APIE KALBĄ IR VERTYBINIUS PASIRINKIMUS

Sta­sio S. Tu­mė­no nuo­tr.
Juo­zas Pab­rė­ža (pir­mas iš de­ši­nės), Sta­sys Tu­mė­nas su Pran­ciš­ku­mi Tri­jo­niu.
STASYS TUMĖNAS ir JUOZAS PABRĖŽA kartu Šiaulių pedagoginiame institute, o nuo 1997-ųjų – universitete – dirbo daug metų. Juos visada siejo lietuvių kalba, tarmės, etninė kultūra, bendros ekspedicijos su studentais, sentimentai savo gimtinei. J. Pabrėža – žemaitis iš Skuodo, o S. Tumėnas – žiemgalis iš Linkuvos. Per 40 metų jie tapo Šiaulių patriotais, bet niekada nepamiršta savo šaknų. Ar nesijaučia jie šių dienų inovacijų, informacinių technologijų amžiuje esantys dinozaurai, kurių skleidžiamos idėjos apie tarmes, etninę kultūrą yra nebeaktualios šių dienų jaunimui? Ypač šiandien, kai į naujos kadencijos LR Seimą išrinkta daug labai liberaliai mąstančių politikų?

Kolegas kalbina Mykolo Romerio universiteto švietimo ekspertas ir mokslininkas (Šiaulių universiteto alumnas) doc. dr. Tomas Butvilas.

S. TUMĖNAS. Jei taip galvosime, Lietuva išsivaikščios po pasaulį, nes mūsų krašto, savo miestelio, kaimo istorija, kalba būtent ir yra tas magnetas, kuris traukia, lipdo, saugo istorinę, kultūrinę atmintį. Visada sakiau, kad švietimo ir kultūros politika turi tapti viena prioritetinių politikos sričių, nes tai yra individo ir bendruomenės, savivokos, jų vertybių pamatas. Šiandien daug kalbama apie gerovės valstybę, bet nėra joks atradimas, kad išsilavinimas ir kultūra – žmogaus ir valstybės gerovės pagrindas.

J. PABRĖŽA. Ne kartą esu viešai kalbėjęs ir rašęs, kad mano politinis, profesinis ir darbinis prioritetas yra švietimas, mokslas ir kultūra. Tai yra mano didžiosios vertybės, kurioms pagal išgales ir sugebėjimus tarnauju ir esu pasiryžęs tarnauti toliau. Galvoju, kad mūsų valdžios viršūnės, politikai dar ne iki galo įsisąmoninę, kad tautos, valstybės geresnio gyvenimo paieškas, kūrimą reikia pradėti ne nuo ekonomikos, o nuo kultūros, mokslo ir švietimo. Akivaizdu, kad tos šalys, kurios suprato, jog pagrindinė vertybė yra kultūra ir švietimas, pasiekė didesnių ekonominių ir socialinių laimėjimų. Mes, lietuviai, turime ypatingai stengtis, kad išlaikytume savo autentišką lietuvišką etninę tapatybę: vieną seniausių pasaulyje kalbų, garbingą istoriją, savitus papročius bei tradicijas.

T. Butvilas. Abu ne kartą konferencijose, renginiuose kalbėjote apie tai, ką galima įvardyti žmogaus ekologija, arba vertybinio pasirinkimo kelių paieškomis. Kas tai yra?

S. TUMĖNAS. Tai yra vertybių saugos paieškos ir keliai. Eko (gr. Oikos – namas, būstinė, tėvynė) – rodo sąsają su namais, augimo, buvimo vietą, aplinką. Ir visa tai, kaip ir namus, tėvynę, miestą, gimnaziją, reikia saugoti. Tai galima įvardyti ir ne taip skambiai, pavyzdžiui, žmogaus sauga, žmogaus dvasios sveikata. Juk žmogaus saugos dėmenys yra ir šių dienų žmogaus dvasingumo paieškos, ir žmogaus sveikata, aplinkosaugos problemos, moksliniai tyrimai. Matyt, daugelis pirmiausia, išgirdę šį raktinį žmogaus ekologijos traktavimą, turime omenyje žmogaus, kaip konkrečios visuomenės dalies ir individo santykį su jį supančia tiek fizine, tiek ir socialine (sociokultūrine) aplinka, t. y. su tuo, kas duota gamtos ir tuo, kas sukurta paties žmogaus.

