Naujausios
Valdžia ir visuomenė: susvetimėjimas abipusis
Donatas Morkūnas
Valdžia yra atitrūkusi nuo visuomenės. Taip, tačiau ir visuomenė yra nemažiau nutolusi nuo valdžios ir valstybės, atstūmusi valdžią, kaip kokį nuolatinį priešą. Susvetimėjimas yra abipusis.
Po rinkimų praėjo trys mėnesiai — pasitikėjimo Seimu ir partijomis liko trys procentai. Tai jau nejuokinga parlamentinėje politinėje sistemoje. Dažnas Lietuvos žmogus jau taria: „Geriau tegul nugriauna tokią valdžią“. Tik nepagalvoja, kad žodis “geriau“ siejasi ne su veiksmu — “geriau griauti“, o su padėtimi po to, t.y., kad bus geriau, kai tokią valdžią nugriaus.
Šūkis „nugriauti valdžią“ — iš nevilties, o iš nevilties žmogus nieko protingo ir teisingo nepadaro. Kaip asmeniniame gyvenime arčiausiai žodžio “neviltis“ yra ašaros, savižudybės ir pan., taip ir visuomenės gyvenime. Veiksmais iš nevilties galima tik didelių nelaimių prisišaukti. XX amžiaus “valdžių griovėjai“ gerai tai įrodė.
Todėl verta paklausti: ar tikrai Lietuvoje yra taip blogai, kiek yra žmonių nepasitenkinimo ir nevilties? Iš kur ta neviltis? Kas padeda jai plisti ar tiesiog ją platina?
Viešojoje erdvėje apie Lietuvą kalbama ir rašoma taip juodai, kad patiki — Lietuvoje neįmanoma gyventi! Ir dėl visko kalta — v a l d ž i a ! Atsiprašau, bet pavartosiu visiems girdėtą išsireiškimą — „daryti ir tapšnoti“ ant valdžios tapo norma, teisinga, moralia ir pilietiška pozicija. V i s u o t i n e norma !
Daro ir tapšnoja visi: apžvalgininkai ir politologai, įvairios organizacijos, žiniasklaida... Beje, dabar atrodo taip, lyg žiniasklaida būtų šv. Jurgis, kapojantis blogį — valdžios ištroškusius ir ja piktnaudžiaujančius politikus, partijas — valdžią. Ir juk vyksta taip jau 18 metų. Tik ar tikrai taip? Kaip čia taip gali būti visus 18 metų? Kas čia per valdžios hidra Lietuvoje apsigyveno? O gal pačios žiniasklaidos elgesys, teisingiau — veikla, kaip tik yra tokia, kad nuo jos valdžia tik „kreivėja ir šleivėja“?
Patys žmonės — taip pat. Paskaitykite internetinius komentarus, paklausykite šalia esančiųjų kalbų. Emigrantai „varo“, Tėvynėje gyvenantys neatsilieka& Nors, kas ta Tėvynė? Ką reiškia dabar šis žodis? Kažkodėl aš jau praktiškai nebegirdžiu jį vartojant. Ar ne todėl, kad Tėvynė — reiškia pareigą, rūpinimąsi ja ir net keistą reiškinį Meilę? O juk dabar visi rūpinasi tik savimi, reikalauja tik sau. O Meilė? Ji juk perkama&
Ir, žinoma, opozinių partijų elgsena... Manau, nuo šios ligos viskas ir prasidėjo. Per 18 metų pas mus taip ir neatsirado idėjinių oponentų. Pas mus kitaip manantys — tautos priešai, niekadėjai, kuriuos būtina bet kokiom priemonėm ir kuo greičiau „nugriauti“, nes išduos, parduos, išgrobs, apvogs, prikenks, sugadins. Ir “varo“ partijos viena ant kitos, piešia gyvenimą juodžiausiomis spalvomis...vardan savų interesų, nesirūpindamos, kad tuo pačiu purvina pačią valdžią, pačią valstybę.
