Naujausios
Akivaizdesnio melo nebūna
Kad buvo aiškiai meluojama vardan valdžios pirmiausia įrodo tai, kad Vilija Blinkevičiūtė atsisakė premjerės posto, nors aiškiai ir nedviprasmiškai buvo žadėjusi elgtis priešingai. Šios politikės populiarumas neabejotinai prisidėjo prie LSDP pergalės. Patyrusi politikė žinojo, kad po gero pusmečio ši tema visuomenei jau bus nusibodusi, ypač kai laukia ministrų skyrimai, Vyriausybės koalicijos sutartis ir kiti svarbūs sprendimai.
Problema šiuo atveju yra tai, kad politika – ne serialas ar filmas, o realus viešasis gyvenimas. Nuobodu/nenuobodu ne tos kategorijos, kuriomis turėtume vertinti padėtį šalyje. Vilija Blinkevičiūtė savo poelgiu parodė, kad, jos nuomone, Lietuvos žmonės yra pataikūnai ir bailiai, bet ne politinės atskaitomybės reikalaujantys piliečiai. Liūdna, bet agresoriams, kaip Vladimiras Putinas, šiomis savybėmis pasižyminti ir sąlyginai turtinga visuomenė yra puikus kąsnelis.
Pasakos apie programinių nuostatų svarbą
Dar vienas nuolat girdimas ir plačiai transliuojamas melas yra, kad ši koalicija lipdoma vardan programinių nuostatų. Tokia laikysena gali sukelti solidumo iliuziją. Vis dėlto Lietuvoje turime problemą. Absoliuti dauguma šalies gyventojų neskaito programų, tad ir nežino, apie ką kalbama, negali lyginti, kiek tokios programos dera tarpusavyje.
Neabejoju, kad šie rinkimai nebuvo jokia išimtis, o politikai tiesiog manipuliuoja teiginiais apie programines nuostatas. Kitaip sunku būtų paaiškinti, kodėl už „Ignitis“ delistingavimą kovojantis Remigijus Žemaitaitis yra geriausias kandidatas į partnerius Sauliui Skverneliui ir Gintautui Paluckui, kurie aiškiai ir argumentuotai pasakė, kad tokia iniciatyva būtų absurdas. Aš linkęs jiems pritarti. Vien faktas, kad valstybė turėtų išleisti apie 700 000 000 Eurų tam, kad atpirktų akcijas įmonės, kurios net 75 proc. (kontrolinį paketą) jau šiandien valdo, kai mūsų šalies gynybos stiprinimas turėtų būti laikomas didžiausiu prioritetu, daug ką pasako apie tokio sprendimo loginį pagrįstumą. Taip pat ir apie rinkiminių programų nuostatų atitikimą realiems valstybės poreikiams.
Vox Populi, Vox Dei
Senas lotyniškas posakis vox populi, vox dei byloja, kad tautos balsas yra Dievo balsas. Tą kartoja tiek raktiniai „Nemuno Aušros“ politikai, tiek ir socialdemokratai. Jie aiškina, kad į koaliciją einama todėl, kad 200 000 rinkėjų jiems atidavė savo balsus. Pradžiai reikėtų paminėti tokią mažą detalę, kad šiais skaičiais „aušriečiai“ švaistosi per drąsiai, nes oficialūs VRK duomenys rodo, kad daugiamandatėje apygardoje už juos balsavo 186 305 rinkėjai. Žinoma, galima sakyti, kad partija gavo balsus ir vienmandatėse apygardose, bet kaip, egzistuojant slaptam balsavimui, įrodyti, kad už „aušriečius“ balsavo nauji, o ne tie patys žmonės?
Bet, tarkime, kad „Nemuno Aušra“ tikrai gavo tuos 200 000 balsų. Kodėl šie žmonės turėtų būti vertinami labiau nei 224 026 rinkėjai, rėmę TS-LKD? Atsakymas yra labai paprastas. Todėl, kad iš esmės svarbūs yra ne tiek rinkėjų balsai, kiek galėjimas suformuoti plačią koaliciją, atiduodant kuo mažiau. „Nemuno Aušra“ vienu metu buvo ir toksiškas, ir patogus pasirinkimas.
Žemaitaičio žala koalicijai
Pradėkime nuo toksiškumo. Šiandien sklando kalbos, kad TS-LKD suorganizavo užsienio ambasadų ir politikų kritiką Žemaitaičiui. Labai gali būti, kad dalis tiesos tame esama. Bet būkime realistai. TS-LKD nėra tiek įtakingi, kad užsienio ambasadoriai leistų jiems lipti ant galvos. Kiekvienas, kuris nutuokia apie tarptautinius santykius, suvokia, kad Izraelis yra strategiškai JAV reikšminga valstybė, ypač po Donaldo Trumpo pergalės, todėl manyti, kad Žemaitaičio antisemitizmas liks nepastebėtas ir Lietuvai naudingas yra absoliučiai nepagrįsta ir naivu. Tiesiog tai kaina, kurios reikalavo Saulius Skvernelis ir kurią galiausiai sutiko mokėti socialdemokratai.