J. PABRĖŽA. Man žmogaus ekologija yra labai plati sąvoka, iš esmės apimanti visą žmogaus vertybinę skalę. Tačiau iš tos skalės žmogus pirmiausiai iškelia tas vertybes, kurios tarytum stipriausiai yra suaugusios su juo pačiu. Mano tos vertybinės skalės viršūnėje yra gimtoji žemaičių kalba, lietuvių kalba, tos kalbos nuostabiosios tarmės, šnektos ir šnektelės. Esu šventai įsitikinęs: ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni, turtingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Mums, lietuviams, turintiems gyvą, garbingą lietuvių kalbą, unikalias tarmes, neišsemiamus kultūros klodus – tą būtina išnaudoti ir nuolat rodyti pasauliui. Privalome vyti į šoną bet kokias kartais girdimas mintis apie mūsų kalbos sunykimą ir aukštai iškėlę galvas drąsiai visiems skelbti: mažos tautos didi kalba skamba ir tikrai skambės ir po šimto, ir po dviejų šimtų metų.

T. Butvilas. Ar kalbama apie tai kitose pasaulio valstybėse, ar ten nėra visko užgožęs vartotojiškas požiūris, pragmatizmas?

S. TUMĖNAS. Ne, atvirkščiai, daugelyje pasaulio šalių vis labiau kalbama apie mikroistoriją – miestelių, kaimų, giminės, bendruomenės istorijas, kurios ir kuria makroistoriją. Įvairiose pasaulio mokslininkų studijose apie tą mūsų įvardytą žmogaus ekologiją diskutuojama įvairiais rakursais, pvz., atskirų visuomenių populiacijas, socialinių grupių ir statuso formavimąsi, šalies ekonomikos poveikį tų grupių augimui/mažėjimui bei judėjimams vietiniu ir tarptautiniu mastu, žmogaus adaptavimąsi aplinkos kaitos sąlygomis, žmogaus santykį su vykstančiais pokyčiais mikro-makro-mezo ir chrono lygmenimis. Diskutuojama – viena vertus – apie asmens atsparumą tiek vietos, tiek ir pasaulio globalių pokyčių sąlygomis įvairiose kasdienio gyvenimo veikimo srityse; kita vertus – apie itin didelį žmogaus trapumą, ypač, kai kalbame apie asmens vertybinį susidūrimą su pasirinkimo gausybėmis.

J. PABRĖŽA. Pasaulyje yra visaip. Globalizacijos, standartizacijos šuorai neišvengiami. Tačiau, pavyzdžiui, JAV valstybė nė iš tolo neturi tokių išskirtinių kultūros klodų, kokius turi Lietuva ar kai kurios kitos mažos valstybės. Todėl nemažai ypač mažesnių šalių ir valstybių suvokia, kad negalima nuskęsti toje pasaulio globalizacijos jūroje, kad jų išlikimui, visaverčiam gyvenimui ypač svarbu yra savo tikrųjų šaknų, tapatybės ir išskirtinumo išsaugojimas. Štai kodėl esu didžiulis palaikytojas minties, kad reikia dar ryžtingiau ir aiškiau įteisinti Lietuvoje regionus (Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Sūduva) pagal istorinius, etninius, kultūrinius ir kalbinius tapatumus.

T. Butvilas. Kaip konkrečiai jūs prisidedate prie to vertybinio kraštovaizdžio kūrimo? Vienas esate LRS Kultūros komiteto narys, kitas – žinomas žemaičių kalbos, kultūros propaguotojas, vienas iš žemaičių judėjimo Lietuvoje po 1990-ųjų atkūrėjas?

