Naujausios
Japonijoje šis mums nepažįstamas žodis simbolizuoja ritualinę savižudybę, kuomet žmogus kardu persirėžia sau pilvą... Tokios savižudybės dominavo feodalizmo laikais. Pasitaikydavo ir Antrojo pasaulinio karo metu.
Apie tokią savižudybės formą prisiminiau, kai Europos Parlamento narys Andrius Kubilius Lietuvai iškilmingai pranešė, kad mes jau aplenkėme Japoniją. Taip. Šioje srityje tikrai pirmaujame. Spėčiau, kad Tekančios saulės šalyje per visą gyvavimo istoriją nenusižudė tiek žmonių, kiek Lietuvoje savo noru iš šio pasaulio išeina kasmet ...
Netolerantiška analizuoti bei prognozuoti, kaip pasikeis demografinė situacija, kuomet įsibėgės valstybės kompensuojamos lyties keitimo procedūros. Viešojoje erdvėje jau paskelbta, kad Lietuvoje nedidėja galinčių ir norinčių gimdyti moterų skaičius. Jis stabiliai – mažas. 2020 metais mūsų valstybėje buvo tik 20 000 gimdyvių. Simbolinių apklausų metu nebeslepiama, kad 43 proc. 25–35 metų amžiaus žmonių neketina visai turėti vaikų. Kiti neskuba. Visi nurodo socialines priežastis, karo grėsmes ir net klimato atšilimą.
Ačiū visagalei statistikai, kad suskaičiavo emigravusiųjų skaičių. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praradome apie milijoną tautiečių. Skelbiamas ir atvykusiųjų į Lietuvą svetimtaučių skaičius – 200 000, kurie puoselėja savo papročius, religiją, kalbą. Ir nekliedėkime apie sėkmingas jų integracijas. Įvykiai Vokietijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje akivaizdžiai rodo, kad priėmus šalyje neva taip reikalingos nevietinės darbo jėgos, padidėja tik socialinių išmokų skaičius ir konfliktai.
Ponai, gal jau pritariate, kad lietuvių Tauta pasiryžo visuotiniam harakiri? Ne? Aišku. Vadinasi, nebuvote Povilo Višinskio bibliotekoje Seimo nario Stasio Tumėno globotoje konferencijoje „Lietuvių kalba – Tautos išlikimo garantas“.
Jau istorija tapo renginyje prisimintas šiauliečių indėlis į lietuvių kalbos paskelbimą valstybine. Prieš 35-erius metus Šiauliuose įvykusi teatralizuota kalbos šventė ir joje priimtas dokumentas minimas šalies norminiame akte, kuriuo dar Nepriklausomybės priešaušryje iš okupacinės rusų kalbos įtakos ištrūko pasaulyje unikalia vadinama lietuvių kalba. Beveik tuo pat metu miesto Dramos teatre vykęs festivalis „Atgaiva“ tapo pirmąja, kol kas pakartojimais neįtvirtinama, nacionalinės dramaturgijos švente.
Drįstu tikėti, kad šiemetinė konferencija „Lietuvių kalba – Tautos išlikimo garantas“ neliks tik prisiminimas, kad 2023-aisiais dar kalbėjome lietuviškai. Renginyje profesorė Giedrė Čepaitienė retoriškai klausė, kodėl taip heroiškai gynę savo kalbą nuo vokietinimų, lenkinimų, rusinimų, savanoriškai pasiduodame anglicizmui. Ir pati bandė atsakyti, spėliodama, gal skubančiai jaunuomenei patogiau trumpai tarstelėti „red“ negu sakyti „raudona“ ir pan.
Nacionalinės dramaturgijos puoselėtojas, režisierius, profesorius Gytis Padegimas paaiškino, koks nenuneigiamas teatro indėlis į lietuvių kalbos išlikimą, tačiau ir čia scenas užkariauja svetimtautiška kūryba.
Dabar daug lengviau būti papeiktam arba sulaukti grasinimų netekti darbo, jei laikaisi pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos ir kitų norminių aktų. Konferencijoje dalyvavęs Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka neištarė nė žodžio, nes anot Seimo nario S. Tumėno, dabartinis Kultūros ministras Simonas Kairys kalbos prižiūrėtojui prisakė „ bent du mėnesius patylėti“. Stebėdama A. Valotkos pastangas ginti lietuvių kalbą įtariu, kad jis bus pirmoji valdžios beraščių auka, kurio darbovietę...panaikins.
