Naujausios
Ko lietuviai neįkėlė į Europos Parlamento dangų?
Viešoji erdvė vis dar tebevirpa nuo Europos Parlamento rinkimų. Didžiosios sisteminės konservatorių ir socdemų partijos, gavusios tris ir du mandatus, savomis ir jiems prijaučiančių politologų lūpomis stebisi, jog be jų net šešios partijos dar gavo po vieną mandatą. O kad mandatą gavo ir Petras Gražulis, regis, prilygsta žemės drebėjimui. Ne standartas! Pagadins visą pirmūne save įsivaizduojančios Lietuvos delegacijos įvaizdį.
Tuo tarpu Gražulis, matyt, ir pats nelabai tikėjęs, kad bus įkeltas į Europos Parlamento dangų, sako „Įvyko stebuklas! Dievas yra!“
Taigi, reikėjo daugiau melstis, ponai tie, kurie norėjote pabūti rojuje dar gyvi – su visu savo kūnu ir siela, bet nuo vartų buvote nustumti Petro.
Beje, kai kurie būsimieji europarlamentarai tikina, jog ir su Gražuliu bus įmanoma susitarti ir dirbti išvien, atstovaujant Lietuvos reikalams. Tikriausiai, taip ir bus. O jei kartas naujokas ir užriks: „Už Lietuvą, vyrai!“ nuo to Europai bus tik linksmiau ir įtaigiau. Įvairovė ir teisė kartais pasielgti ne pagal standartus ten, ko gero, labiau toleruojama negu Lietuvos parlamente.
O ir kitiems daugiamečiams Europos Parlamento lietuviams nereikėtų taip susireikšminti. Palyginti su didžiuliu daugiau kaip 700 parlamentarų būriu jie sudaro tik kiek daugiau nei pusantro procento. Ar gali kūdikis papūsti prieš milžino keliamą vėją?
Nors antai vienas iš išrinktų naujokų šneka, kad jis viską darys, jog Ukraina gautų kuo daugiau paramos ir greičiau įstotų į Europos sąjungą. Apie tai, kaip atstovaus Lietuvai, ką padarys dėl savo Tėvynės – nešneka.
Laimėjusieji mažiau mandatų negu tikėjosi, visą kaltę suverčia mažam rinkėjų aktyvumui, kuris siekė tik 28 procentus. Esą tai buvo naudinga konservatoriams, kurie turi geležinį savo elektoratą, ir mažosioms partijoms, kurioms išsibarstė rinkėjų balsai.
Ta teorija sena, keliaujanti iš vienų rinkimų į kitus. Bet kas trukdo kitoms partijoms susirasti ir prisivilioti tokį pat geležinį elektoratą kaip konservatorių?
Situacija rodo, jog ne visos sisteminės partijos skiria pakankamą dėmesį savo rinkėjams. Todėl jie nusigręžia nuo tradicinių partijų ieškodami užuovėjos pas naujokus, kurie dažniausia yra netgi įdomesni ir teikiantys daugiau vilties. Deja, prie valdžios jų niekas nė per pagalį neprileidžia. Nebent įvyksta stebuklas.
Antra vertus, ar daug paprastas eilinis regiono gyventojas žino apie tą Europos Parlamentą? Ką ten veikia tie mūsų išrinkti veikėjai? Kokią naudą atneša Lietuvai? Retkarčiais šmėsteli jų veidai televizijos ekranuose, o kitą laiką gyvena Europoje ir dėl Europos. Gyvai kokioje Kelmėje, Pakruojyje, Akmenėje ar Kuršėnuose nė nepasirodo. Tai kam tam provincijos žmogui gaišti laiką, važiuojant už kelių ar keliolikos kilometrų balsuoti? Juolab, kad ir didmiesčių gyventojai šįsyk nežibėjo aktyvumu.
Gal ir ne visai teisinga tokia uoliai nepuolančių balsuoti lietuvių logika, bet ji – logiška ir suprantama. Ypač jei palygintum europarlamentaro gyvenimą su kad ir išsilavinusio, neblogai apmokamą darbą turinčio, tegu ir Vilniuje gyvenančio ne parlamentaro gyvenimu.
Porą kartų teko lankytis Europos Parlamente ir iš arčiau susipažinti su jo narių darbo specifika bei galimybėmis.