S. TUMĖNAS. Vertybiškai angažuotas žmogaus ekologijos fenomeno suvokimas, matyt, pirmiausia apima asmens kultūros, mentaliteto, ugdymosi, erudicijos, daugiamatiškumo ir gebėjimo matyti ne vien save klodus. Tokiu būdu žmogaus ekologija virsta daugiau ne vien asmeninių poreikių tenkinimo procesu ar narcizišku pataikavimu egocentrinėms užgaidoms destruktyviai griaunant mus supančios aplinkos, tiek natūros, tiek ir kultūros esminius pamatus, tačiau atsigręžimu į save iš aplink supančiųjų perspektyvos, saugojimo ir tausojimo prizmės.

J. PABRĖŽA. Likimas lėmė, kad savo žemaitišką tapatybę labiausiai saugoju per gimtąją žemaičių kalbą, kuri tapo mano mokslinių darbų ir tyrinėjimų sritis ir kuriai paskyriau nemažą dalį savo gyvenimo. Su savo mokytoju prof. Aleksu Girdeniu sunorminome žemaičių kalbos rašybą, pagal kurią šiandien rašoma ir leidžiama daug įvairios spaudos, poezijos ir prozos knygų. Esu daugiau kaip 40 mokslinių straipsnių, kelių knygų autorius. Reikšmingiausias ir man brangiausias darbas yra 2017 m. išleista mokslo monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“, kuri dar pavadinama Žemaičių kalbos gramatika. Galvoju, kad ta knyga prisidėjau prie tvirtesnio ir aiškesnio įrodymo, kad žemaičiai turi kalbą ir kad ta kalba yra ryškiausias žemaitiškosios tapatybės ženklas. Žinoma, didžiuojuosi, kad Šiauliuose taip gyvybingai ir vaisingai jau ketvirtą dešimtmetį gyvuoja Žemaičių kultūros draugija „Saulaukis“. Esu vienas iš tos draugijos įkūrėjų ir pirmasis jos pirmininkas.

T. Butvilas. Taigi kokie galimi tie dvasingumo ir vertybių saugos keliai yra šių dienų Lietuvoje?

S. TUMĖNAS. Tų kelių esama labai daug. Norėčiau pristatyti, kaip prie to vertybinio kraštovaizdžio kūrimo prisideda LR Seimas. Istorinės ir kultūrinės atminties stiprinimas, gaivinimas yra įvairių atmintinų metų skelbimas LR Seime. Tai daroma ne iš neturėjimo ką veikti, o tam, kad istorija būtų gyva dabarties žmonių sąmonėje. Mano iniciatyva 2019-ieji buvo paskelbti Pasaulio lietuvių metais – tam, kad primintumėm, kad pasaulyje išsisklaidę per milijonas lietuvių, kuriuos 1949 m. sutelkė „Lietuvių charta“. 2020-ieji buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, nes buvo minimos didžiojo Lietuvos rabino Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės. Taip pat 2020-ieji buvo paskelbti Šv. Jono Pauliaus II metais – minint jo gimimo 100-ąsias metines ir atsimenant Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje 1993-aisiais.

2021–aisiais bus minima net 10 atmintinų metų, atveriančių valstybės ir visuomenės raidą, išskirtinių asmenybių gyvenimo ir kūrybos trajektorijas. Taigi iš naujo kviečiame atrasti Vytauto Mačernio kūrybą, Vincento Sladkevičiaus darbus Lietuvai, Juozo Zikaro meno kūrinius, Juozo Lukšos-Daumanto kovą už Lietuvos laisvę, Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstituciją, Lietuvos totorių istoriją ir kultūrą, Lietuvos archyvų turtus, Marijos Gimbutienės archeomitologiją.