Pastaruoju metu vis dažniau išgirstu prašymą „kalbėkite lietuviškai“. Beveik dešimtmetį skaičiuoju, kas ir kada paskutinį kartą iš šalies valdžios atstovų savo monologinėse kalbose ištaria žodį „Tauta“.
Visiems įkalta, kad esame „brangūs Lietuvos žmonės“, kurių kainodarą lemia mokesčių didinimo algoritmai. Mielai valgome visuomeninio maitinimo užeigose, kurių užsienietiškų pavadinimų neįsimename. Jei buvo gardu, rekomenduojame užsukti nurodytu adresu. Panašus likimas ištiks ir vietovardžius...
Valdžios buveinėse oficialioji raštų kalba lengvai suprantama tik patiems autoriams, kurie tarpusavyje savo „šedevrus“ aptarinėja pusiau lietuviškai pusiau angliškai.
Galėčiau pasidžiaugti, kad bent valdiškuose apsižodžiavimuose dar išliko dailių lietuviškų posakių. Pvz. : ginčai koalicijoje vadinami „lėkščių daužymais“, „nueik nežinia kur, nežinia su kuo ir pasakyk nežinia ką“, „ jei bobutė būtų su ratais, būtų autobusas“ ir pan.
Beje, ar jums niekada nekilo klausimų, kodėl dvaro politologė Rima Urbonaitė taip uoliai aptarinėja prezidento Gitano Nausėdos posakius, tačiau bando nepastebėti premjerės Ingridos Šimonytės leksikos?
Išsivaikštančiosios Lietuvos piliečių apklausose, greta nedarbo, mažų atlyginimų, didelių mokesčių, nepalankių verslo sąlygų dominuoja paprasta priežastis, kurios savikaina „prieinama“ net neturtingiausiam – tai elementarus žmogiškumas.
Tryliktojo Seimo suformuotos valdančiosios daugumos vadovybė nė karto neišėjo susitikti su prie Parlamento vis susirenkančiais žmonėmis. Pastarųjų reikalavimai – menkinami, pašiepiami. Todėl logiška, kad kartais atgal skrieja stiproki „epitetai“. Niutono dėsnių moko dar bendrojo lavinimo mokyklose: „Veikimas tolygus atoveiksmiui“.
„Ar bevaliojame būti lietuviai?“ – tokiu pavadinimu profesorius, kultūrologas Vytautas Rubavičius kreipėsi į Povilo Višinskio bibliotekoje susirinkusiuosius, kai valios likti renginyje iki pabaigos užteko bene pusei dalyvių.
Lietuvių tauta mažėja. Siaurėja ir yra deformuojamas gimtosios lietuvių kalbos vartojimo laukas. Konferencijoje tą moksliškai įrodė Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslinė darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė. Jos pranešimą „Kalbos gyvybė ir galia: kaip išlaikyti ir stiprinti“ galima rasti visagaliame internete. Gal tada „prašviešės“, koks nusikaltimas eksperimentuoti su nelietuviška pavardžių rašyba, dalies svetimų abėcėlių įterpimu į vienos seniausių pasaulio kalbų – lietuvių raidyną.
Šiaulių miesto Garbės pilietis profesorius Kazimieras Župerka paliudijo savo kolegės R. Miliūnaitės darbų svarbą ir rekomendavo jos knygas skaityti internete. Galime tobulėti ir ant sofos sėdėdami.
Įsiminė vieno iš prieš 35-erius metus teatralizuotą kalbos šventę organizavusio sąjūdininko Vaclovo Vingro pasakyti žodžiai, kad Lietuvoje nebeliko nė 200 karaimų, o vos tik 30 bemoka gimtąją kalbą. Jie rado išeitį – kuria sekmadienines mokyklas ir grįžta prie ištakų.
Ką darysime mes? Ramiai stebėsime, kaip Tauta save naikina, ar suprasime, kad greta visų išmoktų kalbų būtina kalbėti lietuviškai. Ir gal ta pačia gimtąja kalba derėtų elegantiškai iš valdžios išmėžti tuos, kurie varo mus iš Tėvynės ir visokiomis beraštybėmis susina kultūrą, meną, kalbą ir gyvenimą.