Naujausios
KOMENTARAS
Alimentai partijom
Regina MUSNECKIENĖ
Prezidentė nenori, kad partijas remtų juridiniai asmenys. Mat, gavusios valdžią, partijos privalo grąžinti skolas. Vadinasi, pirmiausia atidirbti ne tautai, o savo rėmėjams.
Tačiau ar partijos, penimos mokesčių mokėtojų pinigais, tikrai tarnaus mokesčių mokėtojams? Šiandieninė jų veiklos panorama verčia abejoti.
Seimo nariai, kurie turėtų atitikti aukščiausius proto, solidumo ir darbštumo kriterijus, labiau primena kaimo baliaus pažibas. Atrodo, jog nekurie dažniau rodosi televizijoje negu Seime. Demonstruoja gilias iškirptes. Dainuoja. Šoka. Komentuoja šou dalyvių pasirodymus. Panyra į šaltą vandenį. Pasakoja, kaip davė į galvą atstumtas vaikinas.
Mes mokame jiems solidžius atlyginimus už darbą Seime. Tačiau, užuot kūrę mūsų gyvenimą lengvinančius įstatymus, jie „chaltūrina“ televizijoje ir reklamuojasi. Juk darbą Seime po porą minučių kartais parodo tik žinių laidos. O visokiuose šou jų veidai ekrane šmėsčioja daugiau kaip po valandą. Gal jiems tai naudinga? Bet ar naudinga mums? Tad kodėl turime remti tokias partijas ir tokius jų veikėjus?
Norom nenorom prisimeni sovietinius laikus. Anuomet gyvavo vienintelė komunistų partija, vadinta tautos protu, sąžine ir garbe. Ne be nuodėmės buvo ir anuometiniai partiniai veikėjai. Tačiau dalis tiesos tuose epitetuose buvo.
Į tą vienintelę partiją atrinkdavo gabiausius, darbščiausius ir talentingiausius žmones. Pirmiausia turėjai nusipelnyti, būti bent pirmaujanti melžėja, kad tave pastebėtų, ir gautum partinį bilietą. Ana pasmerktoji ir nurašytoji partija iki šiol maitina asmenybėmis ir lyderiais daugybę didelių partijų ir partijėlių.
Dabar gi viskas vyksta atvirkščiai. Subūrei giminių ir bendraminčių šutvelę, įkūrei partiją, tapai jos lyderiu — ir atsiduri pirmas eilėje prie elito lovio.
Jeigu esi linksmuolis, šmaikštuolis, dažnai rodomas per televizorių, dar ir po tavęs būrelis draugų ir giminaičių iš sąrašo į Seimo rojų prasmuks. Ar ne taip nutiko su Tautos prisikėlimo partija?
Lyg kokiame šou už patikusią šokėjų porą pabalsavo keli tūkstančiai rinkėjų — vilkis pilką kostiumą ir eik... naudotis tautos sukurtomis gėrybėmis. Nutaisyk išmanųjį veidą ir kalbėk apie atominės energetikos ar aplinkosaugos problemas. O tau patarnaus pulkelis padėjėjų.
Todėl kartais pradeda dingotis, jog ydingi ne partijų finansavimo šaltiniai, o pati tų partijų ir partijėlių prigimtis. Juk Lietuvoje, kur jau nebėra nė trijų milijonų gyventojų, asmenybėmis nelyja ir nesninga.
O partijos veisiasi ir dauginasi dideliu pagreičiu. Ar gali joms užtekti tikrų lyderių?
Juolab, kad tūkstančiai išmintingų žmonių tiesiog dirba savo darbą ir nepuola į partijas. Nes ne jų prigimčiai keliauti bandoje. Jie nenori būti postamentu kieno nors paminklui ar bespalviu fonu, kad labiau išryškėtų bendrapartiečio asmenybė.
Žinoma, demokratinės šalies piliečiai gali kiek tik širdis geidžia burtis į partijas, visuomeninius judėjimus, klubus ir kitokius sambūrius. Tačiau ar jų veiklą privalo finansuoti valstybė?
Tas pats ir su partijomis. Kodėl valstybė joms turi skirti milijonus? Kai nėra lėšų vaikus pagydyti nuo vėžio ar diagnozuoti ligą ankstyvoje stadijoje... Kai taupant biudžeto pinigus mažinamos pensijos... Kai į skurdą stumiami poilsio išėję menininkai, garsinę Lietuvą visame pasaulyje... Kai uždaromos mokyklos...
Gal ir partijų veikėjai galėtų išeiti į tiesioginį eterį ir demonstruoti savo protą, savo kompetenciją, tautai naudingus savo partinės programos ypatumus? O žiūrovai tegu balsuoja skambindami telefonu už patinkantį veikėją. Kiek pinigų iš skambučių surinks, tiek partija turės. Juk per Gerumo dieną tokiu būdu ligoninėms nuperkama brangi įranga...
Tačiau, atrodo, jog partijų veikėjams negalioja elementarios eilinių žmonių gyvenimo taisyklės, tokios kaip: „Praturtėk iš lėto“, “Gyvenk blogiau negu leidžia galimybės“, “Trumpų kelių nėra“. Jiems visko reikia čia ir dabar. Jeigu mes ko nors įsigeidžiame čia ir dabar, bet neturime pinigų, skolinamės iš banko. Jie nesiskolina. Tiesiog naudojasi mokesčių mokėtojų pinigais.
O mokesčių mokėtojas lyg bitė darbininkė pripildo visus aruodus. Jis — darbuotojas, kurio dėka turtėja darbdaviai, pilietis, kurio mokesčiai turtina valstybę, vartotojas, kurio dėka klesti verslas, skolininkas, iš kurio turtėja bankai. O dabar dar ir partijoms lyg koks tėvas paklydėlis moka alimentus. O jei nori dar gali pridurti ir stipendiją... Kaip fizinis ar kaip juridinis asmuo.