Kokio skonio gyvenimas?

Jau­nas vy­riš­kis, no­rė­da­mas pa­le­pin­ti žmo­ną, va­ka­ro pa­si­sė­dė­ji­mui par­ne­šė "Me­du­čio" tor­tą. "Su me­du­čiu!, – džiaugs­min­gai ap­reiš­kė dė­da­mas pir­ki­nį ant sta­lo.

Ta­čiau žmo­na tik krei­vai nu­si­šyp­so­jo, ne­pa­ro­dy­da­ma di­de­lio en­tu­ziaz­mo. Ne­sup­ra­tęs, kas yra, vy­ras įsi­ste­bei­li­jo į sa­vo mo­te­rį: "Esi aler­giš­ka me­dui?" "Nė­ra čia me­daus", – už­gin­či­jo žmo­na, tu­rin­ti di­des­nę "pre­kių ži­no­vės" pa­tir­tį, nes pre­ky­bos cent­ruo­se lan­ky­tis la­biau jos prie­der­mė ne­gu vy­ro.

Šei­mos gal­va nu­ste­bo. Ne­ga­li bū­ti! Pats tor­to pa­va­di­ni­mas ape­liuo­ja į me­dų. Nuo dė­žu­tės nu­plė­šia tor­to su­dė­ties ap­ra­šą ir ima ieš­ko­ti, kiek me­daus įdė­ta į "Me­du­čio" tor­tą. Grie­ti­nė­lės kre­mas "su­kur­tas" iš grie­ti­nė­lės, cuk­raus, apel­si­nų, rūgš­tin­gu­mą re­gu­liuo­jan­čios me­džia­gos, va­ni­li­nio cuk­raus ir me­daus sko­nio bisk­vi­tas. Ieš­ko – gal bisk­vi­te bus me­daus, jei­gu jis jau me­daus sko­nio. Bet me­daus ne­ran­da. Vie­toj jo me­daus sko­nio ga­mi­nys iš fruk­to­zės bei gliu­ko­zės si­ru­po bei me­daus kva­pio­sios me­džia­gos.

Tai­gi, me­daus tik dėl kva­po. O tor­tų ir py­ra­gų kai­nos par­duo­tu­vė­se – tik lai­ky­kis! Ir au­ga kaip ant mie­lių! Už tą ne­va "Me­du­tį" vy­ras pa­klo­jo aš­tuo­nis eu­rus – be­veik treč­da­lį sa­vo die­nos už­dar­bio.

Iš to juo­kin­go jau­nos šei­mos nuo­ty­kio ga­lė­tum tik pa­si­šai­py­ti. Ta­čiau tai eta­lo­ni­nis pa­vyz­dys, kaip mū­sų gy­ve­ni­me ma­žė­ja tik­rų da­ly­kų. Val­go­me kra­bų sko­nio laz­de­les, vyš­nių sko­nio jo­gur­tus, kre­ve­tes, pa­da­ry­tas iš sū­ri­mo, ir iš sū­ri­mo pa­da­ry­tus juo­duo­sius bei rau­do­nuo­sius ik­rus.

Tik ar pa­jau­čia­me ge­ro gy­ve­ni­mo sko­nį? Gal ir gy­ve­ni­mas yra tik gy­ve­ni­mo imi­ta­ci­ja kaip "Me­du­čio" tor­tas ar iš sū­ri­mo da­ry­ti ik­rai?

Kar­tais žmo­nės, sė­dė­da­mi dar­bo ka­bi­ne­te, tik imi­tuo­ja dar­bą. Švie­sos efek­tai teat­re imi­tuo­ja de­ko­ra­ci­jas. Sa­vo nau­dos sie­kian­tys "po­li­ti­kai" imi­tuo­ja po­li­ti­ką, nors ne­la­bai ži­no, kas tai yra.

Su imi­ta­ci­jo­mis šian­die­ni­nis žmo­gus su­si­du­ria jau nuo vai­kys­tės. "Pe­liau, pe­liau ne­šk mie­ge­lį, kad ka­ty­tė ne­pa­jus­tų, ma­žy­tė­lė ne­pa­bus­tų, kad sal­džiai mie­go­tų", – dar lop­šy­je gu­lin­čiam kū­di­kiui lop­ši­nę trau­kia žais­li­nis meš­kiu­kas. Tik ar ne ge­riau bū­tų, jei­gu lop­ši­nę kū­di­kė­liui pa­niū­nuo­tų ma­ma?

Paau­gu­sį vai­kiu­ką nuo­tai­kin­gai šne­ki­na pliu­ši­nė be­ždžio­nė – no­ri ang­liš­kai, no­ri lie­tu­viš­kai. Ma­ma tuo tar­pu ga­li pa­ty­lė­ti ir pa­tau­py­ti jė­gas. Kiek pra­ku­tęs ma­žy­lis jau pa­ts pa­si­ne­ria į vir­tua­lų pa­sau­lį: kom­piu­te­riu žai­džia ka­rą, imi­tuo­ja, jog žu­do žmo­nes. Ar tai tik­ra jo vai­kys­tė? Ar tik vai­kys­tės imi­ta­ci­ja?

Paau­gęs jau­nuo­lis už­si­de­da au­si­nes ir trau­kia per mies­tą ne­tgi per pės­čių­jų pe­rė­jas klau­sy­da­mas mu­zi­kos, ne­ma­ty­da­mas ir ne­gir­dė­da­mas, kas de­da­si ap­link, pa­ni­ręs į sa­vo pa­sau­lį, o gal į pa­sau­lio imi­ta­ci­ją. Net atė­jus mei­lės me­tui, jaus­mus jis su­tal­pi­na į po­ros žo­džių ži­nu­tę: "Ką tu?".

