Naujausios
Šiandien Lietuva atsidūrė blogiausiai su COVID-19 pandemija kovojančių šalių tarpe. Sunku suvokti kaip per tokį trumpą laiką šalis tapo visiška autsaidere Europos Sąjungoje, kai tuo tarpu pirmos infekcijos bangos metu buvo neabejotina lyderė.
Juk visai neatsitiktinai birželio mėnesį Vilniuje įvyko tarptautinė konferencija „COVID-19 valdymo strategija Lietuvoje“, kurioje dalyvavo 34 pasaulio šalių atstovai. Jos metu, EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) sveikatos skyriaus vadovo pavaduotojas Frederico Guanais labai teigiamai įvertino vyriausybės strategiją ir pastangas, suvaldant infekcijos protrūkį.
Šitoks katastrofiškas situacijos pasikeitimas negalėjo įvykti be kažkokios labai rimtos priežasties. Neteisinga būtų kaltinti vien tik tuometinės vyriausybės netinkamus veiksmus. Arba tik pasikeitusiu visuomenės elgesiu. Didėja poreikis rasti ir įvardinti tikrą priežastį, turėjusią lemiamos įtakos tam visuomenės elgesio pasikeitimui.
Pažvelgus į visą situacijos blogėjimo raidą dabar galime neabejoti, kad lemiamą ir nepaneigiamą įtaką turėjo 2020 metų Lietuvos parlamento rinkimai, sutapę su COVID-19 pandemija. Aiškiai matosi, kad vis labiau artėjant rinkimams, kova su pandemija buvo stumiama į antrą planą. Galų gale netgi tapo politinių partijų rinkiminės kampanijos pagrindu.
Pačios pandemijos pradžioje buvusi Vyriausybė, labai rizikuodama, pasirinko ganėtinai griežtą, bet teisingą kovos su koronavirusu strategiją, nors tai buvo susiję su jos populiarumu, reitingais ir rezultatais Seimo rinkimuose. Tuomet ir opozicinės partijos nerodė priešiškumo vyriausybės veiksmams.
Toliau panagrinėkime įvykių eigą nuo kovo iki spalio mėnesio ir pasekime keleto iš daugelio politologų panašius komentarus, reaguojant į kintančią situaciją.
Pirmiausia prisiminkime, kaip MRU politologė Rima Urbonaitė apibūdino tuometinę kovos su pandemija Vyriausybės padėtį: „... daug gali lemti žmones užklupsiančios ekonominės problemos, žlungantys verslai. Jei į viešumą iškils skaudžios istorijos, tai kenks visos Vyriausybės reitingams. Situacija yra labai ir labai nepalanki, reikia pripažinti. Nes suvaldyti tokią krizę apskritai yra milžiniškas iššūkis. Klaidų išvengti išvis neįmanoma“, – teigė ji.
Šie žodžiai vėliau pasitvirtino, nors pirmas etapas ir buvo sėkmingas. Įvykiai parodė, kad Vyriausybei susidūrus su antrąja pandemijos banga net ir gerai suplanuota strategija pradėjo strigti. Viena to priežasčių buvo per kelis dešimtmečius susiformavusi Lietuvos politinės kultūros specifika, arba tos kultūros stoka, kai dėl rinkimų rezultatų kovojančios partijos nesiskaito nei su priemonėmis, nei su liūdnomis pasekmėmis. Pasinaudojusi pandemija ši kartą agresyvaus ir negailestingo puolimo iniciatore tapo opozicinė konservatorių partija.
Įsimintinas konservatorių lyderio G. Lansbergio pasisakymas 2020 m. balandžio 8 dieną, nubrėžiantis partijos rinkiminę strategiją. Jis rašė „...valstybės, kuriose iš esmės vyravo pasitikėjimas priimamais sprendimais, lengviau įtikins laikytis karantino, negu tos, kur populistinės vyriausybės neturi didelio pasitikėjimo“. Praktiškai tai tapo konservatorių rinkiminiu tikslu — įteigti visuomenei, kad valstiečių – žaliųjų vyriausybė yra nevykę populistai, o jų sprendimai — abejotini ir neverti dėmesio.
Tuo pat metu „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis, nujausdamas galimus opozicijos veiksmus, pasiūlė pasirašyti susitarimą ir įsipareigoti neskleisti panikos ir dezinformacijos dėl koronaviruso.
„Mes tiesiog bandėme kalbėti apie tai, kad politikai neturi tokioje situacijoje politikuoti ir šios ligos (koronaviruso) atžvilgiu daryti kažkokius pareiškimus“, – žurnalistams Seime vasario pabaigoje aiškino R. Karbauskis. Vėliau jis sakė: „Iš manęs tuomet pasityčiojo ir aš užtilau. Mano pasiūlymas buvo tas, kad tuo klausimu nebūtų spekuliacijų, kad nebūtų opozicijos ir pozicijos. Juk nėra dėl ko kovoti. Reikia kovoti už žmonių gyvybes, nebėra galimybių kovoti vieniems prieš kitus“.