Žemaitaičio nauda Skverneliui ir demokratams
Didysis šios valdančiosios koalicijos formavimo nugalėtojas neabejotinai yra Saulius Skvernelis. Ekspremjero ir demokratų tikslas numeris vienas buvo patekti į valdančiąją daugumą. Tą jis užsitikrino dar spalio 13-osios naktį, suprasdamas, kad geresnės akimirkos deryboms nei socialdemokratams žadant savo paramą antruosiuose turuose jis neturės.
Vis dėlto ne mažiau svarbus tikslas buvo ir kuo stipriau smogti, o geriausia išvis sunaikinti Ramūną Karbauskį ir LVŽS. Saulius Skvernelis realiai išdavė „valstiečius“, todėl jam buvo būtina tapti nugalėtoju. Tai jam sėkmingai pavyko padaryti.
Šiuo atveju susidūrė du didžiuliai EGO. Maištaujančio politinio Ramūno Karbauskio sūnaus, S. Skvernelio ir paties R. Karbauskio. Vienas negalėjo atleisti už išdavystę, kitas norėjo galutinai įveikti buvusį sąjungininką. Neatmestina, kad tuo atveju, jeigu LVŽS ir DSVL rezultatai būtų buvę apversti aukštyn kojomis, politinė situacija būtų buvusi kitokia.
Visgi tam, kad įtvirtintų savo asmeninę pergalę, S. Skverneliui reikėjo koalicijos pakaitalo. R. Žemaitaitis su objektyviai toksiška, bet turinčia nemažai Seimo narių mandatų politine jėga tam puikiai tiko. Skaičiuojant ministerijomis, Žemaitaitis tapo puikiu pirkiniu, netrukdžiusiu S. Skverneliui siekti Seimo pirmininko posto.
Be to, mažiau pastebimą, bet visgi tam tikrą vaidmenį vaidino ideologinės nuostatos. Po ES parlamento rinkimų DSVL prisijungė prie Žaliųjų frakcijos, kurią ES parlamente dėl kai kurių nuostatų galime laikyti radikalios kairės politine jėga. Tuo tarpu „valstiečiai“ prisijungė prie Europos konservatorių ir reformistų frakcijos, kuri yra netgi dešinesnė už TS-LKD atstovaujamą Europos liaudies partijos frakciją.
Nauda socialdemokratams
Kalbant apie naudą socialdemokratams formuoti koaliciją su R. Žemaitaičiu, tai ji yra keleriopa. Pirma, už palyginti mažą kainą: Aplinkos, Žemės ūkio ir Teisingumo ministerijas – gauni konstitucinę daugumą. Vadinasi, esant poreikiui gali įsprausti Prezidentą į kampą.
Antra, „Nemuno Aušra“ yra oportunistinis, o ne ideologinis turinys, todėl, esant reikalui, įmanoma, kad kai kuriais vertybiniais klausimais Gintautas Paluckas ieškos paramos už savo partijos ribų. Tai lemia faktas, kad priešingai nei „Nemuno Aušros“ atveju, LSDP gretose didesnį svorį turės vienmandatininkai, kurie bus labiau atskaitingi rinkėjams, nei raktiniams partijos žmonėms. Tuo tarpu Žemaitaitis bus priverstas įsiklausyti į LSDP balsą, nes pastarieji galės pagrasinti „valstiečiais“.
Nauda Prezidentui
Tam tikra nauda iš „Nemuno Aušros“ yra ir Prezidentui Gitanui Nausėdai. Nors žala tarptautiniams santykiams, už kuriuos yra atsakingas valstybės vadovas, gerokai didesnė, tačiau pastatytas prieš koalicijos faktą jis turės žiūrėti, ką galima padaryti geriausio. Šiuo atveju galima labai aktyviai dalyvauti formuojant Ministrų kabinetą. Galima pasiekti artimą padėtį situacijai, kai naujieji ministrai bus bent iš dalies valdomi iš Prezidentūros.
Kokių gerų žinių turėtų tikėtis Lietuva?
Po šio straipsnio mane būtų galima vadinti pesimistu. Tai norisi paieškoti ir prošvaisčių. Viena jų yra ta, kad koalicijai startuojant iš reputacinės duobės ji gali siekti greitų ir gerų sprendimų, kad susigrąžintų pasitikėjimą savimi.
Taip pat tikėtina, kad bus didelis dėmesys rodomas žydų tautinei mažumai, jog pasaulis patikėtų, kad nauja valdančioji dauguma nėra antisemitinė.
Labai norėtųsi tikėti, kad šie sprendimai bus efektyvūs, o ne dar viena populizmo dozė.