Naujausios
Mūsų prezidentas
Petras DARGIS
http://petras.blogas.lt
Pagaliau turime naująjį prezidentą.
Visą naktį buvau širdimi su tais, kurie jį inauguravo, ir verkiau iš džiaugsmo, pamatęs jo atvaizdą per televizorių. Kaip jis ėjo per sostinę, kaip jis šypsojosi, kaip jis mojavo ranka rekordinei miniai ir kaip nebijojo galimų snaiperių!..
Vienu metui net persižegnojau, nors žinau, kad jis gal ne visai krikščionis, na, toks mūsų akimis kaip ir sektantas, nelanko vienintelės tikrosios mūsų bažnyčios. Girdėjau burbant, kam iškilmingas mišias laikęs ne tos pakraipos vyskupas vyras, o pamokslą sakiusi kažkokia kunigė boba. Bet gal ir gerai? Gal su juo atėjimu mūsų tautoje atsiras daugiau pakantumo visokiems kitatikiams, kurių čia priviso kaip šunyje blusų?
Reikšminga ir tai, kad naujasis lyderis yra truputį kitos spalvos. Manęs nė kiek negąsdina, kad nuo šiol vadovaus afroamerikinės kilmės individas. Taip, visi mums žinomi praeities didžiavyriai, tokie kaip Mindaugas, abu Vytautai didieji, Jogaila, Kęstutis, Vašingtonas, Ruzveltas, Kenedis, Smetona, Sniečkus ar Bušas buvo baltieji, bet dabar–nauja pakantumo era. Gali būti, jausim mažiau neapykantos baltaodžiams?
Labai kilnu ir simboliška, kad jis pažadėjo Iraką atiduoti Irakui. Po to, kai tą šalį išnaršė superinio ginklo ieškoję laisvės kariai, Irako likučius geriausiai palikti patiems irakiečiams. Gal jie po taikdarių viešnagės ir pilietinį karą kaip nors patys pabaigs, ir išlaisvintą šalį kaip nors atstatys?
Aišku, būtų per didelė prabanga patiems irakiečiams palikti dar ir Irako naftą. Nusibeldę į tolimą priešišką šalį ieškoti atominių bombų, cheminio bei bakterijų ginklo, laisvės kariai negali grįžti namo kaip grobą pūtę. Na, to ginklo gal ir nebuvo, gal koks CŽV klerkas per klaidą parašė kongresui ne tą šalį ir ne tą gatvės numerį, bet juk nafta–ne ką blogiau už taiką ir stabilumą.
Turėtų atsigauti ir Afganistanas. Po to, kai pavyko atkurti blogųjų talibų nusiaubtas aguonų plantacijas, ir afganai galės tvarkytis vieni. Svarbu, kad laiku pasėtų ir užauginę nukultų svaigiąsias aguonas, kad už žmonišką kainą pristatytų derlių kam reikia. Narkomanija plinta po globalųjį kaimą, vis daugiau globaliųjų kaimiečių kenčia traukulius dėl abstinencijos, apsiputoję krenta ant žemės ir nieko daugiau netrokšta, tik įsikalti dozę hašišo. Kaip jiems nepadėti, kaip neparūpinti kaifo?
Nepraraskim vilties, kad prezidentas gali padidinti ir Lietuvos autonomiją. Gal jis mums leis su savo kaimynais gyventi kaimyniškai, iš prekybos daryti pelną, o ne laisvę ir demokratiją? Gal jis pasakys: žiūrėkit į savo naftotiekį, o ne į tą, kurį kažkur Kaukaze kažkam žada nutiesti gruzinai? Arba gal patars nekišti pirštų tarp rusų ir ukrainiečių? O gal net leis namuose tvarkytis patiems, patiems išsirinkti vietinį prezidentą? Nebūtinai amerikoną–gal kokį dzūką, suvalkietį, arba, atleiskit už įžūlumą, netgi žemaitį?..
Štai kokia viltis bei tikėjimas atgimsta su šituo nauju žmogumi.
Tas tikėjimas mūsų tėvus ir protėvius kažkada kvietė sėsti į laivus ir miniomis vykti už jūrų ir marių į pažadėtąją žemę bei demokratiją. O tie, kurie liko statyti ir kurti naujos Lietuvos, visada turėjo vilties, kad ir jiems kada nors pavyks išnešti kudašių.
Netgi tada, kai atėjo blogieji okupantai ir viską atėmė, neišnyko tikėjimas, kad iš Amerikos atskris ginkluoti rojaus arkangelai ir viską grąžins. Atskris per Kalėdas, jūs tik išeikite į miškus ir pakentėkite, išsikaskite bunkerius ir palaukit Velykų, nes per Kalėdas angelai nespėjo užsitaisyti šautuvų ir susikrauti kuprinių...
Ir taip nuo Kalėdų iki Velykų ir nuo Velykų iki Kalėdų šitas tikėjimas mūsų tėvus ir senelius vedė laisvės kovų keliais, kol juos visus išnaikino pagiringi stribai. Bet jeigu ne ši kova, ką senieji mūsų istorikai rašytų į naują istorijos knygą? Kam statytume paminklus, jei neturėtume didvyrių?
O kai augo mano karta, tėvai vakarais sėdėjo prikišę ausį prie radijo ir klausė pažadėtosios žemės balso. Jie gyveno tikėjimu, kad tuoj tuoj gėrio imperija paskelbs paskutinį karą blogio imperijai, numes atominę bombą kur nors ant Maskvos, Leningrado, na, gal ir ant Klaipėdos, visi okupantai žus, o mes liksim gyvi ir laimingi.
Ir štai, pagaliau!..
Jie mus išvadavo be karo. Dabar mes laisvi, turtingi ir orūs, mums nereikia lankstytis ir žemintis, mūsų kaimo ūkis nebuvo pakirstas, o miestų gamyklos neuždarytos, todėl mums nereikia eiti į svetimųjų fabrikus ir lenkti nugarą už minimalų duonos kąsnį. Mes garantuoti dėl ateities, o mūsų vaikams nereikia palikti namų ir trenktis už tūkstančius mylių dėl sotėlesnio trupinio.
Na, gal truputėlį ne taip, o gal ir visai kitaip, bet aš tikiu, kad bus dar geriau, kad naujasis vilties prezidentas atstatys ir Lietuvos ekonomiką, kad jis pabaigs su krize ir atgaivins tokias vertybes, kaip doleris, euras bei lito likučiai.
Atminkite, skeptikai: kažkada buvo blogiau.
Kažkada Griškevičius ėjo Lenino prospektu ir saulėtą dieną nešėsi skėtį.
- Kam tau skėtis, jeigu nelyja?–paklausė kažkas.
- Kaip tai nelyja?–nustebo tas.–Maskvoje šiandien lietus!
Dabar–kitokie laikai.
Dabar tuo pačiu Gedimino prospektu eina Adamkus atsilapojęs. Ar jam nešalta?
Ne, juk Amerikoj šilta!
Išeikit ir jūs į gatvę, giliai įtraukite oro, pajuskit, kaip dabar gera mūsų Amerikoj.
Laikas suprasti–jis yra mūsų. Mūsų tikrasis Obama.