K. Župerka: „Įteisiname anglišką perrašą“

Redakcijos archyvo nuotr.
Kazimieras Župerka sako, jog tos trys raidės lenkų neišgelbėja: „Ar bus ir kitas žingsnis – įteisinti raides su diakritiniais ženklais?“
Seimas priėmė įstatymą, įteisinantį pasuose ir kituose asmens dokumentuose svetimų asmenvardžių rašybą su lotyniškais rašmenimis q, x ar w. Lenkai to seniai reikalavo, o Seimo nariai, įtikinėję neniokoti lietuvių kalbos, laikomi nesusipratėliais.

Ar trijų raidžių invazija į lietuvių kalbą – tik audra vandens stiklinėje? Nuomone su „Šiaulių kraštu“ dalijasi žymus Lietuvos kalbininkas, profesorius Kazimieras ŽUPERKA, Šiaulių miesto garbės pilietis.

 

„Aš – viršininkas, tu – kvailys“

– Seimo narė, valdančiųjų konservatorių atstovė Liudvika Pociūnienė, pati filologė, straipsnyje „Audra stiklinėje dėl trijų raidžių“ stebisi, kad Seime oponentai neišgirdo „sveiko proto argumentų“, net jos „kursiokas“, kalbininkas Stasys Tumėnas. Esą lietuvių kalbos gynėjų „siauraprotiškumas“ kelia pavojų. Įvykusi tik trijų raidžių „reabilitacija“, atsisveikinimas su „sovietine atgyvena“ perrašyti lietuviškai svetimus asmenvardžius. Ką apie tai manote, gerbiamas Profesoriau?

– Skaudu, jog mūsų dabartinė Vyriausybė nėra linkusi eiti į sutarimą su tauta, su kitaip mąstančiais. Projektus tol siūlo, kol Seime surenka daugumą ir laimi.

Čia nelaimė – ne tik mūsų valstybės, bet ir pačios Vyriausybės. Ji pati tik aštrina konfliktą prieš save. Po to paskutiniais žodžiais vadina kitaip manančius.

Koks yra Liudvikos Pociūnienės požiūris? Ji viešai kritikuoja Stasį Tumėną. Bet, kaip būdinga konservatoriams ir liberalams, tai viena demagogija. Neišmanančiam žmogui gali atrodyti, kad Tumėnas kvailas, kad neišmano kalbos dalykų, ignoruoja „atgyveną“. O kai išmanai, tai – viena demagogija. Vienas kalba apie batus, kitas – apie ratus. Nesmagu skaityti.

Skaičiau ir Liudvikos Pociūnienės straipsnį „Kvailumas žavingesnis už protą“. Jame ir filosofą Alvydą Jokūbaitį, ir advokatą Igną Vėgėlę korektiškai išvadina kvailiais.

Sovietmečiu buvo toks požiūris: „Ja – načalnik, ty – durak“ ( lietuviškai: „Aš – viršininkas, tu – kvailys“).

Dabar tie, kurie kitaip mano, kitaip mąsto, kitaip mato pasaulį, yra kvailiai. Ir ne argumentais kalbama. Argumentas yra ad hominem – „tu kvailys“. Tai ar čia argumentas?

– Ką reiškia tas trijų lotyniškų rašmenų įteisinimas nelietuviškose pavardėse?

– Man keista, kad niekas nesako, jog įteisiname anglišką perrašą svetimų asmenvardžių. Kalbama, kad su lenkais reikia palaikyti gerus ryšius – žinoma, reikia. Kalbama, kad čia yra palaikomas jų tautinis identitetas. Bet tos trys raidės lenkų kalbos neišgelbsti. Jie turi pilna raidžių su diakritiniais ženklais, kietuoju „l“ – įstrižu brūkšneliu perbraukta „l“. Pavyzdžiui, Valensa (lenk.Wałęsa) niekaip nebus perrašyta lenkiškai, bus tik jos angliška perraša.

Ar tyčia apie tai nutylima? Ar bus ir kitas žingsnis – įteisinti diakritines raides? Lenkų atstovai apie tai jau kalba. Ilgainiui ir tam pasiūlymui susirinks balsų tiek, kiek reikia.