Ką žmogus gali galvot, kai nieko kito negirdi?! Iš niekur Lietuva neatrodo taip baisiai, kaip iš Seimo.., kai klausaisi opozicinių partijų kalbų porą metų prieš rinkimus (kaip valdantieji nustekeno šalį), ir į valdžią atėjusių — pirmąjį pusmetį ar metus (kaip buvusieji nustekeno šalį). Pagal tradiciją ir dabartinė valdžia pradėjo ta pačia gaida, tik neįvertino pasikeitusių aplinkybių, kad sunkmečio sąlygomis negalima žmonių dar labiau bauginti, nes tokia elgsena taip kerta per ekonominius lūkesčius, kad pradeda braškėti net antikriziniai planai.
Teko skubiai keisti kalbą į konstruktyvią ir šviesesnę. Ir štai pastarosiomis dienomis skaitau ir girdžiu ūkio ministrą Dalių Kreivį kviečiantį nepanikuoti, „optimistiškiau žiūrėti, nes nuo mūsų lūkesčių, nuo to, apie ką mes šnekame ir kaip šnekame, priklauso ir mūsų ekonomikos padėtis, nes pagrindinis ekonomikos variklis yra lūkesčiai“. Atsipeikėti prireikė 3 mėnesių. Gerai, bet pavėlavimas jau padidino krizės įveikimo kainą ir sudavė eilinį smūgį visuomenės pasitikėjimui valdžia.
Simptomiška, kad net dalis savų — valdžioje esančių — taip pat sugeba savo valdžią pateplioti. Gal pasirinks sau politinių taškų valdžią kritikuodami, gal taip „atsiribodami“ švaresni atrodys, o su nerealiais populistiniais siūlymais ir reikalavimais — geresni ir gražesni?
Prisimenu mūsų liberalus, kasmet tampančius Gedimino prospektu mokesčių akmenį, ir su Laisvosios rinkos instituto propagandiniu palaikymu aiškinančius, kaip daug Lietuvoje mokame mokesčių, kaip sunku verslui. O mokesčių našta Lietuvoje, BVP perskirstymo per biudžetą procentas, yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje! (Po to Laisvosios rinkos instituto lyderis tampa ministru ir& padidina verslui mokesčius. Juokinga).
Dar daugiau, tai vienur, tai kitur lyg niekur nieko pareiškiama, kad tie mokesčiai renkami valdžiai išlaikyti! Ne viešajam sektoriui — ligoninėms, mokykloms, policijai, kultūros įstaigoms, ne jų darbuotojų atlyginimams, bet, pasirodo, valdžiai.
Prieš kiekvienus rinkimus koneveikiama biurokratija, žadama ją mažinti. Gal ir galima būtų dar ją sumažinti, bet žinokime: valdininkijos Lietuvoje yra žymiai mažiau nei Europos Sąjungos šalių vidurkis, negu, pavyzdžiui, Latvijoje, Vokietijoje ir pan.
Panašiai ir su korupcija. Nurašėme Lietuvą, kaip korumpuotą, patys. Nesakau, kad jos nėra. Sakau, kad su ja labai nelengva susitvarkyti, ir kad jos Lietuvoje nei mažiau, nei daugiau, negu kokioje Estijoje ar Latvijoje. Skiriasi žmonių požiūris į valstybę. Matuojame korupcijos paplitimo indeksą — žmonių nuomonę apie jos paplitimą. O juk tą nuomonę patys ir formuojame!
Skaitau Seimo langus daužiusiųjų peticiją, kurioje jie skelbia, kad sumąstė pakeisti visą politinę santvarką, išformuoti valdžios organus ir t.t. (Vilniaus diena, 2009 02 05). Sumąstė ir sieks daužydami langus, smurtu. Taip ir sukasi galvoje posakiai „Ką pasėsi, tą ir pjausi“, “Pasėsi vėją, pjausi audrą“. Langų daužymas teisinamas nuostabia fraze, atspindinčia visą mūsų politiką: “...riaušės yra ...pilietinės visuomenės protesto išraiška prieš korumpuotą Lietuvos valdžią, kuri 18 metų skurdino, skaldė, kiršino, apgaudinėjo, išnaudojo savo žmones ir piliečius“. Nieko nepasakysi, taikliai atkartoja žalias jaunimėlis.
