Naujausios
Tik ar gera lietuviškam žodžiui savo namuose? Ar jam neskauda, kai tarp prigimtinių raidžių lyg metalo gabalas į širdį įterpiami svetimkūniai? Ar žodis neverkia po pasaulį išsibarsčiusių mūsų artimųjų ilgesio ašaromis?
Ar lyg užguita, pamotės skriaudžiama Pelenė jis nepasitraukia užkrosnin?
Ar jo nedusina angliški reklamų skydai, masė angliškų firmų, muzikos grupių pavadinimų?
Ar neužgožia kasdien viešojoje erdvėje šmėžuojantys svetimžodžiai?
Ar jis neklykia lyg išsigandęs naujagimis, kai prie jo lopšio nebudi pagimdžiusi motina, o ateina kitatautė auklė?
Pamenu pirmuosius Atkurtos Nepriklausomybės metus. Prilipę prie televizorių žiūrėjome Brazilijos serialą „Vergė Izaura“. Ne vien todėl, kad tai buvo visai kitokio turinio filmas. Veikiau todėl, kad jis buvo įgarsintas lietuviškai. Iki tol buvome įpratę lietuvių kalba žiūrėti tik lietuvišką kino produkciją. Rusiškus fimus žiūrėjome originalo kalba. Geriausiu atveju galėjome matyti tik lietuviškus subtitrus. Net vaikiški filmukai, tokie kaip „Nu zajac, pagadi“ buvo pateikiami rusiškai. Buvome įpratę. Kai kurias frazes mokėjome atmintinai.
Bet kaip nušvito akys, kai ir užsienietiškus filmus pradėjome girdėti lietuvių kalba!
Panašiai nušvinta daugelis emigrantų, kai jiems paskambini ir prabyli lietuviškai. Puiki proga prisiminti gimtąją kalbą.
Bet čia, mūsų ir mūsų kalbos namuose, per trisdešimt Nepriklausomybės metų pagarbos gimtajam žodžiui ne daugėja, o mažėja.
Jaunimas nė nesivargina tiksliai, gražiai ištarti gimtosios kalbos žodį. Vartoja visokiausius trumpinius. Tarsi patvirtinimą užrita anglišką „ok“. Telefoninėse žinutėse apskritai – vien trumpiniai. Apie vaizdingesnį žodį, bent kiek parodantį neribotas lietuvių kalbos grožio galimybes – nė nesvajok. Kuo primityviau. Kuo lengviau. Visi dabar nori malonumų ir lengvumo.
Toks dalykas kaip kalbos kultūra – seniai pamirštas. Neretai ir viešojoje erdvėje.
Mano karta dar prisimena ankstesnius radijo ir televizijos diktorius, žinių ir kitų laidų vedėjus. Kaip tiksliai, pabrėždami gimtosios kalbos melodingumą ir grožį, jie tardavo kiekvieną žodį. Anuomet buvo būtina puiki dikcija ir puikios lietuvių kalbos žinios.
Dabar kartais atrodo, jog kai kuriems laidų vedėjams reikia logopedo pagalbos. Tai kalba kaip apžioję karštą bulvę ar varlę. Tai minkština priebalsius tarsi būtų ne lietuviai. Kitas apskritai kalba su anglišku akcentu. Žinoma, iš kvailo mandrumo, ne todėl, kad kitaip nesugebėtų. Treti varo tokia greitakalbe, kad nespėji suprasti, ką norėjo pasakyti. Greitakalbė, beje, dabar madinga ir tarp kai kurių politikų. Kalba greitai ir daug. Bet pasako mažai, arba – nieko.
Įdomu, kaip į tai reaguoja garsusis kalbininkas Aldonas Pupkis, dar sovietiniais laikais per paskaitas ir seminarus mus, studenčiukus, taip sąžiningai mokęs teisingai ištarti kiekvieną nosinę, kiekvieną priegaidę, teisingai sukirčiuoti kiekvieną žodį?
Tarp vasario 21-osios ir kovo 11-osios Lietuvoje vyksta Kalbos dienos, skatinančios visuomenę dalyvauti kuriant, puoselėjant ir išsaugant lietuvių kalbą.
Bet tai tik trumpalaikė akcija. O taip reikėtų, kad šie proginiai pagarbos gimtajai kalbai ženklai įgautų visuotinumo, taptų natūraliu kasdieniu reiškiniu, puoselėjančiu pasididžiavimą savo kalba kaip viena iš svarbiausių tautos vertybių.
