Naujausios
Kas švietimo reikalas, kas – ne
– Ką įžvelgiate partijų pažaduose, ko pasigendate?
– Rinkiminiuose siekiuose nematau keleto svarbių dalykų. Kaip socialinės atskirties problemas ruošiamasi spręsti? Antra, neįvardijama, kad infrastruktūra – tai ne švietimo, o turto valdymo klausimas. Ką su tuo turtu rengiamasi daryti?
Daugiafunkcių švietimo ir kultūros centrų, apie kuriuos kalba konservatoriai, jau yra. Mūsų mokyklos Kurtuvėnų skyrius – pavyzdys, išsitenka ir mokykla, ir kultūros centras – pastatas optimalus bendruomenės poreikiams. Bet yra Bazilionai, kuriuose yra ir didelis mokyklos pastatas, ir didelis kultūros centro pastatas.
Visi pripažįsta, jog ikimokyklinis ugdymas – tai ėjimas į didžiųjų problemų sprendimą. Bet išlieka klausimas, kaip kaimiškųjų vietovių vaikams bus garantuojamas ikimokyklinis ugdymas? Logiška, kad ten jis brangesnis – dėl mažo gyventojų tankumo. Logiška ir suvokti, kad ikimokyklinuko geltonuoju autobusiuku nepaveši iki darželio-lopšelio, nes tokiam vaikui reikia pritaikyto transporto, specialios kėdutės.
Tai vėlgi – infrastruktūros klausimas.
Socialinę atskirtį labiausiai paveiku būtų mažinti sudarant sąlygas probleminių šeimų vaikams lankyti darželius. Šeimos, kurios neturi problemų, vaikus gali ugdyti ir šeimose. Bet kai ikimokyklinis ugdymas neprivalomas, probleminės šeimos vaikų į darželius neleidžia, o patys tėvai ugdymu neužsiima ir tie vaikai lieka už borto.
Jie ateina į pirmąją klasę nepasirengę mokyklai, ir atotrūkis yra ypač ryškus. Todėl jau pirmoje klasėje ima didėti atotrūkis tarp vaikų, kurie sėkmingai eina į priekį, ir tų, kurie negali įveikti užduočių.
Estai už laimingą vaiką, o mes?
– Visi eidami į Seimo rinkimus pabrėžia, kad sieks ugdymo kokybės, atnaujins ugdymo programas. Kaip išgauti tą kokybę?
– Pirmiausia, negirdžiu, kad būtų kalbama apie ugdymo programų turinį. Kitaip sakant, ko mokome vaikus?
Lietuvos problema, kad mes vienu metu viską imamės atnaujinti. Pavyzdžiui, tarptautinio bakalaureato programa ima atnaujinti vieną kurį dalykų bloką, prie to dirba dvejus–trejus metus, atnaujina ir tada ima kitą bloką. Mes neturime tiek išteklių, kad galėtume vienu metu visų dalykų programas atnaujinti.
Mes dažnai imamės spręsti globalias problemas užuot išryškinę vieną ar kitą klausimą. Pavyzdžiui, tarptautiniame bakalaureate atnaujinant istorijos programą buvo pasakyta, kad didėja priešprieša tarp krikščioniškojo ir musulmoniško pasaulio, tad krikščionys turi daugiau pažinti musulmonų pasaulį, o musulmonai – krikščionių.
Atsakykime į klausimą, kokią problemą norime spręsti?
Pavyzdžiui, estai prieš dešimt metų pasakė: „Mums tarptautiniai tyrimai, vertinimai mažai rūpi – daug didesnė problema, kad mūsų vaikai yra nelaimingi, ir sprendžiame, ką daryti, kad vaikai jaustųsi laimingi.“ Estai sako, jog nelaiminga visuomenė negali kurti, nėra kūrybinga visuomenė.
Ko mes norime, kalbėdami apie švietimo kokybę?
Štai, visi kalba apie matematiką. Ar norime spręsti matematikos raštingumo, ar gamtamokslinio raštingumo problemą? Ar gal sustiprinti humanitarinius dalykus? Nes tuomet yra visai kita prieiga. Pavyzdžiui, kokybė gali koncentruotis ir teksto kūrimą, suvokimą, nes tai universalus įrankis visiems kitiems dalykams suvokti. Jeigu vaikas nesuvokia teksto, tai jis ir matematinio raštingumo neįgis.
