Naujausios
Išeitų, jog jau ir taip mažoje Lietuvos Respublikoje norima įkurti dar kelias atskiras fragmentines respublikas su savo nacionalinėmis kalbomis.
Nors Lietuvoje valstybine kalba dar vis laikoma lietuvių kalba, teisingumo ministrės požiūriu, nieko čia tokio, kad Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos kalbės ir net prašymus bei gatvių pavadinimus rašys savo gimtąja kalba.
Suprask, tai nekaltas palengvinimas Lietuvoje vargstančioms tautinėms mažumoms.
O kur tokius palengvinimus turi iš mūsų šalies dėl egzotikos išvykę arba skurdo ir neteisybės išginti lietuviai, pasklidę po visą pasaulį?
Ar girdėjote, kad Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Prancūzijoje Italijoje, Ispanijoje ar net toje pačioje Lenkijoje gyvenantys lietuviai lietuvių kalba galėtų teikti prašymus valstybės institucijoms? Man tai neteko girdėti.
Kasdien girdžiu kitokias istorijas apie tai, kaip padorumo dar nepraradę tautiečiai, norintys įsitvirtinti turtingesnėse Europos šalyse, pirmiausia gerai išmoksta tos šalies kalbą, baigia universitetus ar įgyja profesiją, atlaiko europinę biurokratijos naštą tos šalies kalba pildydami šūsnius dokumentų. Ir nė minties nekyla, kad visa tai galėtų daryti lietuvių kalba, nors tame miestelyje galbūt jau daugiau lietuvių negu vietos gyventojų.
O ką tuomet veikia Lietuvoje gyvenantys rusai ir lenkai?Juk daugelis yra gimę ir augę Lietuvoje. Kiti čia gyvena po kelis dešimtmečius. Negi per tiek laiko neįmanoma išmokti lietuvių kalbos?
Antai į Lietuvą atvykęs prancūzas per pusmetį sugebėjo išmokti lietuvių kalbą ir šneka beveik tobulai. Italas kulinaras lietuviškai veda televizijos laidas. Taip jie parodo pagarbą šaliai, kurioje apsigyveno, jos kultūrai, tradicijoms, o svarbiausia didžiausiajam turtui kalbai, kurią per nutautinimo vajus, okupacijas, rusinimo ir lenkinimo amžius lietuviai išsaugojo.
Išsaugojome ne tik sau. Vieną seniausių, gražiausių, melodingiausių kalbų išsaugojome kaip paminklą indoeuropiečių prokalbei ir objektą įvairių šalių kalbininkų tyrinėjimams.
Jeigu dvikalbystę įvesime tuose rajonuose, kur gyvena daug rusų ir lenkų, netrukus ji įsigalės visoje Lietuvoje. Nekilnojamojo turto agentūros informuoja, jog Šiaulius kaip nuolatinę gyvenamąją vietą jau renkasi būriai baltarusių ir ukrainiečių, perka čia nekilnojamąjį turtą, ketina apsigyventi visam laikui. Netrukus ir jie sakys: „Kuo mes prastesni už rusus ir lenkus? Įveskite ir mums ukrainietišką ir baltarusišką dvikalbystę.“
Turint omeny, kad mieste nuo sovietinių laikų užsilikę nemažai rusų, gali prireikti ir trikalbystės.
Suprantamas tautinių mažumų noras kalbėti gimtąja kalba. Bet niekas to ir nedraudžia.
Pamenu sovietinius laikus, kai, būdama studentė, Vilniuje įlipusi į troleibusą turėdavau kalbėti rusiškai, nes aplink skambėjo tik lenkų ir rusų kalba. Pradėjusi darbo karjerą mokykloje taip pat privalėjau kalbėti rusiškai, nes pusė mokytojų buvo rusės karininkų žmonos. Jos buvo privilegijuotos. Prisitaikyti turėdavome mes, nors gyvenome ir dirbome savo šalyje, savo Tėvynėje.
Negi ir vėl siekiama to paties?
