Naujausios
„O kur Lietuva?“ – pasigedo Nepriklausomybės akto signataras Algimantas Sėjūnas, kai aptarinėjome nacionalinės televizijos laidą, kurioje bandyta analizuoti knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“ atsiradimo ir teisingumo peripetijos. Joje žurnalistai ir politikai be jokių „atsipardoninimų“ (penki prieš vieną) kedeno dirvą dar vienam Prezidento Gitano Nausėdos apdergimui ir Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Dariaus Jauniškio atstatydinimui.
Dabartinė situacija Lietuvoje signatarui primena šalies istoriją. Nuo Mindaugo iki Smetonos. Kiekvieną kartą, kai tik lietuviai susipliekdavo tarpusavyje dėl įtakos, valdžios galių, valstybė prarasdavo apsaugą ir atitekdavo priešams.
„Ar jiems visai neberūpi valstybė? Ar jie supranta, kas yra žvalgyba ir nacionalinis saugumas?“ – ramiu balsu, tačiau labai emocingai klausė A. Sėjūnas.
Buvę VSD pareigūnai Kastytis Braziulis ir Vytautas Damulis yra patyrę pranešėjo dalią. Jie informavo Seimą apie padėtį savo darbovietėje ir buvo išmesti į gatvę. Už pasidalijimą informacija konservatoriai tuomet jiems žadėjo vietas būsimojo Seimo rinkimų sąraše. Tačiau patyrė apgavystę.
Šiųmečiam pranešėjui Tomui Gailiui labiau pasisekė. Žurnalistinio tyrimo atlikėjams papasakota istorija apie VSD konservatoriams tiko, todėl pareigūną priglaudė sveikatos apsaugos ministras. Tiesa, A. Dulkį ištiko amnezija. Jis neprisimena, kas jam pranešėją į padėjėjus įsiūlė. Dabartinę situaciją Kastytis Braziulis taip vertina:
„Nuvylė, kad knyga yra politinė, kad ji turi politinį tikslą ir, matyt, buvo ruošiama šiam politiniam tikslui pasiekti. Bijau, kad tai dar viena juodųjų ryšių akcija. Politinis siauros įtakingos grupės tikslas – sumenkinti Prezidento G. Nausėdos reputaciją, apsunkinti jo kandidatavimą į prezidentus.“
Politikų ir jų rėmėjų kovos niekada nebūna betikslės. Vyksta aršus valstybės užvaldymas, kuomet tikslas pateisina priemones. Paskutiniojo pranešėjo skandalas įrodo, kad jau nesibodima plėšytis dėl gilesnio lovio, sotesnio kąsnio, net sukeliant grėsmes Lietuvos Respublikos ir Tautos saugumui.
I998–2002 metais Prezidento Valdo Adamkaus komandoje dirbęs jo patarėjas Darius Kuolys kategoriškas:
„Ir turime šiandien visų jų pastangomis atvertą graudų Tėvynės vaizdą: Valstybės saugumo departamentas prieš mus iškyla, kaip tarpusavyje kovojančių gyvačių lizdas, valstybės Prezidentas – kaip jėgų ir aplinkos seniai apleistas, artimųjų išduotas, nekantriai rudens laukiantis patriarchas, valstybės Seimas – kaip valstybę pamiršęs smulkių partinių sąmatų skaičiuotojas ir sąskaitų suvedinėtojas.“
Seime kilęs pedofilijos skandalas ir seksualiniai išpuoliai prieš nepilnamečius bei jų dingimai tyliai pasimiršo. Už viską svarbiau – kuo nors apkaltinti Prezidentą bei priversti VSD vadovą būti paklusnia marionete.
Todėl likus metams iki Europos ir Lietuvos parlamentų bei Prezidento rinkimų visas ekonominio, valdančiųjų moralinio nuosmukio peripetijas, kaimyninių šalių diktatorių keliamas grėsmes užgožė dviejų žurnalistų knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ bei Ukrainoje pamušto rusų tanko griaučiai Katedros aikštėje.
Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo žurnalistinis tyrimas, užtrukęs beveik visą Gitano Nausėdos kadenciją, viešojoje erdvėje reklamuojamas išsamiau nei, tarkime, NATO Rytų flango valstybių devyneto susitikimas su JAV Prezidentu Džo Baidenu. Pastaroji žinia turėtų būti aktualesnė, suteikianti daugiau saugumo garantijų mūsų valstybei, tačiau vidinės intrigos, tarpinstituciniai susirėmimai nukreipia dėmesį nuo išorės priešų.
Suskaičiuotos dienos iki NATO valstybių vadovų susitikimo Vilniuje liepos mėnesį.
Ką daro didžioji valdančiosios daugumos partija su premjere Ingrida Šimonyte, Gabrieliumi Landsbergiu ir Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen?
Atsakau.
Bando inicijuoti parlamentinį tyrimą pagal žurnalistinį tyrimą, nors prieš trejetą metų tokiam tyrimui prieštaravo.
Buvęs Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys signataras A. Sėjūnas mano, kad būtina ištirti, kas tokios knygos idėjos autoriai, kaip vertinti Lietuvą diskredituojančių kūrinių finansuotojus bei leidėjus.
Politologas Marius Laurinavičius, pasinaudodamas asmenine patirtimi ir turimais liudytojais, paskelbė visuomenę sušiaušusios knygos herojų – pranešėją – pažįstančių kolegų nuomonę:
“Tiek atviro melo, kiek iš Tomo lūpų liejasi knygoje “Pranešėjas ir Prezidentas”, pasakose tikrai nebūna. O daugumai dabartinių VSD darbuotojų ypač šlykštu, kai toks žmogus, kokį tie darbuotojai žino ir pažįsta, kalba apie garbę, orumą… ir “teisę”, – tokia iš pradžių gana lakoniška bet itin emocinga buvo žmogaus, ne tik asmeniškai pažįstančio Tomą Gailių, bet ir anksčiau tiesiogiai kartu su juo dirbusio, pirmoji reakcija.
M. Laurinavičius tik pateikė dviejų alternatyvių pranešėjų versijas apie VSD veiklą. Ir iš karto sulaukė isteriškų atakų.
Rusijos diktatorius kaifuoja, o jo propagandistai turi gražaus darbelio, keiksnodami Ukrainos rėmėją Lietuvą, kuomet jos struktūros viena kitą ryja svarbiausio metų renginio – NATO valstybių vadovų susitikimo – išvakarėse.
Ir dar. Gal galėtų kas paaiškinti, kam į smegenis šovė trijose Baltijos valstybėse ir Vokietijoje pastatyti Ukrainoje pamuštus Rusijos tankus? Šį ketveriukė gausiai remia agresijai besipriešinančią šalį. Nuojauta sako, kad tai lemtingi ženklai...
Vokiečiai pirmieji pajuto provokaciją, sukėlusią pilietinę sumaištį. Socialiniuose tinkluose pasirodė informacija, kad jie rusišką metalo laužą išbogino nežinia kur... Jais pasekė estai. O Lietuvoje krykštaujama keistame performanse, tarsi tą tanką būtume patys sumalę.
Ar ne per brangus malonumas, laikant tanko griaučius Katedros aikštėje, susiskaičiuoti „vatnykus“? Prie to gelžgalio kasdien vyksta peštynės. Garsiausi politologai, politikai, eiliniai patriotai komentuoja situaciją. Kariaujama su dešimčia raudonas gėles ten nešančių rusofanų. Realiai visas šis spektaklis virsta politinių pasirodymų scena ir atviru šaukiniu diktatoriams ginti skriaudžiamus „tankistus“. Tokia realybė.
O mano širdyje dar gyva Lietuvos skausmo istorija. Nenorėčiau, kad ji vėl, tik jau Ukrainos aidu, atsikartotų mūsų valstybėje.