Ko gero tai buvo labai savalaikis, nors sunkiai įgyvendinamas pasiūlymas tautai gresiančios pandemijos akivaizdoje. O kaip šį pasiūlymą įvertino opozicija?
Dešinioji opozicija, ruošdamasi artėjančiai bekompromisei kovai su valdančiaisiais, tokį pasišovimą pavadino absurdišku, o Prezidentūra – šou elementų turinčia deklaracija. Ganėtinai skeptiškai R. Karbauskio partijoms skirtą raginimą įvertino ir tuomet premjero pareigas ėjęs Saulius Skvernelis: „..tikrai skeptiškai žiūriu į tokių susitarimų pasirašymą. Jeigu politinės partijos norės (koronaviruso situaciją) išnaudoti, tai ir naudos, bet rinkėjai tai įvertins“, – vasario pabaigoje teigė premjeras. Toks jo pasisakymas pasirodė naivus, rinkėjai jau buvo paveikti opozicijos propagandos.
Kad kovos su koronavirusu sėkmingi rezultatai teigiamai paveikė „valstiečių“ reitingus, tada sakė ir VDU profesorius Šarūnas Liekis, nematantis priežasčių, kodėl išaugę su „valstiečiais“ siejamų asmenų reitingai turėtų kristi. „Tie, kurie vykdo, kurie yra efektyvūs, rezultatyvūs, visą laiką žmonėms tokių reikia. Jie nori tokios valdžios, kuri būtų ne į procesą orientuota, o rezultatyvi. Priemonės, kurių imamasi dėl ekonomikos, yra žadančios. Tai yra konceptualiai visiškai kita prieiga, negu tą darytų konservatoriai“, – tada sakė Š. Liekis.
Balandžio mėnesį tą patį tvirtino ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis: „...laiko iki Seimo rinkimų dar daug. Ir dar negalime tvirtinti pilnai, kad štai tokie rezultatai neišvengiami. Bet jei rinkimai vyktų artimiausiomis dienomis, valstiečiai-žalieji laimėtų labai daug. Nes jie praktiškai dominuoja viešajame lauke, jų sprendimai, galbūt opozicija ir bando juos kritikuoti, galbūt ir teisingai, bet jų Vyriausybės veiksmai esmingai sustabdė pandemijos plitimą. Šitas rezultatas – kova su pandemija ir visi su karantinu susiję veiksmai, jie duos savo rezultatą ir rinkimuose“. Politologas teigė: „...opozicija supranta, kad valdančiosios daugumos Vyriausybės veiksmai koronaviruso plitimo suvaldyme buvo tinkami ir efektyvūs. Tačiau pripažinti – nenori“.
Staigus anksčiau kritęs valdančiųjų reitingų kilimas, o konservatorių reitingų smukimas juos išgąsdino – kova su pandemija iš jų darbotvarkės buvo išbraukta, o pandemija buvo panaudota savo populiarumui kelti, nes konservatoriams grėsė mirtinas pavojus trečią kartą iš eilės pralaimėti Seimo rinkimus. Startavusi negailestinga rinkiminė kova tarp partijų galutinai į antrą planą nustūmė COVID-19 kontrolę.
Šią augančią konfrontaciją birželio mėnesį sukritikavo profesorius Š.Liekis: „ ...jos elgiasi visiškai neatsakingai, ypač opozicija tuo išsiskiria. Ji net politikos formavimo prasme nesiūlo alternatyvų Vyriausybei. Visą laiką bando kvestionuoti Vyriausybės darbą, kuris, žmonės mato, yra gana gerai vertinamas, rezultatai yra gana geri. Tokiame kontekste kyla nusivylimas, ko jie tą triukšmą kelia?
Tokioje situacijoje reikėtų susitelkimo ir visų bendro darbo. Toks elgesys, kuris nieko nesiūlo, kelia nusivylimą“.
Vis labiau artėjant rinkimams, liepos mėnesį profesorius Lauras Bielinis situaciją pakomentavo taip: „...Bet koks S. Skvernelio veiksmas ar R. Karbauskio pasisakymas tampa dirgikliu opozicijai ir iššaukia norą sukritikuoti bei pažeminti kalbančiuosius, pateisinti jų oponentus ir, aišku, patvirtinti, kad kiti tikrai geresni ir vertesni būti valdžioje“.
