Akmeninės Ele­nos ir Sta­nis­lo­vo ves­tu­vės

Akmeninės Ele­nos ir Sta­nis­lo­vo ves­tu­vės

Be­maž prieš 68 me­tus su­si­tuo­kę ir iš­kart Ak­me­nė­je įsi­kū­rę da­bar 87-erių Ele­na Ado­mai­tie­nė, pla­čiai pa­gar­sė­ju­si tau­to­dai­li­nin­kė, ir jos 93-ejų Sta­nis­lo­vas at­šven­tė ak­me­ni­nes ves­tu­ves.

To­kių su­kak­tu­vi­nin­kų Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rius, prii­man­tis iš­kil­mėms il­gaam­žes šei­mas, nie­ka­da ne­bu­vo su­lau­kęs.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Šven­tės su­ma­ny­to­jas – Ado­mai­čių sū­nus Sta­nis­lo­vas, ži­no­mas me­ni­nin­kas.

Jis me­na, kad ak­me­ni­nėms ves­tu­vėms ėmė ruoš­tis at­šven­tus tė­vų dei­man­ti­nes ves­tu­ves – po 60 me­tų san­tuo­kos. Pa­si­do­mė­jo, ko­kios dar bū­na. Nus­te­bo, esant ak­me­ni­nių. Ir dar iš­skir­ti­nių tarp ki­tų il­gaam­žių san­tuo­kų su­kak­čių. Ak­me­ni­nės ves­tu­vės – jau po dvie­jų su pu­se me­tų. Pas­kui se­ka dei­man­ti­nės pa­lai­min­to­sios – 70 me­tų, po to vėl skai­čiuo­ja­ma kas pen­ke­ri me­tai.

„Kaip ak­me­niš­kiams at­ro­dė la­bai svar­bu pa­si­džiaug­ti ak­me­ni­nė­mis ves­tu­vė­mis“, – sa­kė Sta­nis­lo­vas.

Su­si­tuo­kę 1949-ųjų rug­sė­jo 7-ąją Ado­mai­čiai tu­rė­jo švęs­ti šių me­tų va­sa­rio pra­džio­je. Ta­čiau dėl žie­mos šal­čių ati­dė­jo pa­va­sa­riop. Bet E. Ado­mai­tie­nę ne­ti­kė­tai pa­gul­dė į li­go­ni­nę, pa­skui ope­ra­vo, po to už­tru­ko rea­bi­li­ta­ci­nis gy­dy­mas.

Va­sa­rai bai­gian­tis at­ga­vo jė­gas.

Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus re­gist­ra­to­rės Pal­mi­ros Rim­ke­vi­čie­nės duo­me­ni­mis, ak­me­ni­nių ves­tu­vių ra­jo­ne nė­ra bu­vę. Sky­riu­je per me­tus su­ren­gia­mos po 2-3 il­gaam­žių san­tuo­kų iš­kil­mės, daž­niau­siai – 50 me­tų, va­di­na­mos auk­si­nė­mis ves­tu­vė­mis. Tik per­nai ge­le­ži­nė­mis ves­tu­vė­mis (65 me­tų) pa­si­džiau­gė Ona ir Pran­ciš­kus Lip­ki­nai iš Nau­jo­sios Ak­me­nės.

Ne­to­li Pa­pi­lės esan­čia­me Ver­ve­džių kai­me gy­ve­nu­si Ele­na, o Ak­me­nė­je – Sta­nis­lo­vas pa­žin­tį už­mez­gė Ven­to­je, kai į ge­gu­ži­nes su­si­rink­da­vo ap­lin­ki­nių vie­to­vių jau­ni­mas.

„Ne­leng­vas tuo­met bu­vo mū­sų gy­ve­ni­mas, juk ves­tu­vėms ne­tu­rė­jo­me net sa­vo dra­bu­žių, o su­si­sko­li­no­me“, – sa­kė E. Ado­mai­tie­nė.

Jau­ni­kis – su sve­ti­mais ba­tais, kel­nė­mis. Jau­no­ji vil­kė­jo ir­gi ne sa­vo su­kne­lę, ku­rios spal­va iš­li­ko aky­se – dan­gaus mė­ly­nu­mo. Žie­dų su­mai­ny­mo iš­kil­mėms jau­na­jai sa­vą­jį auk­si­nį pa­ti­kė­jo ma­ma. Jau­ni­kiui ne­bu­vo kas pa­sko­lin­tų, to­dėl nu­si­ka­lė iš va­ri­nio pi­ni­go.