Partijų programose trūksta to labai konkretaus, aiškaus taško, ką norime pakeisti. Atėję į Seimą turės ketverius metus. Jeigu kurs naują švietimo koncepciją kokius dvejus metus, tai kada ją įgyvendins? O po ketverių metų ateis nauji ir ją atšauks.
Švietimas – tik įrankis problemoms spręsti
– Kokio požiūrio į švietimą reikėtų?
– Labai pasigendu, kad į švietimą žiūrėtume, kaip į visuomenės problemų sprendimą. Švietimas nėra pats savaime tikslas. Švietimą kaip įrankį gali naudoti ir Kelių direkcija eismo saugumo klausimais ar Aplinkos ministerija, spręsdama aplinkosaugos klausimus.
Kai girdžiu, kad kursime naujas švietimo koncepcijas ir pertvarkysime švietimo sistemą, negirdžiu atsakymų į daugybę klausimų.
Mes jokios reformos iki galo nepadarom, neįtvirtinam rezultato, bet puolame daryti naujas reformas. Mano supratimu, tai didžiulė problema.
Pavyzdžiui, identiteto, migracijos klausimais kyla problemų, tai turime galvoti apie humanitariką, istoriją. Kaip tų dalykų mokome, ar absoliučias tiesas dėstome ar provokuojame, kad vaikai ugdytųsi kritinį mąstymą, studijuodami socialinius mokslus? Ką darome su lietuvių kalba, literatūra? Jeigu manome, kad reikia investicijų į ekonomiką ir inžinerinių dalykų, tai gal prioritetas gali būti STEAM (matematika, biologija, chemija, fizika. technologijos) variantas?
Man trūksta aiškumo, kas partijoms yra prioritetas?
Smarkai diskutuojame dėl mokinių pasiekimų tarptautinių tyrimų, bet mane labiau neramina paskutinis tarptautinis tyrimas, kuris rodo, kad pirmaujame Europos Sąjungoje pagal vaikų savižudybių skaičių. Štai bėda ir ji daug didesnė nei ta, kad pagal matematinį raštingumą esame dvidešimti ar trisdešimti tarp kitų šalių. Man atrodo, kad neišsiaiškiname vertybinių dalykų.
Labai norėčiau, išgirsti iš politikų, kaip jie supranta įtraukųjį ugdymą. Įtraukusis ugdymas – tai kliūčių vaikui likvidavimas. Pavyzdžiui, autistui vaikui reikia pritaikyti aplinką, turėti kitokius baldus. Kai prašiau ministerijai., jog reikia vaikams įrengti nusiraminimo erdves su šiuolaikiniais baldais, gavau atsakymą: ne – tik mokyklinius suolus galima įsigyti.
Aš žaviuosi įtraukiuoju ugdymu. Bet aš žinau, kiek tai reikalauja įdirbio. Klasėje mokosi skirtingi vaikai, vadinasi, turime turėti skirtingas mokymo priemones, negali visiems to paties vadovėlio padėti, mokytojas turi turėti pagalbinininką. Jeigu klasėje yra vaikas su emociniu sutrikimu, tai šalia turi būti suaugęs žmogus, kuris padėtų.
Logopedų, psichologų, specialiųjų pedagogų atlyginimai yra žemiau kritikos ribos – vos ne minimalūs. Kaip tai spręsime? O su probleminiais vaikais turi dirbti geriausieji specialistai.
Deklaracijų jau daug turėjome.
Visi ugdys kūrybišką žmogų. Bet kūrybai visi standartizavimai yra peilis. Tai ko tada atsisakome? Ar atsisakome pasiekimų tyrimų, atsisakome brandos egzaminų? Pereiname prie kitokio programos konstrukto, kuriuo nusakomas tik rezultatas, bet neaprašinėjamas turinys, kuris tampa mokytojo reikalu?
Apie atlyginimus
– Ką manote apie mokytojų atlyginimų didinimą?
– Aišku, mokytojų atlyginimai – labai svarbu ir reikalinga. Mane, kaip mokytoją, džiugina, kad kels atlyginimus visi. Bet tai yra tik faktinis žingsnis. Jis nesprendžia ilgalaikės perspektyvos dalykų. Apie atlyginimus reikia kalbėti tik tiek, jog yra nenormalu, kai minimali alga artėja prie darželio auklėtojos atlyginimo. Tik nuo rugsėjo 1-osios auklėtojos truputį daugiau uždirba.
