Žurnalistika – tai nuolatinės paieškos

Regina MUSNECKIENĖ
„Mano Didžioji Nuodėmė, Žurnalistika“, – taip savo knygą pavadino viena plunksnos sesių.

„Žurnalistas skamba išdidžiai“, – prieš keletą mėnesių išgirdau pusiau rimtai, pusiau juokais kito savo kolegos žurnalisto ištartą frazę.

Kas gi iš tiesų yra žurnalistika? Viena iš kūrybinių laisvųjų profesijų? Ar profesija, patirianti nemažai suvaržymų?

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną leidžiu sau apie tai viešai svarstyti, nes žurnalistikai atidaviau 40 savo gyvenimo metų.

Man žurnalistika – tai nuolatinės paieškos. Aktualiausios temos. Temą atitinkančių herojų. Taikliausių klausimų. Paskui paieškos žodžių ir sakinių, kurie tiksliausiai atskleistų esmę. Kartais nemiga iki paryčių, kai galvoje zuja jau parašytos ar dar tik gimstančios ir besiveržiančios į viešąją erdvę mintys. Svarstymai, kokia bus skaitytojų reakcija. Juk šiaip ar taip rašinį perskaito tūkstančiai žmonių. Atsakomybė prieš skaitytoją ir herojų.

Kai kas sako, jog žurnalistika turi patį didžiausią ginklų arsenalą – tūkstančius žodžių, kuriuos, sujungus į sakinius, gali suregzti žudantį tekstą.

Aš asmeniškai niekada nesididžiavau tuo, kad galiu žvanginti viešumo ginklais. Nes būtent čia – pati ploniausia riba tarp dviejų galimybių: tiesos sakymo ir žurnalistinės nuodėmės.

Niekuomet nesusimąsčiau išdidžiai ar įprastai skamba žurnalisto vardas. Man regis, kiekvienos profesijos skambėjimas priklauso nuo to, kiek sąžiningai jos atstovas atlieka savo darbą.

Sunkiu darbu per keturias dešimtis žurnalistikai atiduotų metų pavyko pelnyti pagarbos, laimint pirmąsias ar kitas prizines vietas įvairiuose konkursuose. Tačiau už viską svarbesnė buvo skaitytojo pagarba. Jo padėka komentare prie rašinio, elektroninis ar net per paštą atsiųstas laiškas, skambutis telefonu.

Tai lyg patvirtinimas, jog dar reikalinga. Tokių patvirtinimų sulaukiu beveik kasdien. Ir už tą gyvą ryšį esu dėkinga visiems skaitytojams.

Mintis viešai pasvarstyti apie žurnalistiką ir žurnalisto padėtį visuomenėje kilo po mažytės pergalės. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija visiškai patenkino mano skundą ir panaikino Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimą.

Jame buvo konstatuojama, jog būdama Kelmės rajono tarybos nare, ir rengdama publikacijas „Šiaulių krašto“ internetiniam portalui, pažeidžiau Žurnalistų etikos kodekso 23 – iąjį straipsnį. Šiame straipsnyje nurodoma, jog žurnalisto darbas nesuderinamas su darbu rajono taryboje.

Deja, Visuomenės informavimo etikos komisija ignoravo pačią pagrindinę aplinkybę: tapusi tarybos nare, atsisakiau redaktorės darbo dienraštyje „Šiaulių kraštas“. Tik kartkartėmis, turėdama laisvo laiko, parašydavau komentarą, papasakodavau kelionės įspūdžius ar apie kokią nors iškilią asmenybę. Nė vieno rašinio turinys negalėjo sukelti interesų konflikto, nes juose atsiribojau nuo Tarybos darbo ir apskritai nuo politikos.

Teisę spaudoje ir kitoje viešoje erdvėje reikšti savo mintis kiekvienam iš mūsų garantuoja Konstitucija.

Spaudoje aktyviai bendradarbiauja ir daugiau Kelmės rajono Tarybos narių. Prie straipsnių jie nenurodo savo politinių sąsajų. Tačiau yra saugūs, nes priklauso valdančiajai daugumai. Niekas neparašo skundų. O jei skundo nėra, Etikos komisija nesvarsto.

Tuo tarpu mano etika tuoj pat susidomėjo kolega konservatorius. Vos spėjus padirbėti Taryboje porą mėnesių, surezgė kelių sakinių skundą Visuomenės informavimo etikos komisijai.

Kolega nenustebino. Ne vieną kadenciją trys stabiliai į Tarybą išrenkami konservatoriai visuomet būdavo opozicijoje ir uoliai atliko savo pareigas: pliekė skundus bei paklausimus į įvairiausias institucijas. Jų dėmesio centre dažniausia būdavo socialdemokratai.

Šią kadenciją socialdemokratai juos nukenksmino pakviesdami dirbti valdančioje koalicijoje ir dovanodami vieną iš maloniausių vicemero postą. Iki tol agitavę išarti tuos raudonus dirvonus, konservatoriai patys juose saugiai nutūpė. Kregždutėms neliko ką kapoti. Negi lesiosi raudonos rožės žiedlapius? Ėmė skraidyti virš opozicijos galvų, ieškodami kam čia įkirtus.