„ Su­ra­šė Sta­nis­lo­vo tė­vų mū­ri­nia­me na­me, dar bu­vo atė­ju­si ma­no ma­ma ir vie­nas kai­my­nas, ir vy­ro pu­sė“, – me­na E. Ado­mai­tie­nė.

Ji iš­va­žia­vo į sa­vo Ver­ve­džius, Sta­nis­lo­vas li­ko Ak­me­nė­je. Po ke­lių sa­vai­čių Pa­pi­lės baž­ny­čio­je priė­mė šliū­bą, ta­da ir pa­rė­jo į tą pa­tį mū­ri­nu­ką Ak­me­nė­je. Ga­vo kaip tė­vų pa­li­ki­mą vie­ną kam­ba­rė­lį, ki­ti pri­klau­sė ki­tiems gi­mi­nai­čiams.

Sta­nis­lo­vas dir­bo ke­lių tvar­ky­mo tar­ny­bo­je, čia įsi­dar­bi­no ir Ele­na. Iš pra­džių jai kar­tu su vy­ru te­ko kas­tu­vais kas­ti grio­vius. Vė­liau ta­po leng­viau: vy­rai ve­žio­jo iš­kas­tas že­mes pa­ke­lėms už­pil­ti, o Ele­na už­ra­ši­nė­jo skai­čius.

Ele­na ap­si­spren­dė pa­lik­ti dar­bo­vie­tę ir na­muo­se ėmė­si au­gin­ti triu­šius. Nuo­lat jų bū­da­vo apie šim­tą. Rei­kė­jo su­ktis.

Vė­liau dir­bo ir mo­kyk­los val­gyk­lo­je, ir pre­ky­bi­nin­kų kon­di­te­ri­jos ce­che.

Sta­nis­lo­vas bu­vo įsi­dar­bi­nęs duo­nos ke­pyk­lo­je, sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jo­je, ry­šių tar­ny­bo­je, ga­liau­siai il­gam – ant­ka­pi­nių pa­mink­lų dirb­tu­vė­je. Ta­po na­gin­gu meist­ru.

Po dar­bo įstai­go­je jis su­ras­da­vo ir pa­pil­do­mų lė­šų. Kar­tu su Ele­na tvar­kė ka­pa­vie­tes. Kruopš­čiu dar­bu iš­gar­sė­ju­sius ak­me­niš­kius už­sa­ko­vai pa­tys nu­vež­da­vo pa­dir­bė­ti ir į Ma­žei­kius, Už­ven­tį, Skaist­gi­rį, net į Kau­ną.

Statė­si na­mą. Sta­nis­lo­vas vi­sus me­džio da­bus pa­ts da­rė, sam­dė tik mū­ri­nin­ką.

Ado­mai­čių na­muo­se Sta­nis­lo­vo su­meist­rau­ti bal­dai.

La­biau­siai nau­do­tas vir­tu­vės 'bu­fe­tu­kas“, ke­lis de­šimt­me­čius nau­do­tas ir kaip mol­ber­tas.

Dau­ge­lio tau­to­dai­li­nin­kų kon­kur­sų lai­mė­to­jos ir pres­ti­ži­nių pre­mi­jų lau­rea­tės ti­tu­lus tu­rin­ti E. Ado­mai­tie­nė kar­to­ną ar įrė­min­tą dro­bę pa­sta­ty­da­vo tarp „bu­fe­tu­ko“ stik­li­nių du­re­lių. Apa­čio­je esan­tys stal­čiu­kai ti­ko da­žams, tep­tu­kams lai­ky­ti. Atė­jus kū­ry­bos me­tui te­rei­kė­da­vo stal­čiu­kus ati­trauk­ti.

Taip gi­mė dau­giau kaip šim­tas pa­veiks­lų. Da­lį jų par­da­vė. Ne­ma­žai eks­po­nuo­ja­ma Ak­me­nės kraš­to mu­zie­ju­je, yra ir ki­tuo­se ša­lies mu­zie­juo­se.

Na­muo­se li­ku­siais ga­li­ma pa­si­gro­žė­ti prie na­mo pa­sta­ty­to­je sū­naus Sta­nis­lo­vo ga­le­ri­jo­je ir sti­li­zuo­to­je pi­ly­je.

„Kai sū­nus Sta­nis­lo­vas po moks­lų Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me na­muo­se pieš­da­vo, la­bai pa­tik­da­vo žiū­rė­ti“, – me­na tau­to­dai­li­nin­kė.