Mokytojų atlyginimus didins iki 130 procentų ar net 150 procentų vidutinio atlyginimo. Mandagiai klausiu, ar tai bus susieta su tinklo optimizavimu, ar išteklių bus ieškoma pačioje švietimo sistemoje? Ar tiesiog bus skirti pinigai?
Žada, sumažinsime klases – iki 20 ir iki 24 mokinių. Tai reiškia, jog du kartus didiname išlaidas švietimui. Gal turi skaičiavimus, kiek per visą Lietuvą klasių daugės? Gimnazijos vienos klasės išlaikymas, pavyzdžiui, kainuoja 12–15 tūkstančių eurų metams. Daugiau klasių – didėja mokytojų krūvis, daugiau reikia atlyginimams.
– Kaip vertinate nuostatą dėl mokyklos arčiau namų?
– Kai sakome, jog mokykla bus arčiau namų, apie kokį vaiko amžių kalbame? Reikia visiškai aiškaus atsakymo.
Pavyzdžiui, JAV viršutinėje mokyklų pakopoje labai skatina mokyklų specializaciją, kad gimnazijos būtų unikalios, kad vaikai ir tėvai galėtų pasirinkti, nes 15–16- mečiai jau gali sąmoningai rinktis.
Jeigu kalbame apie mažus vaikus arčiau namų, tai sutinku, jog nenormalu, kai šeštą ryto mažametis laukia prie kelio geltonojo autobusiuko, kad pavežtų į mokyklą. Aišku, kad ir mokyklų jungimui, stambinimui yra ribos, pavyzdžiui, mūsų mokyklos geltonojo autobusiuko maršrutas per dieną – 450 kilometrų.
O kas turės politinės valios pasakyti, kad griauname didžiulius mokyklų pastatus ir statome mobilius nedidelius?
Dar kai dirbau švietimo viceministru, siūliau daryti tipinius projektus, pavyzdžiui, dzūkiškos sodybos, žemaitiškos sodybos ir kaimuose, kur yra tik dešimt vaikų, darželis atsiranda. Kam vaikus tįsti kažkur kitur? Bet tam reikia spręsti infrastruktūros klausimus..
Taigi grįžtu prie to, nuo ko pradėjau. Tai – ne švietimo klausimas, tai turto valdymo klausimas.
– Kodėl taip yra, kad partijų programose viskas gražu, o realiai deklaruojamos kokybės niekaip nepasiekiama?
– Lietuvoje viena problema yra – krepšinyje ir švietime visi yra ekspertai. Krepšiniu domimės, o mokykloje visi mokėmės ir atrodo, kad viską išmanome.
Trūksta esminių diskusijų. Kokybiniai dalykai nėra vienareikšmiai. Kokybė – yra tai, dėl ko mes susitariame. Kokybės sąvokų gali būti ne viena.
Lietuvos situacijoje, sakyčiau, vaikai neturi ambicijų pabaigti tai, ką pradėjo, eiti iki galo. Programas reikia pertvarkyti taip, kad vaikas būtų priverstas padaryti darbą, dėl kurio susitarėme, iki galo.
Popsinis pasakymas, kad vaikai mokysis tik pagal gyvenamąją vietą – taigi prisiregistruos kitur ir eis į norimą mokyklą. O kaip sulygins mokyklų lygmenis? Faktas, kad švietimo kokybė tarp mokyklų yra netolygi. Suomiai tai išsprendė ne draudimais, o kokybę kėlė taip, kad tėvai nesivaikytų madingų mokyklų, o kad visos taptų madingomis.
Labai skeptiškai žiūriu ir politikų norą įtikti bendruomenėms skiriant mokyklų vadovus. Mokyklos direktorių skiriant ir dabar net mokinių atstovas dalyvauja. Bet yra dilema. Kai bendruomenėms atiduodama teisė skirti direktorių, labai sunku daryti reformas, nes reikia priimti nepopuliarius sprendimus.
– Rinkimų kontekste ko linkėtumėt švietimiečiams?
– Nesiblaškyti ir dirbti savo darbą. Kartais juokauju, kad greičiausiai nieko neatsitiktų, jeigu švietimo ministerija metams užsidarytų – mokyklos kaip dirbo, taip dirbtų.
O politikams linkėčiau aiškiai įvardyti problemą, kurią nori išspręsti ir į ją koncentruotis, kitas atidėjus į šoną. Šiuo atveju mažiau yra daugiau. Štai kažkada saugos diržai automobiliuose juokingai atrodė, o dabar priekyje sėdint įprasta užsisegti ir pradedame užsisegti sėdėdami gale.