Naujausios
- Kaip vertinate Vytauto Landsbergio parašytą mintį? Ar toks V.Landsbergio viešas pasakymas nepatvirtina jūsų minties, kad dabartinė politinė valdžia žiūri į žmogų kaip į nekokybiškos evoliucijos produktą. Tik į statistinį vienetą, kurį galima pakeisti kitu statistiniu vienetu. Ar net pakeisti dirbtiniu intelektu?
- Tai vertinu kaip atvirą grasinimą ir signalą, kad jie, jei tik galės, neleis mūsų šaliai atsilikti nuo rytinės kaimynės: negerai, kad ten yra, ko pas mus nėra – pvz., politinių kalinių...
Puikiai žinodamas, kad niekas neagituoja mirti, jis tyčia iškraipo žodžius, kuriuos adekvačiai suprato tūkstančiai, nes taip jis iš principo atmeta ir smerkia laisvę, o žmogų, pilietį laiko administruotinu resursu, kuris gyvens ir mirs, gink Dieve, ne laisvai („kaip koks kvailys“), bet protingai – pagal Vyriausybės potvarkiais nurodytą tvarką.
- Kodėl tokiai V.Landsbergio minčiai mielai pritaria publika, kurią jūs esate pavadinusi ofisų planktonu?
- Viena iš priežasčių – elementari mimikrija, baikštumas ir pastanga įtikti galią turinčiai grupuotei, viliantis karjeros jos gretose.
Antroji susijusi – mažo žmogaus socialinis snobizmas: jam, geriausiu atveju vidutiniokui, labai malonu manyti, jog priklauso (cituoju vieną influencerį) „geresnei žmonijos pusei“: kad taptum intelektualus, skoningas, stilingas, politiškai teisingas ir išsilavinęs – nereikia būti nei intelektualiam, nei išsilavinusiam, pakanka entuziastingai pritarti tokioms Patriarcho mintims ir visiems Vyriausybės nutarimams. O kad kaip nors psichologiškai palaikytų savo išskirtinio intelekto iliuziją, kuria patys netiki, „kitus“ rutiniškai vaizduoja kaip visiškus tamsuolius, nes tik tamsoje jų blausus intelektas tegali sušvisti.
Yra ir ilgametis įprotis gerai jaustis tik tarp piktavalių agresyvių žmonių, tyliai sau sakant, kad jei būsiu kaip jie – būsiu saugus.
- Ar galima Lietuvoje sukurti humanistinę politinę partiją, kuri žmogų traktuotų pagarbiai – kaip laisvai apsisprendžiantį individą? Ar tokios partijos sukūrimas skamba kaip utopija?
- Nežinau, ar galima, bet žinau, kad reikia – nėra kitos išeities. Nekuriant – neįmanoma, o štai kuriant „neįmanomi“ dalykai kartais virsta tikrove, tiesą sakant, tik dėl jų ir verta gyventi.
- Tačiau lyderiu visada tampa tas asmuo, kuris yra pats gabiausias žmonių jausmų, baimių, vilčių manipuliatorius.
- Taip apibrėžto „lyderio“ samprata kaip tik ir numato cinišką „alternatyvos nebuvimą“: esą politika visada tėra ir tegali būti apgaulės menas, dengiantis valdžios dėl valdžios trokštančiųjų ambicijas, kurių tikrasis ir vienintelis troškimas – atsidurti pozicijoje, kurioje galės likusiesiems liepti, drausti, bausti (negali juk žmogus siekti ko nors kita, negali jis nebūti žemas ir menkas).
Kaip tik toks „galimybių horizontas“ ir virsta „galimybių pasais“. Alternatyva jam reikalauja atmesti šią politikos sampratą: ne, žmogus gali būti ne tik žemas, menkas ir valdomas, bet ir laisvas, protingas, linkintis to paties ne tik sau ir namiškiams, bet ir visiems aplinkui, tebūnie iš egoistinio intereso. Nenoriu gyventi tarp kvailių ir vergų, todėl padarysiu viską, kad aplinkiniai nebūtų kvailiais ir vergais (užuot daręs atvirkščiai).
- Ar matote dabartiniame Seime politinę jėgą, kuri traktuoja žmogų ne kaip statistinį netobulą vienetą?
- Deja, nematau. Pavienių tokia politine antropologija nesivadovaujančių Seimo narių, tikiu, yra, tačiau tik tiek.
- O kaip manote, kiek lietuviai ir kiti europiečiai tvers tą dehumanizuojančią, žmones tramdančią, individus „tobulinančią“ politinę tendenciją? Juk dauguma mūsų net nesupranta, kad Galimybių pasas yra tik ryškiausio, rafinuočiausio pasityčiojimo simbolis.
- Netiesa, kad dauguma nesupranta. Dauguma supranta, tik kol kas nesuranda būdų ir jėgų organizuotai priešintis, arba negali patikėti valstybės vardu vykdoma radikalia niekšybe: nejau įmanoma būti tokiam blogam, klausia savęs normalus, geras žmogus ir, pažvelgęs į save, nepatiki.
- Net ir panaikinus Galimybių pasą, mūsų asmenines žmogiškąsias galimybes vis vien ribos valdžios baimė, skurdo baimė, o ypač – baimė būti kitokiu? Nes iš kitokių čia labai garsiai tyčiojamasi.
- Baimė čia turėtų tapti sąjungininke: skurdas, nedarbas, socialinis ostrakizmas, tapimas nelegaliu migrantu nuosavoje šalyje, skaitmeninis kalėjimas ir ligos – visa tai neišvengiamai užgrius, jei nepasipriešinsim. Savaime neatsileis ir nepraeis, politinės jėgos, kurios tai užsakė, nepersigalvos ir nepasigailės, o tai, kas ofiso planktonui atrodo priruošta tik antivakseriams, taip pat laukia ir jų pačių, kad ir kokie paklusnūs („sąmoningi“) bus.
Tie, kurie pagal fonogramą juokiasi, įsivaizduodami, kad juokiasi patys – tegul juokiasi. Jų juokas nėra nei taiklus, nei šmaikštus, nei sąmojingas, nei socialiai paveikus: eliminavę visus gabius ir sąžiningus žmones, jie nebegali pozuoti kaip tie, kurių balsas, nuomonės ir vertinimai svarbūs gabiems ir sąžiningiems. Odisėją ir Achilą mažiausiai jaudina, ar iš jų juokiasi Tersitas.