Nustebino Visuomenės informavimo etikos komisijos, kuri deklaruoja esanti žiniasklaidos savireguliavimo institucija ir, mano supratimu, turinti būti geranoriška esamų ir buvusių žurnalistų atžvilgiu, nesigilinimas į situaciją. Gavusi skundą, Komisija paprašė tik paaiškinimo. Jokių klausimų, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Jokių patarimų. Jokių nurodymų. Po keturių mėnesių priima sprendimą, jog pažeistas Etikos kodeksas.

Žurnalistams ir žiniasklaidos priemonėms nepalankių sprendimų Komisija priima kiekvieną mėnesį. Daugelis susitaiko. Nes Komisija tik konstatuoja faktą. Neskiria baudų. Netaiko jokių sankcijų.

Kitus ginantys, bet dažniausia į savo bėdas ranka numojantys žurnalistai tiesiog dirba ir gyvena toliau.

Tačiau mano atveju Komisija neturėjo teisės net svarstyti skundo, o juolab pripažinti pažeidus Etikos kodeksą. Nes aš tuo metu jau nebedirbau „Šiaulių krašte“ ir nebuvau žurnalistė.

“...konstatavus, kad pareiškėja pagal savo statusą nėra tinkamas subjektas, kurio atžvilgiu gali būti taikomos Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatos, skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas iš esmės.“, – sprendime rašo teisėjų kolegija.

Stebino ir kitas dalykas. Atsiliepime į mano skundą teismui kaip įrodymas pateikti ne tik keletas mano publicistinių rašinių, kur nekvestijonuojamas jų turinys, tik pats faktas, kad šie rašiniai publikuoti, bet ir sąrašas kitų „Šiaulių krašto“ žurnalistų informacinio pobūdžio straipsnių, kurie priskiriami man. Teko siųsti jų kopijas ir įrodinėti, jog tai ne mano kūriniai.

Po tokių patirčių pamaniau, jog konstruktyvus tolesnis darbas rajono taryboje nebus įmanomas. Nesu iš tų, kurie išdėję vienas kitą į šuns dienas per posėdį, po posėdžio draugiškai šnekučiuojasi valgydami už mokesčių mokėtojų pinigus pirktus kibinus ir gerdami kavą. Esą tokia ir yra politika. Nešvari, veidmainiška. Bet politika. Gal net išdidžiai skambanti politika?

Sausio viduryje atsisakiau Tarybos narės mandato ir nusprendžiau savo darbinę karjerą užbaigti kaip žurnalistė. Politinio purvo procedūros tegu pasitarnaus emocinei sveikatai. Kaip patirtis.

Tačiau šiandieninė žiniasklaidos ir žurnalisto situacija taip pat kelia daug klausimų.

Daugelis išsilavinusių, raštingų, kalbą puikiai valdančių mano plunksnos sesių ir brolių turėtų pajėgumų ne tik stebėti ir rašyti, bet ir patys aktyviau dalyvauti politiniame gyvenime, labiau jį suprasti, o gal ir keisti. Ar Visuomenės informavimo etikos kodeksas nevaržo žmogaus teisių? Ar jis nediskriminuoja tų, kuriems yra sukurtas? Ar toks Kodekso sterilumas ir skaidrumas nėra tik paradinė pusė?

Juk nemažai žurnalistų, nors formaliai nepriklauso jokiai partijai, nedirba Savivaldybių tarybose, yra politiškai angažuoti, palaiko kurią nors politinę jėgą, o jos priešininkus puola. Politiškai angažuotas kartais būna  žiniasklaidos priemonės kolektyvas „in corpore“.

Jie naudojasi tikru ar tariamu savo autoritetu, eteriu, laiku, kad formuotų teigiamą vienos politinės jėgos ir neigiamą jos priešininko įvaizdį, tam pasitelkdami atitinkamus pašnekovus, politologus, kurie tuo pat metu gali būti ir Seimo nariai, ir formuoti visuomenės nuomonę.

Ar būtent čia neturėtų dažniau įsikišti Visuomenės informavimo etikos komisija? Ar jos funkcija tik nagrinėti ir tenkinti skundus?

Apskritai, kyla abejonių, kiek reikalingos įvairiausios etikos komisijos.

Dažnas meras, vicemeras, Savivaldybės administracijos direktorius ar kitos rūšies valdininkas po kelis kartus pažeidžia tarnybinę etiką. Tai oficialiai pripažįstama. Bet jiems nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Dirba lyg niekur nieko toliau.

Taigi, kiek žurnalisto profesija nuodėminga? Ir ar visuomet žurnalisto vardas skamba išdidžiai? O gal taip dažnai gindami kitus teisiuosius mes neapsiginame patys?

Ar tikrai žurnalistas neprivalo matyti teigiamų pokyčių, pozityvių dalykų? Ar visuomet privalu kapstytis po sąšlavynus ieškant tik blogio? Ar skandalas tikrai pats ekspresyviausias žinios pateikimo būdas? Ar džiaugimasis, kai žinomas žmogus prasižengia, yra tikroji žurnalistika ar tik pigus „popsas“? Ar pozityvas žiniasklaidoje tikrai yra atgyvena? Ar šiandieninė žiniasklaidos komunikacija su visuomene neskatina visuomenės nuo jos nusigręžti?