Rūpintojėliai

Senolis Romas iš savo algos, kuomet dirbo, ir pensijos sutaupė keliolika tūkstančių eurų. Laikė savo šermenims ir laidotuvėms. Bet dukra nusipirko pigų apleistą butą. Norėtų jį susiremontuoti. Trūksta pinigų. Tėvas dukrai paskolintų savo santaupas. O ši vėliau, materialiai atsigavusi, skolą grąžintų.

Tačiau pervesti į jos banko sąskaitą didesnės sumos negali. Paskolą gali traktuoti kaip pasipelnymą. Dovaną gali apmokestinti. Duotų grynuosius pinigus. Bet visi banknotai banke, po keliais užraktais nuo tikrojo jų šeimininko. O už išgryninimą senjoras Romas bankui turėtų sumokėti nerealius pinigus – beveik procentą nuo išgryninamos sumos. Ir dar prašyti banko vadovybės leidimo, kad tokią sumą leistų išgryninti.

„Po šimts pypkių, mano čia pinigai ar banko? Kažkoks reketas! – nervinasi senolis. – Aš niekieno neprašiau, kad atlyginimą ar pensiją man vestų į banką. Gali išmokėti ir grynaisiais. O dabar bankas reguliuoja, ką aš galiu ir ko negaliu daryti su savo pinigais. Ar aš koks neveiksnus, kad bankas gali mano veiksmus ir norus riboti? Per mėnesį leidžia išsiimti tik kelis šimtus eurų. Net ne visą pensiją galiu pasiimti bankomate.“

Kaime gyvenantiems Romo giminaičiams – iš viso riesta. Ten nė bankomato nėra. Pasiimti pensijų turi važiuoti į rajono centrą.

O viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo informacija, kad ateityje iš viso bankomatų neliks. Esą vis daugiau žmonių naudojasi išmaniosiomis programėlėmis, atsiskaito ne grynaisiais, o kortele.

Bankams naudinga, kai žmogus vis rečiau prieina prie savo pinigų. Gali mūsų pensijas ir atlyginimus „įdarbinti“, kad šie pritrauktų dar daugiau pinigų.

Labai palanku ir sukčiams senus patiklius žmones apgauti, išvilioti duomenis, išsiurbti sąskaitas. Šiandien jau ištobulėjo ir vagys. Į namus nesilaužia, vagia pinigus virtualiai.

Kai kurie ir didmiesčiuose gyvenantys senjorai dėl negalios ar senatvės sudarę sutartis su komunalinių ir ryšių paslaugų teikėjais, kad šie patys nusiskaitytų nuo jų sąskaitos mokesčius. Bendrovėms irgi gerai. Niekas nekontroliuoja, kiek nusiskaičiavo, ar teisingai nusiskaičiavo, ar pakėlė paslaugos kainą ir kiek pakėlė.

Tik pats pinigų šeimininkas kartais nė nežino yra ar nėra dar keli eurai jo sąskaitoje. Nes elektronine bankininkyste naudojasi tik vienas kitas. Bankų skyriai iš rajonų centrų beveik visi pabėgo. Bankomatą gali rasti tik rajono centre.

Mūsų pinigus tvarko finansiniai rūpintojėliai. Už „tvarkymą“ mokame mėnesio mokestį. Už pinigų pasiėmimą taip pat mokame. Ir dar tuos mūsų pinigus dozuoja lyg kokius stiprius vaistus, kad neduok Dieve, neapsinuodytume.

Dar vieni jau mūsų pačių išsirinkti rūpintojėliai sėdi Seime ir Vyriausybėje. Jų rūpestis turėtų būti ginti žmones nuo tokių apiplėšinėtojų kaip bankai. Bet tokioms smulkmenoms išrinktieji neturi laiko.

Riejasi lyg kiaulės besistumdydamos prie lovio. Tie, iš kurių panosės buvo patrauktas lovys, knisasi po arčiau jo stovinčiųjų biografijas, ieško prieš dešimtmečius suteptų ir neišskalbtų marškinių. Net pro padidinamąjį stiklą!

Kelis mėnesius diena iš dienos linksniavo Žemaitaičio pavardę, rengė Seimo narį žeminančias provokacijas. Dabar įsikando Palucką.

