Kaip vienu ypu galima sugriauti dviejų valdžios moterų pastangas

Po ilgesnės pertraukos, bet ne dėl karantino sąlygų, o vadovaujantis LR Konstitucijoje numatytomis nuostatomis, Seimo nariai susirinkome į pirmąjį II (pavasario) sesijos posėdį.

Kokia pradžia, kokios mintys sugiedojus valstybės Himną, kuris, regis, turėjo sutelkti rimtam darbui? Ar pateisinsime rinkėjų lūkesčius, kurių amplitudė (demokratijos išraiška) labai plati? Ar sugebėsime pagaliau paneigti nusistovėjusį stereotipą, kad politika iš prigimties yra politinis spektaklis, kuriame politikai, realizuodami makiaveliškus liūto ir lapės vaidmenis, dalyvauja nuolatiniame spektaklyje, o pastarasis, kaip atskleidė Guy Debord‘as, yra „[...] tokio kaupimo lygio kapitalas, kad tampa reginiu“? Tą reginį pirmiausia ir mato Lietuvos gyventojai nuo pat pirmojo pavasarinio posėdžio Vilniuje.

Taigi ar atkursime Seimo įvaizdį, ar ir toliau murkdysimės skandalų, skandaliukų, tariamų ar tik oponentų inspiruojamų intrigų košėje, pasakydami ne visą, o tik pusę tiesos?

Pradžia teikė vilčių, nes Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen parlamentarams perskaitė Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą ir pristatė svarbiausius sesijos akcentus, informavo, kad sesijos darbų programos projekte siūloma svarstyti 473 teisės aktus (be lydimųjų), kuriuos teikia Prezidentas, Vyriausybė, Seimo komitetai, frakcijos ir Seimo nariai. Projektų panašiai tiek pat, kaip ir praeitoje kadencijoje, nors tada mus, valdančiąją koaliciją, kritikuodavo įstatymų ir jų pataisų „kepimu“.

Seimo Pirmininkė išsakė mintį, kad „Turėsime dar daugiau konstruktyvių pokalbių, raportų svarbiausiais valstybės klausimais, kuriuos inicijuos komitetai. Tai pokyčiai, kurie yra reikalingi ir, kurie, viliuosi, taps nauja Seimo tradicija“.

Jos mintis tęsė Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, suintrigavusi teiginiais apie „teisėkūros malūno tempą“, davusi užduotį politologams lukštenti posakių „mažiau yra daugiau“, „siūlau svarstyti klausimus, o ne žmones“ (mano komplimentas už tai Premjerei). Dėl pasisakiusiųjų gausos taip ir nespėjau paklausti, kad ji plačiau pakomentuotų ir naujai nuskambėjusį jos lūpose žodžių junginį „smurto orderis“. Tikiuosi, kad paklausiu ateityje.

Apskritai Premjerė (gal garsiojo Šveiko tekstų įtaka?) yra įsimenančių citatų, paskui skraidančių komentatorių pasisakymuose, meistrė. Prisimename daug jos pasakytų įsimenančių frazių, pvz., tą, kur kalbama, kada Lietuvoje baigsis krizė: „Yra ekonominė krizė, yra finansų krizė ir yra smegenų krizė. Dėl pirmųjų dviejų pabaigos esu pakankamai optimistiška.“ Taigi premjerė niekada žodžio kišenėje neieškojo, bet tai darydavo gana subtiliai ir korektiškai. Ne taip, kaip jos kai kurie kolegos.

Grįžkime į pirmąjį pavasario sesijos posėdį. Bandymai siekti dirbti konstruktyviai baigėsi tuomet, kai žodžio paprašė Premjerės atstovaujamos partijos bendražygis Mykolas Majauskas, vienu mostu paneigęs dviejų valdžios Olimpe esančių moterų pastangas. M. Majauskas į Seimo narius, žiniasklaidos atstovus kreipėsi tvojęs į šalį politkorektiškumo manieras – arogantiškai, pakartinęs savo tekstą dar ir cinizmo, nemandagumo frazėmis: „atkreipiu dėmesį, kad į posėdžių darbotvarkę įtraukta eilė (suprask – „daug“) opozicinių frakcijų siūlymų. (...) Tie siūlymai įtraukiami į darbotvarkę kaip mandagumo žestas ( suprask – „gestas“). Tai nereiškia, kad jie bus svarstomi komitetuose, tai nereiškia, kad bus priimami.“ Ir iš kur toks cinizmas, kuris, natūralu, greitai susilaukė ir išprovokuoto socialdemokrato atsako: „beraščių vyriausybė...“ Ir visa tai tuoj pat po Lietuvos Himno giedojimo.

Štai tokiomis nuotaikomis, tokia vienybe ir pradėjome pavasario sesiją Seime. Jaučiu, kad reikia neprarasti budrumo, nes laukia daug įstatymų projektų ar jų pataisų svarstymų, inspiruojamų liberaliųjų partijų, įsijautusių, kad jie yra šio Seimo laimėtojai, pamiršę, kad konservatoriai dėl siekio turėti valdančiąją daugumą juos tiesiog priglaudė po sparneliu ir taip suglumino savo rinkėjus. Ypač neramu dėl Laisvės partijos užmojų: dėl partnerystės užtikrinimo, Stambulo konvencijos, asmenvardžių rašymo dokumentuose, nelietuviškų raidžių rašymo įmonių pavadinimuose, neva perteklinių draudimų atsisakymo prekiaujant alkoholiu, pataisos dėl tautinių mažumų ir pan. Dažnai čia kaip širma prisidengiama žmogaus teisėmis, kurias, beje, ir taip užtikrina daug dabar galiojančių įstatymų.

Ir čia mano, Šiaulių „Aušros“ apygardoje rinkto Seimo nario, nuostata aiški – posėdžiuose išsakysiu ne tik savo, bet išgirsiu ir savo rinkėjų nuomonę, ypač tada, kai ji paremta tradicinėmis vertybėmis, nuostata į Konstitucijoje įtvirtinta šeimos samprata, siekiu (iš)saugoti istorinę atmintį. Taip ir balsuosiu. Tą šiandien ir norėjau pasakyti, nes viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose gaudžia diskusijos dėl mano išvardytų klausimų ir jų interpretavimo. Nesvarbu, kad LR Seimo nario mandatas yra laisvas, bet esu įsipareigojęs rinkėjams, taigi dirbkime ir rezultato siekime kartu.