Taigi paminėjau tik keletą LR Seime kurto, pasakyčiau, vertybinio kraštovaizdžio štrichų, bet ar jie įgyvendin(s)a mūsų siekius, lems ne tik LR Seimo, Vyriausybės, ministerijų, savivaldybių sukurtos programos, numatyti darbai, bet visų pirma – Jūs, mokytojai, tėvai, deja, labai skirtingai suvokiantys vertybių, jų suvokimo skalę.

J. PABRĖŽA. Nepaminėjote man, žemaičiui ir kalbininkui, ypač svarbių Tarmių (2013 m.), Etnografinių regionų (2014 m.), Saulės mūšio (2016 m.), Lietuvių kalbos kultūros (2017 m.), Simono Daukanto (2018 m.), Vietovardžių, Žemaitijos (2019 m.) metų. Kiek renginių, konferencijų, vakaronių įvyko Lietuvoje per tuos proginius metus. O juk būtent per tokių metų ir įvykių paminėjimus yra nuostabiausia galimybė dar kartą prisiminti, iškelti ir išryškinti tuos mūsų ypatingai svarbius tautos ir visos būties dalykus. Dėl to labai teigiamai vertinu LR Seimo ypač paskutinių metų tradiciją skelbti visai Lietuvai svarbius proginius metus, leidžiančius mums nepamiršti pamatinių dalykų.

T. Butvilas. Nutylėjote dar vienų svarbių žemaičiams metų minėjimą. Juk 2021 m. paskelbti vieno iškiliausio XIX a. švietėjo, pedagogo, kunigo, gydytojo, mokslininko, botaniko, terminų kūrėjo Jurgio Ambrozijaus (Ambraziejaus) Pabrėžos (1771-1849) metais. Sukanka 250 metų nuo jo gimimo. Abu, regis, kilę iš Skuodo, ar nėra čia kokių giminystės sąsajų?

J. PABRĖŽA. Giminystės sąsajų su mano bendrapavardžiu J. A. Pabrėža nesu atsekęs. Vis dėlto kelios kartos skiria mūsų gyvenimus. Bet širdyje jaučiu, kad kažkokių giminystės saitų gal ir galėtų būti. Juk mano gimtinę Skuodą nuo J. A. Pabrėžos gimtinės Večių kaimo skiria tik keliolika kilometrų. O ir Pabrėžos pavardė yra retoka ir labiausiai paplitusi būtent Skuodo ir Kretingos rajonuose. 2021 m. paskelbimas Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metais leis dar kartą prisiminti ir tvirčiau įsiminti šią neeilinę asmenybę, jos iškilius darbus. Man ypač malonu ir garbinga bus priminti ir išryškinti J. A. Pabrėžos didžiulį nuopelną kuriant žemaičių rašomąją bendrinę kalbą.

T. Butvilas. Kalbame apie vertybes, kurios skirtingai suprantamos, nevienodai interpretuojamos. Grįžkime prie mūsų dienų kasdienybės. Kas yra tie, kurie kerta šimtus medžių Lietuvos miestuose; kas yra tie, kurie nori griauti kultūros paveldą miesteliuose; kas yra tie, kurie ant gražiausio Linkuvos kalvagūbrio Pakruojo rajone rengiasi statyti didžiulį karvidžių kompleksą ir pasmardinti Šiaurės Lietuvos deimantą – Linkuvą? Kas jie, prisidengę „projektų vykdymu“, Europos struktūrinių fondų „įsisavinimu“, „trinkelizacija“, – veikiantys šių dienų fariziejai ar muitininkai?