– Jūsų nuomone, kokiu keliu reikėjo eiti?

– Norint sutarimo, o politikoje sutarimo labai reikia, kodėl neiti latvių keliu? Latvijos piliečių pasuose yra ir svetimvardžių latviška perraša, ir originalas, perrašytas lotyniškais rašmenimis.

Valstybinės kalbos komisijoje, kurioje dirbau 20 metų, esame patvirtinę ir kinų hieroglifų, ir kitų kalbų, kuriose rašoma ne lotyniška abėcėle, perrašų tvarką. Kokia raidė, koks ženklas, kaip rašomas lotyniškais rašmenimis. Daugelį metų tuos dalykus svarstydavome ir yra priimti Valstybinės kalbos komisijos dokumentai.

Čia sutvarkyti dalykai, jais tik reikia vadovautis. Bet pabrėžiama, jog Seimo Teisės komitetas yra aukščiau Valstybinės kalbos komisijos. Taip, Seimui Valstybinė kalbos komisija pavaldi, bet ar tai argumentas? Tai politinis argumentas, ideologinis argumentas, o kalbininkai nuspiriami.

Bendrinė kalba vienija tautą

– Loreta Vaicekauskienė yra viena iš tų kalbininkų, kurie teigia, jog kalbos negalima įsprausti į normas. Esą reikia žiūrėti, kaip žmonės šneka, o ne norminiais aktais vadovautis. Kas vyksta: lietuvių kalba modernėja ar ją niokojame?

– Visko yra. Bėda, kad viskas verčiama į krūvą. Aš taip samprotauju: ar tie žmonės yra nedori, nesąžiningi arba jie mulkiai, neišmanėliai. Tik tokia alternatyva. Bet niekaip nepadarau išvados. Matyt, kad yra ir taip, ir kitaip. Vienas dalykas – nestabdyti kalbos raidos, o kitas dalykas – kalbos atmainos.

Kas lenda į gyvąją, šnekamąją, kasdieninę kalbą? Niekas.

Internautų susirašinėjimui su visokiais trumpinimais ir ženkliukais juk niekas netrukdo. Visiška laisvė, galima sakyti, anarchija.

O bendrinė kalba, kuri suvienija valstybę, tautą, turi būti prižiūrima. Ir visame pasaulyje taip yra. Net Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurias laikome demokratijos viršūne. Ir ten žmonės supranta, jog bendrinė kalba yra kultūros kalba, kultūringa kalba. Esu domėjęsis amerikiečių sociolingvistika ir metalingvistika. Gerąja prasme nustebino, jog žmonės apklausose atpažįsta ir konstatuoja, štai, čia kultūros kalba, o čia ne. Pagal kalbos lygį vertina išsilavinusį žmogų.

Dokumentų rašybą, pavyzdžiui, jeigu visiškai paleisime, tai ar bus valstybė, ar mes susikalbėsime?

Grožinėje kalboje, be jokios abejonės, yra didesnė laisvė. Štai, Laurynas Katkus išleido knygą, kurioje labai gražiai bendrinę kalbą derina su žargonu, su gatvės kalba. Estetiškai motyvuota. Bet ar taip galima rašyti spaudoje, žinių portaluose, raštuose visuomenei? Bus nei šis, nei tas.

Kaliniai turi savo žargoną, net žodynas jiems išleistas. Ir niekas to žargono iš jų neatima, jis buvo, bus ir gyvuoja.

Loreta Vaicekauskienė labai gabi kalbininkė, esu buvęs jos disertacijos oponentas, gera buvo disertacija. Bet paskui ji nuklydo į lankas ir tapo kalbos anarchiste. Ji dabar yra ant bangos, žurnalistai ja žavisi, nes išsiskiria iš kitų. Yra toks šiuolaikinis žmonių gyvavimo būdas – verstis per galvą, daryti, kaip niekas nedaro. Kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai.

Kodėl reikia lietuviškos perrašos

– Gal kaip donkichotai kovojame su vėjo malūnais, bandydami išsaugoti lietuvių kalbos grynumą? Juk, pavyzdžiui, „Maxima“, „Swedbank“ seniai rašome su x ir su w.

