Mulkinimas elektros lemputės šviesoje

Keistas šiemet pavasaris. Toks lėtas. Ir politinė situacija Lietuvoje prie gamtos prisiderino. Natūraliai vėsoka, kai politikai nesusikalba arba skelbiama pertrauka karjeroje.

Viešojoje erdvėje labai kukliai buvo komunikuojama dviem aktualiais šio pavasario klausimais. Vos užsiminta apie Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid vizitą į Lietuvą ir puse lūpų paburbuliuota apie Prezidentūroje įvykusį Valstybės gynimo tarybos posėdį.

Sutinku, kad dėl nacionalinio saugumo nebūtina viską išsamiai skelbti. Tačiau kuomet reikia tenkintis informacijos nuotrupomis, nenorom visokios sąmokslo teorijos gimsta. Juolab, kad abu paminėtus įvykius sieja viena bendra dedamoji – elektros ūkio sutvarkymas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Latviją Lietuvos Energetikos ministras Darius Kreivys jau „apkaltino“ perkant nesaugią Astravo elektros energiją, Estijos prezidentė, kelis kartus dėl šios prekybos kvočiama, tvirtai paneigė – jos šalis nedalyvauja tokiame biznyje.

Iš šono stebint, aiškėja labai keisti mūsų valstybės diplomatijos ypatumai: pirma vienus galimus partnerius apkaltinam, kitus griežtai patardom, o po to siūlom iki 2023 metų susitarti pačiu aktualiausiu laikmečio klausimu dėl elektros ūkių sinchronizavimo. Visose trijose Baltijos sesėse? Taip. Nors, žinia, Energetikos ministras D. Kreivys turi projektą „B“, kurį dar slepia.

Nesu pikta pranašė. Tik primenu, kad Lietuvai nepasisekė suderinti su Latvija ir Estija bent dviejų energetikos projektų – bendro atominės elektrinės statybos ir duju terminalo įsigijimo.

Pirmojo Lietuva viena būtų „nepavežusi“, antrasis mūsų valstybę varo į bankrotą, todėl liko „neužaklintas“ „Gazpromo“ dujų vamzdis.

Priartėjo lemiamų sprendimų metas elektros ūkyje. Lemputės namuose nešvies, „maitinamos“ populistiniu „antiastravinio sąjūdžio“ dalyvių politikavimu. Kiek bekartotų iš Valstybės gynimo tarybos posėdžio išėjęs D. Kreivys, kad Astravo elektros energija nesaugi, teko pripažinti, kad Lietuva pati jos... perka. Ir ES neskuba pritarti Astravo blokadai. Kiekvienos valstybės vadovai galvoja apie energijos kainą.

Ar Lietuvos valdžia jau paskaičiavo, kiek atsijungę nuo Rusijos, per kurios tinklus teka ir baltarusiškoji energija, mokėsime už elektrą? Tyli politikai, nes išgirdę, kiek kainuos elektra, rinkėjai paskelbtų ilgoką „atšaldymą“... Nė vieno klausimo apie kainas jiems nepateikia žurnalistai. Todėl į pagalbą pasitelkiami užsieniniai terminai.

Tikiuosi pastebėjote, kad įkopę į valdžios Olimpą, žmonės pradeda žongliruoti tarptautiniais žodžiais. Pastaruoju metu bene populiariausias – sinchronizacija. Tokią paslaugą mums kartais pasiūlo internetas, kai kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrane įsižiebia klausimas, ar pageidaujame sinchronizuoti...

Įtariu, kad jau kaip kvietimą prie pietų stalo priimate informaciją, kur bent kartą paminimas šis žodis. Įvairiausi internetiniai žodynai pateikia panašų aiškinimą:  „Sinchronizacija – (plg. sinchronizuoti), sinchronizavimas – kelių procesų suderinimas laiko atžvilgiu, kad jie vyktų vienu metu arba jų vyksmo periodai skirtųsi lygiais intervalais.“

Todėl įdomu, ką norėjo Tautai pasakyti Premjerė Ingrida Šimonytė, kai protingomis akimis žvelgdama į televizijos kameras, hipnotizuojančiu Kašpirovskio balsu tarė taip ar panašiai: „Lietuvos elektros ūkio sinchronizavimą trukdo šaltas oras ir Astravo AE energija“.

Orai tuoj atšils, nes pavasaris ne už kalnų. O nuo baltarusiškos elektros mus išgelbės „antiastravinis Sąjūdis“? Ir tada, manote, niekas nebetrukdys Lietuvos elektros ūkio sisteminės sinchronizacijos arba, nuo šios akimirkos vadinkime procesą gimtąja kalba – elektros tiekimo procesų suderinimo, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje? Lenkijos elektros ūkis jau suderintas ir spaudos konferencijoje, įvykusioje po Valstybės gynimo tarybos, buvo pavadintas „atsarginiu variantu“ trims Baltijos šalims, kad šioms elektros energijos nepritūktų, jei netikėtai Rusija ir Baltarusija pačios nuo Lietuvos atsijungtų. Jos jau yra atlikę savo sistemų bandymus bei gali taip pasielgti.

Sudėtingas tas elektros ūkis. Aktyviau juo domėtis ėmiau, kai gyventojams buvo siūlyta rinktis elektros energijos tiekėją. Dėl tos pačios priežasties „užkliuvo“ ir dažnai minimas sinchronizacijos terminas. Pastarąjį Nepriklausomybės akto signataras Algimantas Sėjūnas labai elegantiškai paaiškino:

– Įsivaizduokite, kad tai suderintas, gerai mokančių šokti žmonių šokis. Tuomet viskas sklandu ir poroje vienas kitam kojų nemindo... Na, o ką daryt, kai populizmas ar manipuliacijos tarptautiniais terminais nebegelbėja? Ir reikia konkrečias elektros tiekimo sistemas suderinti Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje, tačiau lyg prastam šokėjui...kažkas... t.y. pačių susikurtas antiastravinis sąjūdis trukdo?..

Būtina paklausti: KIEK PO VISŲ DERINIMŲ IR SUDERINIMŲ MUMS KAINUOS ELEKTRA?