S. TUMĖNAS. Tai iššūkiai, į kuriuos pirmiausia turime atsakyti patys sau. Tik tada išliksime dori ir orūs. Remiantis baumaniškos (iškilus sociologas, mąstytojas Zygmunt Bauman) visuomenės traktavimo samprata, mes gyvename nepasotinamų troškimų kūrimo ir begalinių pasirinkimų eroje, kai žmogui tampa nebeįmanoma priimti autentišką ir savo įsisąmonintos laimės indeksu pagrįstą sprendimą ar tiesiog įprasto kasdienio gyvenimo pasirinkimus. Taip kuriama nuolatinio nepasitenkinimo savimi ir tuo, ką turime, būsena, verčianti mus nepaliaujamai siekti to, kas dažnai būna ir nepasiekiama. Šioje vietoje drįstu prisiminti ir pamokančias Brolių Grimų, H. K. Anderseno pasakas vaikams, kai dažnai nurodoma, kad svarbiausias žmogaus džiaugsmo pamatas – buvimas savimi ir gebėjimas į viską žvelgti paprasčiau, nesiekiant perlipti save ar mėginti būti kažkuo kitu, o ne paprasčiausiai savimi.

J. PABRĖŽA. Apskritai man nerimą kelia paskutiniųjų metų kai kurie kultūros naikinimo pavyzdžiai ir ženklai. Argi vardan europinių projektų ir pinigų reikėjo suguldyti tiek sveikų sveikiausių lietuviškų medžių? Labai gaila daugybės ne tik išnykusių, bet ir išbrauktų iš registro gražių gražiausių lietuviškų vietovardžių. Aš sunkiai susigyvenu su garbingą istoriją ir tradicijas turėjusiu, bet, deja, neišgyvenusiu ir uždarytu „Žiburio“ knygynu Šiauliuose. Gerai, kad pastaruoju metu labai intensyviai yra gražinami miestai, gyvenvietės. Tačiau mano sielai yra nepriimtina vienodai pilka betoninė danga miestų ir miestelių centrinėse aikštėse. Tai yra tie negatyvūs dalykai, kurie skaudžiai kerta per mūsų identitetą ir išskirtinumą.

T. Butvilas. Abu esate ne tik politikai, bet ir kalbininkai, lietuvių kalbos tarmių tyrinėtojai. Koks yra ir ar jis pakankamai prižiūrimas tas kalbinis kraštovaizdis? Juk į vartoseną plūsta anglizmai, svetimybės. Atsiranda vis daugiau užtarėjų, advokatų net iš laipsniuotų kalbininkų, kad kalba turi gyventi „natūralų gyvenimą“, į ją nereikia kištis.

S. TUMĖNAS. Čia dar viena diskusijos verta tema. Skolinių lietuvių kalboje visada buvo ir bus, nes gyvenimas kinta, atsiranda naujos realijos. Svarbu, kad neperlenktume, kad nelenktyniautume, kas daugiau moderniškesnių žodžių pavartosime. Kalbos priežiūrai yra atskiros institucijos – Lietuvių kalbos komisija, net Kalbos inspekcija, kurios privalo tuo rūpintis. Deja, kaip sako prof. K. Župerka, žodžio laisvę daugybė mūsų tautiečių, ypač jaunesnių, sutapatina su palaidu liežuviu. Vienas režisierius prieš porą metų viešai, oficialiai teigė, kad tabu laužymas skatinąs visuomenės išlaisvėjimą; ieškoti prasmės esą beprasmiška, reikia ,,baigti su patriotizmais“. Žodžiu, normalus, tipiškas postmodernistas, kosmopolitas. Taigi laisvė be atsakomybės, kaip sakė Šv. Jonas Paulius II.

Pavyzdys iš gyvenimo. Štai vieno užsienio filmo vertėjai gyrėsi pavadinimu ,,Šiknius“. Tai, pasakyčiau, švelnus žodis, nes garsaus Lietuvos teatro spektaklis vadinasi „Pizdukas“. Ir nieko – net kalbos komisijai nekliūva, nes tai, neva, meninio kūrinio atributas... Štai kodėl privalome kalbėti(s).