Kam dar nebūdamas premjeru gavo lengvatinę paskolą. Kam prieš keliolika metų pigiai nusipirko butą. Nors nepavogė jis tų pinigų, ir nepralošė kaip Stepukonis. Ir buto neišviliojo iš kokios pensininkės, o nusipirko. Ir 700 milijonų nepradangino kaip nuo lovio nuėjusioji valdžia. Gal tame ir gali įžvelgti kokią nuodėmę. Bet ar reikia tokiems dalykams skirti tiek laiko, jaukti žmonių protus? Tarsi valstybėje nebūtų svarbesnių problemų ir reikalų.

Taip ir gyvename neva kurdami gerovės valstybę. Vieni puola, kiti atsimušinėja. Lyg tos kiaulės. Nuo lovio nuvarytosios alkanos žviegia. Arčiau lovio esančios kriuksi.

Ar dar kas nors rimtai ir atsakingai dirba Lietuvos ir tokių žmonių kaip senolis Romas labui?

Ar kas nors susimąsto, kad eiliniam žmogui beveik viskas jau tampa prabanga. Ir gydytojas. Ir mokykla. Ir bankomatas. Ir iš banko atgauti savo paties uždirbtus pinigus. Ir kavos puodukas. Ir mėsa. Ir sviestas. Ir geras kelias iki namų, nes tu nesi nei Skvernelis, nei Žalimas.

Dažnai stebimės ir pykstame, kad vyresnioji karta jaučia nostalgiją sovietmečiui. Ta nostalgija galbūt net ne sovietmečiui, o žmogiškumui, kurio anuomet buvo daugiau. Buvo daugiau rūpesčio žmogumi.

Net tos pačios taupomosios kasos, anuomet nevadintos skambiais bankų pavadinimais, buvo kiekviename miestelyje. Jeigu pasidėjai kokį pinigėlį „ant knygutės“ kaip sakydavo žmonės, tau kas mėnesį priaugs bent kažkiek kapeikų arba rublių. Be jokių atskirų sutarčių ir įsipareigojimų. Ir pasiimti tuos pinigėlius bet kada galėjai.

Viena buvusi mano herojė, pokario mokytoja pasakojo, kaip ką tik baigusi mokytojų seminariją atvyko dirbti į Vaiguvą. Mokyklą apšvietė žibalinė lempa. Bet mokėsi septynios mokinių klasės. O mokytoja buvo pasitikta švariai sutvarkytu kambariu, šviežio šieno prikimštu čiužiniu, baltai paklota lova. Mokinių tėvai, patys gyvendami kukliai, dalijosi tuo, ką turėjo.

Kitą jos darbo rugsėjį klasių padaugėjo iki aštuonių. Buvo priauganti mokykla. Ir niekas griežtai nenustatinėjo, koks mokinių skaičius turi būti klasėje. Mokė tiek, kiek tokio amžiaus vaikų buvo. Miestelyje jau tuomet, gūdžiais 1949 – aisiais dirbo ir gydytojas, ir dantistas. Buvo parduotuvė ir visi kiti miestelio gyventojams būtiniausi dalykai.

Kita mokytoja savo darbo biografiją pradėjo aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Atvyko jau ištekėjusi, drauge su mokslų dar nebaigusiu vyru. Direktorius jos vyrui atidavė savo istorijos pamokas, kad jauna šeima turėtų iš ko pragyventi. O mokyklos ūkvedis be jokių skolos raštelių pats pasiūlė paskolinti pinigų baldams.

Tą patį dešimtmetį į vieną rajono įstaigą atėjo dirbti kita jauna specialistė. Taip pat su vyru, baigusiu tik vidurinę mokyklą. Ją pasikvietė Vykdomojo komiteto pirmininkas, paklausė, ar vyras turi darbo. Pasiūlė „darbą su kostiumu“, tik iškėlė vieną sąlygą, kad vyras privalės neakivaizdžiai studijuoti.

Galbūt anuomet pasirūpinti šeima buvo vadovų garbės reikalas? O gal tiesiog natūralus, tėviškas rūpestis? Gal apskritai anuomet buvo svarbesnė šeima?

Mano pašnekovė, turinti facebook paskyrą, žiūrėdama į fotošopu išgražintas savo pažįstamų nuotraukas giliai atsidūsta: „Kad būtų prietaisas, kur panaikina žmogaus dūšios raukšles ir visą bjaurastį. Nes gerumo paliko tiek mažai, kad žmonės jau net nebetiki, jog gera gali daryti iš gerumo, o ne iš savanaudiškų paskatų.“