Iki pen­kias­de­šim­ties ran­ko­se mo­te­ris ne­bu­vo lai­kiu­si dai­li­nin­ko tep­tu­ko.

Bet pa­ko­man­duodavo sū­nui, ką kaip de­rė­tų nu­ta­py­ti.

Kar­tą Sta­nis­lo­vas neišt­vė­rė ir at­šo­vė: „Kad taip vis­ką su­pran­ti, tai imk ir pa­ti pai­šyk“.

Vir­tu­vė­je pa­dė­jo kar­to­no ga­ba­lą, pa­li­ko da­žų ir „pen­ze­liu­ką“.

„At­si­me­nu, kaip su­ne­ri­mau, bet nu­pieš­ti no­rė­jau – ir pen­ze­lio­jau vi­so­kius vel­niu­kus ra­ga­niu­kus“, – sa­kė E. Ado­mai­tie­nė.

Sū­nus grį­žo ir nu­ste­bo. Iš­kart įver­ti­no, kad rei­kia vež­ti į ne­tru­kus tu­rė­ju­sią vyk­ti ra­jo­no tau­to­dai­lės pa­ro­dą. Į jos ati­da­ry­mą nu­va­žia­vo ir Ele­na.

„Ma­tau kaip žmo­nės pa­veiks­luo­ja ma­no pa­veiks­lą, o aš sle­piuo­si už nu­ga­rų, kad ne­pa­sa­ky­tų, jog aš nu­pie­šiau – ne­sup­ra­tau, kaip čia yra“, – me­na E. Ado­mai­tie­nė.

Ko­mi­si­ja at­rin­ko kū­ri­nį į zo­ni­nę pa­ro­dą ir pa­pra­šė nu­pieš­ti dar vie­ną. Pa­vaiz­da­vo tur­gų žie­mos lai­ku. Jo ne­be­tu­ri. Net­ru­kus bu­vo nu­pirk­tas. Ta­čiau pa­tį pir­mą­jį, sū­naus pa­tar­ta, iš­sau­go­jo.

Įver­ti­ni­mas taip su­kė­lė ūpą, kad ėmė vis dau­giau ir dau­giau ta­py­ti.

Vi­sa­da to­je pa­čio­je pa­mėg­to­je vie­to­je, vir­tu­vė­je, kur vir­da­vo val­gy­ti ir so­din­da­vo šei­mą prie sta­lo. Prieš akis – ku­ria­mi pa­veiks­lai.

Kaip žmo­nos po­mė­gį ver­ti­no vy­ras?

„Te­gul, gal­vo­jau, aš da­rau sa­vo dar­bus, ji sa­vo“, – sa­kė se­na­sis Sta­nis­lo­vas.

„Bet vis tiek ne­pa­ti­ko, – pri­me­na žmo­na. – Sa­kei: „Jei tu pra­dė­si ma­lia­vo­ti, tai be kel­nių pa­lik­sim“.

„Tai to­dėl, kad tuo­met dar­bo­vie­tė­se ma­žas al­gas gau­da­vo­me.“

„Bet kai ma­ma nu­pai­šė kiau­lę ir už tą pa­veiks­lą pa­ro­do­je Mask­vo­je ga­vo 300 rub­lių pre­mi­ją, o pa­skui kū­ri­nį bran­giai nu­pir­ko Vil­niu­je, tė­tis pa­ma­tė, kad už tuos pi­ni­gus išei­na ke­lias kiau­les nu­pirk­ti,“ – prisiminė jau­na­sis Sta­nis­lo­vas.

Se­na­jam Sta­nis­lo­vui pa­tin­ka žmo­nos pa­veiks­lai, ka­dan­gi nu­ke­lia į jau­nys­tės lai­kų kai­mą, pri­me­na se­no­vės že­mės ūkio dar­bus.

„Už­tat ne­pa­tin­ka sū­naus pa­veiks­lai, kam jis plik­šius pai­šo“, – įver­ti­na tė­vas.

Sū­nus šyp­so­si. Džiau­gia­si tė­vais.

Au­to­riaus nuo­tr.

Sta­nis­lo­vo Ado­mai­čio su­meist­rautu vir­tu­vi­niu „bu­fe­tu­ku“ žmo­na pa­si­nau­do­da­vo ir kaip mol­ber­tu.

Gy­ve­no ir gy­ve­na Ele­na ir Sta­nis­lo­vas Ado­mai­čiai pa­si­tar­da­mi, vie­nas ki­tam pri­tar­da­mi.