J. PABRĖŽA. Esu tradicinės pakraipos kalbininkas ir sekėjas savo didžiųjų autoritetų mokytojų, tokių kaip profesoriai A. Girdenis, Z. Zinkevičius, V. Mažiulis, A. Pupkis, V. Pakerienė ir kiti. Kaip ir jie, pasisakau už lietuvių kalbos saugojimą, rūpinimąsi ja ir normų laikymąsi. Žinoma, visokių pavojų lietuvių kalbai yra. Šiandien man tikrai skaudu, kad atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kultūriniams, lituanistiniams dalykams atėjo sunkūs laikai, kad lituanistika, humanitarika naikinama Klaipėdoje ir Šiauliuose. Apskritai Šiaulių universiteto savarankiškumo praradimas man yra vienas skaudžiausių ir sunkiai pateisinamų sprendinių. Bet kadangi esu daugiau optimistas negu pesimistas, tai šviesesne gaida norėčiau užbaigti ir mūsų pokalbį. Aš kažkokių globalinių grėsmių lietuvių kalbai neįžvelgiu ir tikrai negalvoju, kad mūsų ainiai kada nors nebekalbės lietuviškai. O visiškai užbaigti ir palinkėti norėčiau vienu mėgstamiausiu žemaitišku posakiu, kurį pats ir esu užrašęs Žemaitijoje: „Je žemaitis ožsėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs“.

Taigi, linkiu, kad mums visiems netrūktų to gerojo žemaitiško užsispyrimo daryti gražius, prasmingus darbus savo gimtajam kraštui.

T. Butvilas. Grįžkime prie šių dienų politikos realijų. Į naujosios kadencijos LR Seimą išrinktos dvi liberalų partijos atvirai deklaruoja, kad jų artimiausiose darbotvarkėse – asmenvardžių rašybos pataisos, apskritai, ypač Laisvės partija, kalba apie lietuvių kalbos vartojimo liberalizavimą, norą bendrinę kalbą „priartinti prie žmogaus“. Ar čia nekils grėsmių mūsų kalbai?

J. PABRĖŽA. Pasisakau už lietuvių kalbos saugojimą, rūpinimąsi ja ir normų laikymąsi. Man visiškai nepriimtina yra nuomonė, kad mūsų lietuvių kalba yra labai jau „suveržta“ ir per stipriai norminama. Didžiulį nerimą kelia ir pati naujausia liberalų nuostata, kad apskritai reikia naikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Liberalų inicijuota laukinė „krepšelių“ politika Lietuvos mažiesiems universitetams jau pridarė nebeatitaisomos žalos. Tas pats ir su kalba. Negalima jos kaip kokios prekės mesti į aklą, nevaldomą liberalią rinką. Gimtąją kalbą privalome visaip globoti, puoselėti ir saugoti nuo visokių laisvai liberalių vėjų ir skersvėjų.

S. TUMĖNAS. Be abejo, nerimo daug. Ko nepavyko padaryti sovietmečiu, ką apgynėm, atskiru Valstybinės kalbos įstatymu įtvirtinome po 1990-ųjų, Laisvės partijos atstovai trimituoja, kad „sutvarkys“ per artimiausius du mėnesius. Suprask, asmenvardžiuose galėsime rašyti nelietuviškas w, x, q. Nesvarbu, kad jų pagrindinis argumentas labai nestiprus – ir dabar matome kapinėse ant paminklų tas nelietuviškas raides, mūsų seneliai, proseneliai jas vartojo. Pasako faktą, bet tik pusę tiesos – tie užrašai kapinėse, knygose, istoriniuose leidiniuose atsirado tada, kai nebuvo nei Lietuvos valstybės, nebuvo sunorminta kalba, nebuvo J. Jablonskio, lietuvių kalbos normintojo. Taigi lakykis, pone VLKK pirmininke Audry Antanaiti, – kliba Tamstos postas, nes Laisvės partijos lyderė iš garbingos LR Seimo tribūnos pasakė, kad tokias pareigas ir pačią komisiją sukūrė Komunistų partijos sekretoriai. Taigi budrumo ir lietuvių kalbos saugos poreikio, regis, Seime netrūks. Bet sergėti ją privalo ne tik politikai, bet visa Lietuvos visuomenė.

Susijusios naujienos