Gal tuomet visi nuo darželinuko iki senjoro suvoktume, kokią išskirtinę galimybę turime šnekėti pačia seniausia pasaulio kalba.
Taip, ji gana archajiška ir sudėtinga. Bet mums gauta su motinos ir tėvo genais, girdima nuo mažumės – pati lengviausia.
Keli laikai, kelios nuosakos, linksniai, asmenuotės suteikia lietuvių kalbai tiek subtilumo, jautrumo prasmei, kad kiekvienas žodis tarsi įgauna savo kvapą ir dvelksmą, savo spalvą ir atspalvį, kelis skirtingus emocinius ir prasminius krūvius.
O apie lietuvių kalbos vaizdingumą ir tinkamumą kūrybai būtų galima parašyti ilgiausią traktatą. Antai vien kasdien mūsų vartojamas žodis „eiti“ turi per du šimtus sinonimų, apibūdinančių tą patį veiksmą pagal einančiojo nuotaiką, sveikatos būklę, būdą ir panašiai.
Deja, užuot pasididžiavus išskirtine savo kalba, kartais susidaro įspūdis, kad jos lyg ir gėdijamės. Tarsi gyventume devynioliktajame amžiuje, kai Antanas Baranauskas parašė „Anykščių šilelį“, norėdamas įrodyti lietuvių kalbos tinkamumą kūrybai.
Antai atstovauti „Eurovizijoje“ šiemet išrinkome lietuvišką dainą. Iš pradžių lyg ir apsidžiaugėme. O po kelių dienų socialiniuose tinkluose pradėjo lietis skeptikų abejonės. Ko bijomės? Juk daugelio šalių atlikėjai dainuoja sava kalba. Ir ne vienas laimi „Euroviziją“.
Kalbos namai – ne tik šalis, kurioje ta kalba šnekama. Jos namai ir kūryboje, knygose, scenos mene.
Tik ar daug žmonių turi galimybę visavertiškai vartoti kultūrą? Ar daugelis dabar skaito knygas? Ne. Dažniausiai kliaujasi tik socialiniais tinklais, kuriuose daug tuštybės, ėdančios mūsų laiką. Knygai to laiko pritrūksta. Jai reikia atsidėti. Galiausiai knygą reikia turėti.
Kartais peržvelgiu savo senąją bibliotekėlę. Poezijos tomelis iki 90-ųjų metų kainavo 65 kapeikas, enciklopedijos – po kelis rublius. Dabar knygos nenupirksi be kelių, keliolikos ar net keliasdešimties eurų. O tuos eurus žmogus veikiau išleis duonai ir sviestui. Knygai – tik tuo atveju, jei atliks.
Taigi, socialinė būtis ir buitis irgi nepalanki lietuviškam žodžiui, jo nekvestijonuojamam įsitvirtinimui mūsų protuose ir širdyse, suvokimui, jog tautos laikosi savo žemės ne vien rugių laukais, duona ir druska, bet ir gimtosios kalbos žodžiu.
Amžinybėn išėjusios savo mamos bibliotekėlėje radau antikvarinį tarpukario Lietuvoje 1937 metais išleistą rusų autorės romaną. Jis išverstas į lietuvių kalbą sulietuvinant net herojų vardus ir pavardes: Stanskienė, Tumanskaitė, Kazlaitė, Andrius – ne Andriejus, Jonas – ne Ivanas, Ona – ne Ana. Vadinasi, vertėjas orientavosi į lietuvį skaitytoją, jo supratimą ir savastį.
O dabar, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo, mes vis dažniau linkę misti svetimžodžiais, kuriais gali išrėkti nebent nepataisomą savo būties chaosą arba besaikį, besotį liberalizmą, neretai virstantį elementariu aplaidumu ir pasileidimu.
Tik tuomet, kai suvoksime, jog kiek besistengtume, mes negalime būti niekuo kitu – tik savimi, kad tik sava kalba galime iškalbėti savo gyvenimą, tuomet lietuviškas žodis džiaugsmingai suplazdės sparnais, išskleisdamas visą jų grožį.
Mūsų maža tauta privalo budėti prie gimtojo žodžio lyg prie kūdikio lopšio...