Jau ir dabar daugelyje Vilniaus vaistinių ar parduotuvių lenkai ir rusai kreipiasi į pardavėjas ir vaistininkes savo kalba. Tik tuo atveju, jeigu tos lenkiškai ar rusiškai nešneka, tuomet klientės prabyla lietuviškai.
Kai kuriose ligoninėse slaugytojos tarpusavyje kalbasi tik lenkiškai, nors valstybinė kalba įstaigose yra lietuvių. Į ligonius irgi pirmiausia kreipiasi lenkiškai. Jeigu lietuvis ligonis mokėtų lenkiškai, pokalbis jau vyktų lenkų kalba, nes į ligoninę pakliuvęs bejėgis žmogus darys viską, kad tik prisitaikytų ir nesupykdytų medikų.
Visi tai žino. Bet kalbėti lenkiškai arba rusiškai nedraudžia. Supranta, jog savo marškiniai arčiau kūno.
Bet kad svetima kalba būtų pripažinta oficialia – to jau per daug. Tuomet lietuvė pardavėja, vaistininkė, gydytoja, ar ligoninės pacientas privalės kalbėti lenkiškai arba rusiškai, nes vaistinių ir parduotuvių klientai arba ligoninėse dirbančios slaugytojos to panorės. Kuri kalba tuomet ims viršų, jeigu abi bus įteisintos kaip lygiavertės?
O kas darysis seniūnijose ir savivaldybėse? Čia turės dirbti poliglotai, kurie privalės mokėti ne tik lietuvių ir anglų, kaip dabar reikalaujama, bet ir dar kelias užsienio kalbas, kad iššifruotų gimtąja kalba atneštus prašymus. O gal bus įsteigti vertėjų etatai?
Kiekvienos tautos kalba yra vertinga ir brangi. Nė viena kalba negali turėti pranašumo prieš kitą. Dvikalbystė ar trikalbystė nėra pats savaime blogas dalykas. Bet tik privačioje erdvėje, o ne valstybėje.
Antai Vokietijoje gyvenanti lietuvaitė Asta šeimoje vartoja net tris kalbas. Šeimoje su vyru, sūnum ir dukra kalba vokiškai. Tai daro ir visose viešose erdvėse bei įstaigose. Tačiau laisvu laiku moko savo vaikus ir lietuvių kalbos, kad atvykę į mamos Tėvynę susikalbėtų su seneliais. Su jais privačioje erdvėje pasikalba lietuviškai. Tėvas vaikus moko savo gimtosios turkų kalbos (gali būti aktualu: kalbos kursai). Tačiau turkiškai pakalba tik laisvalaikiu, šeimos aplinkoje. Niekuomet nekyla minties parduotuvėje ar vaistinėje kreiptis turkiškai ar lietuviškai.
Panašu, jog kai kurie mažumų išrinkti Seimo nariai ir ministrai jau ir atstovauja ne visai tautai, o mažumoms – siaurai savo rinkėjų grupei.
Toks įspūdis, jog atėjo ne tarnauti valstybei, o susitvarkyti savo reikaliukų, į kuriuos ankstesnės valdžios nekreipė dėmesio.
Ne vienas jų primena dvejų metų vaikus, kurie kas minutę stengiasi sujaukti nusistovėjusią tvarką, plėšyti tapetus, iš spintelių išimti ir ant grindų sukrauti indus, mėtyti šaukštus, o vietoj jų į stalčius prikimšti šiukšlių.
Ar ne tokiems vaikiškai neatsakingiems veiksmams prilygsta gerų, visuomenę drausminančių, į dorą vedančių įstatymų naikinimas ir keitimas nedidelio kiekio narkotikų dekriminalizavimu, alkoholio prieinamumo didinimu ir kitais žalingais teisės aktais?
O noras įvesti dvikalbystę – ne kas kita kaip nepagarba lietuvių tautai ir lietuviškai kalbantiems tautiečiams. Tai kojų nusivalymas į lietuvišką žodį, kuris yra svarbiausias tautos gyvybingumo žymuo.