Trumpėjant laikui iki rinkimų, nekreipdami dėmesio į prastėjančią kovos su pandemija situaciją, konservatoriai ir liberalai toliau audringai piktinosi bet kokiais karantino suvaržymais ir valdžios veiksmais. Galima pacituoti vienos iš opozicinių partijų lyderės, nepralenkiamos demagogės A. Armonaitės tuometinį pasisakymą, naudojant „dešiniesiems“ būdingą kiršinančią retoriką, kai ji piktinosi uždaromais barais ir naktiniais klubais Vilniuje: „...nereikia nieko daryti, nereikia baudžiamųjų priemonių, reikia edukuoti žmones, nes mes jau žinome, kas yra virusas, suprantame, kam tos baudžiamos policinės priemonės“. Dabar matome ir rezultatą — tokios akivaizdžiai populistinės viešųjų ryšių akcijos jiems gerai pasitarnavo rinkimuose.
Socialdemokratų lyderis G.Paluckas tada pareiškė, kad „konservatorių politinio veikimo būdas artėjančių rinkimų fone vis labiau aštrėja, yra priešinantis, o konstruktyvių pasiūlymų – mažai“.
Prie vadovaujančiųjų pandemijai autoriteto negailestingo žlugdymo labai svariai prisidėjo visas būrys žiniasklaidos atstovų, ypač iš LRT (koks sarkazmas – nacionalinis transliuotojas žeminančiais pasisakymais žlugdė kovojančios su pandemija vyriausybės autoritetą!!!). Konservatorius palaikančiai žiniasklaidai tapo norma su pasimėgavimu kiekvieną valdančiųjų žingsnį parodyti perdėtai kritiškai ir su kuo didesne pašaipa.
Siūlyti atidėti Seimo rinkimus LŽVS neišdrįso, o opozicija net nekėlė to klausimo, nes suprato, kad, nors ir nepagrįstai kritikuojant valdančiuosius dėl pandemijos, galima „užsidirbti“ gerus reitingus rinkimams.
Tokie savitiksliai konservatorių ir liberalų veiksmai pradėjo duoti rezultatų, jų reitingai kilo, o „valstiečių“ reitingai nesustabdomai krito. Tai iš karto turėjo įtakos jų tolesnei kovai su pandemija. Pastarieji, išsigandę nepageidautinų rinkimų rezultatų, ėmė daryti klaidų. Buvo atsisakyta griežtesnių draudimų, o visi įvedami ribojimai tapo „rekomendacinio pobūdžio“. Be to, jie suprato savo padėties neapibrėžtumą, nes buvo pakirstas pasitikėjimas jais, kaip kovos su pandemija, vadovais. Atsitiko blogiausia – visuomenė pradėjo skeptiškai žiūrėti į valdančiųjų veiksmus, jais nepasitikėti ir tas nepasitikėjimas tebesitęsia iki šiol.
Retorinis klausimas: ar toks destrukcinis opozicijos elgesys pandemijos metu nėra amoralus, prasilenkiantis su žmoniškumu?
Iš tiesų tai priminė gulinčiojo spardymą, kai viena pusė kovojo su pandemija ir negalėjo atsisakyti priiminėti nepopuliarius tautai sprendimus, kita gi pusė – opozicija – ciniškai tuo pasinaudojo, neadekvačiai kritikuodama tuos sprendimus.
Gal ir ne visi kovojančiųjų su pandemija „valstiečių“ sprendimai buvo teisingi ir savalaikiai, tačiau tai nebuvo priežastis konservatoriams visiškai sugriauti ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo autoritetą, kai kritika peraugo į žeminimą. Pagaliau kovoje su pandemija galutinai buvo sužlugdytas pasitikėjimas S.Skvernelio vyriausybe.
Opozicijos pasirinkta strategija dalinai pasiteisino – rinkimus į Seimą jie laimėjo, bet ar pasiekta pergalė nėra Pyro pergalė? Iš vienos pusės – laimėti rinkimai (tautos sveikatos sąskaita), bet iš kitos – jie išsikasė sau duobę. Tačiau lipant iš tos duobės jiems nereikėtų kaltinti tų, kurie turėjo kovoti ne tik su pandemija, bet ir su negarbinga opozicija. Dabartinė Vyriausybė turėtų prisiimti didžiausią atsakomybės dalį už dabartinę situaciją kovoje su infekcija.
„Netinkamas politikavimas išblaškė mūsų visuomenę – atsirado laisvės pojūtis, o dabar atgal sugrąžinti viską tokiomis griežtomis priemonėmis – sudėtinga. Jeigu žmonės patys nenorės ir nesupras, nieko nepadarys nei komendanto valandos, nei kiti griežčiausi policiniai metodai“, – sako S.Skvernelis
Reikia tikėtis, kad kova su pandemija galiausiai bus sėkminga, nepriklausomai nuo to, kokia kaina tai bus pasiekta. Kaip rodo gyvenimas, tam pasitarnaus ir norą kritikuoti dabartinės valdžios sprendimus „jau praradusi“ didžioji žiniasklaidos dalis, o ypač – visuomeninis transliuotojas.