Naujausios
Mažo žmogelio tikėjimai
Petras DARGIS
Kalbasi keli valstybės vyrai.
- Man atrodo, švaistome savo valstybės resursus, o patys nieko neturim,–sako vienas.
- Taip, mes juk turime labai daug–ir Mažeikius, ir Ignaliną, bet naudos neišspaudžiame,–pritaria kitas.
- Man atrodo, didžiausia klaida baltarusiams elektrą parduoti pusdykiai ir kelti kainą savo žmonėms.
- Taip, žinoma. O Mažeikius perleidome kažkokiems lenkams...
Jie toliau svarstė savo klaidas, nuolatos pabrėždami: turime „Mažeikių naftą“, turime Ignalinos atominę...
Kas tai galėtų būti? Seimo, vyriausybės nariai ar kokie nors labai stambūs akcininkai, kurie valdo patį Seimą ir vyriausybę?
Ne, sprendžiant ir apavo ir aprėdo, tai buvo vidutinių pajamų statistiniai vienetai. Jie važiavo autobusu ir kalbėjo tai, ką jiems kažkas sakė per radiją ar televizorių.
Gal, šitaip kalbėdamas, tikrai gali pasijusti Mažeikių ir Ignalinos dalininku?
Kartais, laukdamas savo eilės kur nors pas stomatologą, atsiduri valstybės gynybos taryboje.
- Man atrodo, darome klaidą, savo karius siųsdami į Afganistaną,–prabyla vienas ekspertas.–Juos reikėtų atšaukti ir iš Irako, kaip tai padarė ispanai.
- Ir jokiu būdu mums nereikėtų kišti nagų prie Irano, jeigu kiltų konfliktas tarp jo ir Amerikos,–perspėja kitas.–Iraną tradiciškai remia Rusija, o mums geriau būtų su kaimynais išlaikyti pragmatiškus santykius.
Tada įsikiša trečias valstybės tarybos narys, kuris, sprendžiant iš slegiančio kaltės jausmo, yra atsakingas už kažkokius tarptautinius reikalus ir dabar kamuojasi dėl apmaudžios klaidos:
- Jau pakenkėm savo interesams, kada kišom nagus į gruzinų ir rusų konfliktą,–prisipažįsta jis.–Sakiau ir sakysiu: tai pati didžiausia pernai padaryta mūsų klaida!
Atsidūręs pačiame valstybės centre, pasislenku arčiau geopolitikos paslapčių.
- Tai ką mums daryti?–neiškentęs įsikišu į valstybės reikalus.
- Kaip tai ką?–sukluso valstybės tarybos nariai.–Turime gerinti santykius!
- Ir kaip mes juos gerinsim?–dar vis nesupratau savo naujo vaidmens tarptautinėj arenoj.
- Na, mes...–jie ima muistytis.–Nustatyti prioritetus...
- Ir kaip MES juos nustatysim?–dabar jau sakau, pabrėždamas MES.–Aš, tu, jis, jis?..
- Kuo čia dėtas tu, aš, jis arba jis?–sutrinka valstybės tarybos nariai.
Iliuzija akyse išsisklaido: nei tie vyrai ką sprendė, nei siuntė, nei konfliktavo, nei kokį prioritetą sumaišė. Kas juos prileis prie tokių dalykų!
Bet vis girdžiu poliklinikoj, gatvėje, autobuse, internete: siuntėme, konfliktavome, darėme klaidą...
Daugybė piliečių šventai tiki, kad jie iš tiesų daro valstybės politiką. Ne patys vieni, bet per kažkokius mistinius savo atstovus Seime, vyriausybėje ir dar kažkur. Tų atstovų jie nei samdė, nei papirkinėjo, nei rėmė jų rinkimų kampaniją. Paprasčiausiai balsavo. Nors balsavimas slaptas, balsuotojai kažkodėl mano, kad tie, kuriems jie atidavė (arba gal neatidavė) anoniminį balsą, turėtų jaustis skolingi ir už tai atidirbti Seime.
Įsikarščiavę jie sako: mes juos rinkome, mes reikalausime!
Kada protestuotojai rengėsi pirmajam šių metų Seimo šturmui, internete atsirado liepsningų kvietimų: eikim prie SAVO Seimo, prie SAVO vyriausybės, priminkime jiems, kam jie turi tarnauti! Tarsi tikrai jie turėtų ne tik SAVO Seimą, bet dar ir SAVO vyriausybę...
Jeigu vyriausybė jų, tai jo ji dirba ne jiems, o kažkam kitam?
Na, gal ji ne visai mūsų... Gal nepataikėm išrinkti?
Dabar, kai vyriausybė tapo keiksmažodžiu, o susapnuoti premjerą–itin negeras ženklas, pasipylė keiksmai ant vargšų rinkėjų galvų. Atseit, jie kažką negerai išrinko. „Patys, kvailiai, išsirinkot, patys ir džiaukitės“,–skaitau internete komentrą. Arba: “Kitą sykį žinosit, už ką reikia balsuoti“.
Tai va, geras rinkėjas ir iš musmirių būrio gali pririnkti sveikų baravykų. Jeigu būtume rinkę kažkaip kitaip, valdžia dabar būtų kita.
Ko gero, tai pats seniausias ir stipriausias tikėjimas. Netgi tarybiniais metais, kai iš vieno turėdavom išrinkti vieną patį geriausią, galėjo kilti iliuzija, kad mes vis tiek kažkaip išrenkam kitų jau išrinktą miesto ar visos Lietuvos tarybą. Taip gera jaustis reikšmingu!
Dabar, kada tiek pavardžių ir pavadinimų, viskas atrodo dar realiau. Juk tai–šiokia tokia loterija. Sunku iš anksto nuspėti, ar Algirdas, ar Mykolas užims pačią šilčiausią valstybės kėdę. O gal pasiseks Andriui? Nedaug kas žino arba nenori žinoti, kad ir Andriaus, ir Mykolo, ir Algirdo rinkimus finansuoja tas pats geras dėdulė, kuris remia visas parlamentines partijas. Visas–ir tas, kurios žaidžia kairiuosius, ir tas, kurios mėgsta kabinti dešine... Kaip vienas pramonės šulas sykį prasitarė per televizorių, jie visi, ir kairieji, ir dešinieji, ir viduriniai, eina už Lietuvą.
Galėjo pridurti–už jo Lietuvą, ir tai būtų buvę teisinga.
O mes?
Kaip mums iš to dėdulės kompanijos išsirinkti saviškį? Tokį dėdulės pasodintą atstovą, kuris kažkodėl dirbtų mums, o ne savo darbdaviui?..
Gal mums balsuoti kaip nors kitaip?
Kaip–kaire ar dešine? Biuletenį traukti link širdies ar nuo savęs? Persižegnoti ar nusispjauti per kairį (dešinį?) petį? Gal sugiedoti Tautišką giesmę? Pabelsti į dėžę, prieš atiduodant ir nebetenkant balso?..
Žodžiu, labai daug metodų, ir sunku nustatyti patį geriausią.
Štai kodėl nuolatos apsirinkam.
Padarom kažkokią balsavimo klaidą ir atsiduriam šalia valstybės.
Bet nieko–mus jungia mokesčiai ir šitie tikėjimai.