Briuselyje, Europos Parlamento salėje vyksta diskusija. Vienas Parlamento narys pristato klausimą, bet susidaro įspūdis, kad diskutuoja pats su savimi. Jo klausosi vos keli salėje sėdintys parlamentarai.
Ateina laikas balsuoti. Akimoju susirenka beveik visi septyni šimtai Europos išrinktųjų. Subėga tiesiog tekini. Kiekvienas skuba, kad spėtų paspausti savo mygtuką, rodantį, jog balsavo. Antraip už tą dieną gali negauti 350 eurų, priklausančių už dalyvavimą posėdyje.
Lietuvoje išrinkto Parlamento nario klausiu, kaip jis žino, už ką balsuoti, jeigu nedalyvavo diskusijoje, negirdėjo pristatomo klausimo. Sako, tuo pasirūpina padėjėjai. Jie paruošia medžiagą, su kuria Parlamento narys gali susipažinti iš anksto.
350 eurų, kurie mums, neįkeltiems į Europos Parlamento rojų, atrodo didžiuliai pinigai. Iš tiek kai kurie kuklias pajamas turintys žmonės maitinasi ar net pragyvena visą mėnesį. Tuo tarpu Europos Parlamento nariams tie 350 eurų – tik katino ašaros, palyginti su kitomis jų gaunamomis pajamomis ir privilegijomis.
EP nario mėnesio atlyginimas siekia 10 tūkstančių 75 eurus, į rankas – 7853 eurai. Plius 350 eurų už kiekvieną oficialaus darbo dieną. Tai dienpinigiai apgyvendinimo ir maisto išlaidoms. Dienpinigiai sumažinami perpus, jeigu EP narys praleidžia daugiau negu pusę vardinių balsavimų.
Dar 4950 eurų kas mėnesį skiriama bendroms su Europos Parlamento nario veikla susijusioms išlaidoms kompensuoti. Jei parlamentaras nedalyvauja daugiau kaip pusėje posėdžių, ši išmoka taip pat sumažinama perpus.
Be to, apmokamos individualios parlamentarų kelionės į savo šalį verslo klase. Apmokamos komandiruotės. Kompensuojami du trečdaliai gydymo išlaidų.
Kadencijos pabaigoje, jeigu parlamentaras neišrenkamas kitai kadencijai, jam skiriama pereinamojo laikotarpio pašalpa. Tokio pat dydžio kaip ir atlyginimas. Mokama dvejus metus, jeigu buvęs Parlamento narys nesusiranda kito darbo.
Sulaukusiam 63 metų Europos Parlamento nariui skiriama pensija. Pensija mokama iš ES biudžeto. Bet negali viršyti 70 procentų buvusio atlyginimo.
Argi ne rojus šioje žemėje? Tai ko stebėtis, kad ramiai sau Briuselyje ir Strasbūre besidarbuojantys politikai nesigviešia siūlomų premjerų ar ministrų postų. Atsakomybė kelis kartus didesnė, o pinigai keliagubai mažesni.
Tai, ko stebėtis, kad daugybė pagal savo profesiją dirbti nenorinčių tik valdžioje būti gebančių veikėjų kuria savas partijas, tampa jų vedliais ir kartais prasmunka ten, kur šilta, patogu, ramu ir gera?
Juk sisteminių partijų sąrašuose lyg daugiametės žolės susodinti seni, nepajudinami šulai, kurie tiek Europos Parlamente, tiek Lietuvos Seime „dirba“ dešimtmečius. Naujoms tegu ir protingoms asmenybėms ten jau nebėra kuo kvėpuoti. Nebėra vietos naujai jų minčiai. Jos į sąrašų pabaigas nustumiamos arba nepajudinamų senbūvių, arba nuboksuojamos įžūlesnių vidutinybių, mokančių save pelningai parduoti.
Tai ko pykti, kad neaktyvūs rinkėjai? Ir ko stebėtis, kad jie išrenka visokių partijų atstovų, o ne sumeta visus balsus konservatoriams, liberalams ir socdemams. Ko dejuoti, kad Lietuvos delegacija EP bus labai fragmentuota?
Gal rinkėjai tiesiog protestuoja tokiu būdu?