Pasėsi demagogiją ir populizmą–pjausi susvetimėjimą ir anarchiją.
Jeigu nebaigsim nuolat šaukti ir kaltinti valdžios, juodinti valstybės, neatsakingai vertinti ar net sąmoningai meluoti, patys save sugriausime.
Lyg užsimerkę būtumėm: Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje — devalvuotos valiutos. Krizė Latvijoje nepalyginamai gilesnė. Krizė Estijoje prasidėjo anksčiau ir kol kas sukėlė didesnių problemų negu pas mus. Krizė apėmusi visą pasaulį, ties bankroto riba atsidūrė net kai kurios Vakarų Europos valstybės! Bet mes dėl visko, kas vyksta, kaltiname tik savo valdžią, rašom ir kalbam taip, lyg Lietuva būtų krizės židinys ir giliausia duobė.
Kodėl neparodom savų pranašumų, palyginti gerų makroekonominių rodiklių ir to, kad Lietuva vėliau nei kitos šalys „įeina“ į sunkmečio periodą, kad šitai yra galima ir būtina išnaudoti! Kodėl antraštės tik “juodos“? Kai antraštės “juodos“ — vėliavos tampa raudonos! Negi šito siekiame?
Ar buvo per 18 metų bent viena gera valdžia? Ar bent kartą politinė jėga, buvusi valdžioje, vėl laimėjo rinkimus? Iš pradžių ryžtingai keisdavom konservatorius socialdemokratais ir atgal, po to pradėjome į valdžią rinkti gelbėtojus, vis naujus ir naujus.
Lietuvoje apskritai ne politika ir ne rinkimai. Tai kažkokie nuolatiniai propaganda grįsti perversmai, valdžios užėmimai (ar atėmimai) iš blogų. Ne dėl to, kad programa neįgyvendinta, ar kad ji buvo klaidinga, ar kad gyvenimas aiškiai reikalauja kitokios krypties. Ne. Dėl to, kad valdžioje buvo blogi, nusikaltėliai, vagys... Rimtų programų, atitinkančių partijų idėjines pažiūras, jau nei kas rengia, nei jomis kas domisi ir jų reikalauja. Džiaugiesi, kad dar yra partijų, kurios tas pažiūras bent jau turi.
Dar vienas mūsų demokratijos paradoksas. Opozicija — tai mažuma, tai — kitaip manantys, kitaip nei dauguma. Buvo laikas, kai būti mažumoje buvo labai nelengva, nes buvai puolamas, apšaukiamas net tautos priešu ir t.t. O dabar? Toks įspūdis, kad opozicija visada yra daugumoje, opozicija pati puola ir triuškina..., opozicijoje būti lengva ir patogu — kaltink būtais nebūtais dalykais ir šypsokis sau viduje.
Kodėl taip? Todėl, kad kitos–opozicinės–minties tiesiog nėra. Jeigu ji būtų, ją reikėtų įrodyti, išgauti visuomenės pritarimą, o dabar–tik šauk ir kaltink. Todėl, kad visuomenės dauguma nusiteikusi prieš esančius valdžioje, ir opozicija, skirtingų pakraipų, bet vienu balsu (!) šaukdama visada būna gera visuomenei. Ir mes, visuomenė, tai priimam ir darom patys tokią opoziciją, tokią politiką ir tokią būsimąją valdžią!
Yra kas mus, Lietuvą, šalies valdžią vertina teigiamai. Tik gaila, kad tai dažniau kitų šalių žmonės, ekspertai, institucijų vadovai, iš Rytų ir Vakarų. Mūsų 18 metų kelias, perėjimas iš vienos sanklodos į kitą vadinamas sėkmės istorija.
Keista. Visą laiką stodavau į mažumos, į puolamųjų pusę. Dabar tenka „ginti“ valdžią. Kurios niekada nemėgau, kuri tikrai serga valdžios ligomis ir ydomis. Darau tai todėl, kad toks santykis su valdžia, koks yra dabar, toks požiūris į valdžią ir valstybę tik dar labiau tą valdžią tvirkina ir gadina. Taip pat, kaip ir pačią visuomenę. Tai kelias į niekur.