– Tai visiškai kas kita. Tai svetimi žodžiai, svetimų kompanijų pavadinimai, kurie neperrašomi. Saugomas ir prekės ženklas, kuris per visą pasaulį eina taip, kaip užrašytas. Valstybinė kalbos komisija tam neprieštarauja. Užsieninius pavadinimus kai kurios firmos įkišo, nes juos sutapatino su prekės ženklu, o tuomet kalbininkai neturime teisės lietuvinti jų. Tai pasauliniai standartai ir jie nieko negadina.

„Maxima“ – lotynų kalbos žodis, tik jį sulietuviname, kai sakome „maksimos“ . Tuomet rašome iš mažosios raidės ir rašome „ks“, nes tai jau lietuviškas žodis.

Kodėl mums reikia svetimų pavardžių lietuviškos perrašos? Juk kalba gyvuoja ir šnekamąja, sakytine forma. Tada, kai nekalbėsime, o vien rašysime, ma jį bala. O dabar žmogus juk nežinos, kaip ištarti tą svetimą pavardę, kai ras vien originalą. Vien Šekspyro pavardė ko verta, užrašyta angliškai (Shakespeare).

Turime įsigalėjusią tradiciją rašyti pavardes, kaip tariamos, o šalia skliausteliuose rašyti originalo kalba. To ir reikia laikytis.

Aš dar prieš metus buvau pasisakęs už latvišką variantą pasuose. Latviai daug dažniau suranda racionalią išeitį. Latviai savo krašte turi 50 procentų rusų. Jeigu mes turėtume tiek lenkų, tai jau seniai ko gero būtų dvi valstybinės kalbos.

Dabar sakau, jog lenkai negerbia mūsų tautinio identiteto. Ar Lietuvoje yra lietuvių kalbos abėcėlė ar lotynų, ar dar kokia kita? Jeigu lietuvių, tai antras klausimas, ar mūsų kalboje yra nors vienas žodis, kuriam užrašyti reikėtų x, q ar w? Nėra.

Tai negalima šitaip kišti tas raides. Stebiuosi teisingumo ministrės ar Seimo Pirmininkės pozicija. Tiesiog nedora šitaip primesti mums tas raides. Ar tarnaujama sąžinei, tradicijai ar momonai?

Todėl negaliu atsistebėti ir kai kuriais konservatoriais. Net Vilija Aleknaitė-Abramikienė, kuri šviesus žmogus, irgi pabalsavo už. Išeina, kad kieno vežime sėdi, to giesmę giedi.

Žinoma, visada galima surasti priešingų argumentų. Bet tuos argumentus pasitelkia žmonės, kurie nori griauti, o ne kurti, statyti. Arba jie nemato visumos, arba yra mulkiai, arba nenori matyti, pasitelkę tik vienus argumentus. Sako, štai Šveicarijoje keturiomis kalbomis kalba, o viena valstybė ir vieninga.

Bet reikia žiūrėti istoriją. Kaip tauta atsirado, kokia jos raida, kokie santykiai su kitomis tautomis, su tautinėmis mažumomis?

Loreta Vaicekauskienė dabar sako, jog dviguba w yra buvusi lietuviškuose raštuose. Taip, Loreta, ji buvo, bet tada nebuvo viengubos v. O turėti mums jas dvi – nesąmonė. Mokiniai kada norės, tada rašys w, nes yra abėcėlėje tokia raidė. Ir reiškia ji tą patį, ir tariama taip pat, kaip v. Anglų kalboje ar vokiečių kalboje w kitą garsą išreiškia, visai kitaip tariama.

– Jeigu būtumėte Prezidentas, ar vetuotumėte Seimo priimtą įstatymo pataisą?

– Prezidentui, aišku, sudėtinga. Jis turi žiūrėti ir politikos, ir santykių su kitomis valstybėmis. Bet jeigu Lenkijos prezidentui buvo iš anksto pažadėta, tai jau blogai. Kodėl buvo pažadėta?

Daug protingų žmonių yra gražiai pasisakę, kaip problemą spręsti, Seime spaudos konferenciją rengė. Kas iš to – ar kas jų klausė?