Žo­džius te­le­fo­ni­nė­je kal­bo­je pa­kei­čia trum­pi­niai, šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je – ang­liz­mas "vau" ir ki­to­kie "iz­mai". Ir kar­tais jau ne­be­ži­nai, ar ap­link dar šne­ka lie­tu­viš­kai, ar jau ko­kia nors mai­šy­ta eu­roat­lan­ti­ne kal­ba.

Kny­gas ir laik­raš­čius pa­kei­čia jų imi­ta­ci­ja plan­še­tė­se ir kom­piu­te­riuo­se.

Gy­vą bend­ra­vi­mą su žmo­nė­mis kei­čia imi­tuo­tas bend­ra­vi­mas vir­tua­lio­je erd­vė­je.

Vai­kai, at­vy­kę ap­lan­ky­ti tė­vų, ne do­mi­si jų gy­ve­ni­mu, o įni­kę į mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus skai­to, ra­šo, ko­men­tuo­ja. Net jau­nos ma­mos, stum­da­mos ve­ži­mė­lius su kū­di­kiais, ne­pa­lei­džia iš ran­kų te­le­fo­no! Vie­na ran­ka lai­ko ve­ži­mė­lį, ki­ta brau­ko per te­le­fo­no ek­ra­ną.

Tik ar tai bend­ra­vi­mas? Ar kaž­koks neaiš­kus bend­ra­vi­mo sko­nio ry­šys?

Vie­na iš­min­tin­ga kai­mo mo­čiu­tė, ste­bė­da­ma am­ži­ną ne­tik­ru­mo bū­se­ną mū­sų gy­ve­ni­me, at­si­dū­sė­ju­si ta­rė: "Dar ge­rai, kad kar­vės neiš­gud­rė­jo tiek, ir vie­toj pie­no ne­pra­dė­jo duo­ti ko­kio nors pa­ba­lin­to pa­kai­ta­lo, nors kai ku­rio­se fer­mo­se jas jau mel­žia ro­bo­tai, ku­rie, neats­kir­tų tik­ras ar ne­tik­ras pie­nas. Ir viš­tos dar ne­pra­dė­jo dė­ti kiau­ši­nių sko­nio kiau­ši­nių su dirb­ti­niais try­niais. Ir bi­tės dar ne­ša ne ko­kį cuk­ri­nį pa­kai­ta­lą, o na­tū­ra­lų me­dų."

Tai­gi, gy­ve­ni­mas kei­čia­si. At­si­ran­da net pa­ties žmo­gaus pa­kai­ta­las – ro­bo­tai. Jie jau ga­li at­lik­ti ne tik kai ku­riuos fi­zi­nius dar­bus, bet ir kal­bė­ti. Atei­ty­je, ma­tyt, ga­lės at­lik­ti ir in­te­lek­tua­lias už­duo­tis. Jau da­bar da­lis di­de­lių įmo­nių ir ne­di­de­lių įmo­nė­lių žmo­nes pa­kei­čia ro­bo­tais. Sa­ko, jog jie ne­pri­si­ge­ria, ne­pra­šo rū­ky­mo per­trau­kė­lių, ne­tu­ri ki­tų ža­lin­gų įpro­čių, ga­li dirb­ti die­ną – nak­tį, ne­siil­si, ne­su­ser­ga, ne­pra­šo nei at­ly­gi­ni­mo, nei ato­sto­gų.

Ro­bo­tai ne­ga­lės pa­keis­ti vie­nin­te­lio žmo­gaus bruo­žo – ge­bė­ji­mo kū­ry­biš­kai mąs­ty­ti ir kur­ti. Ga­lės veik­ti tik pa­gal žmo­gaus su­kur­tą pro­gra­mą.

Bet duo­ki­me lais­vę fan­ta­zi­jai ir įsi­vaiz­duo­ki­me sa­vo na­muo­se triū­siant ko­kią nors ro­bo­tę Al­do­ną. Ji pa­gal už­prog­ra­muo­tus re­cep­tus ver­da mums val­gį, tvar­ko na­mus, šluo­ja kie­mą, ra­vi dar­žus, plu­ša šilt­na­miuo­se. No­rė­tų­si su­lauk­ti to­kio lai­ko bent gi­lio­je se­nat­vė­je. Ne­rei­kė­tų lauk­ti so­cia­li­nių dar­buo­to­jų ma­lo­nės.

Tik ka­žin ar tai bū­tų tik­ras mū­sų gy­ve­ni­mas, ar tik gy­ve­ni­mo sko­nio die­nos? O gal ir mir­tis atei­tų ne­tik­ra? Tik mir­ties sko­nio?

Dar ge­rai, kad kar­vės neiš­gud­rė­jo tiek, ir vie­toj pie­no ne­pra­dė­jo duo­ti ko­kio nors pa­ba­lin­to pa­kai­ta­lo.

Komentarai

Saulius    Sek, 2019-12-01 / 08:42
Kike, gal geriau dirbtinė šypsena, nei rūškana fizionomija ? Į autorės retorinį klausimą atsakysiu, kad visada yra galimybė rinktis - tarp tikrų dalykų ir erzaco.Tiek parduotuvėse, tiek žmonių santykiuose.Pasaulis pernelyg įvairus, kad jį būtų galima įspraust į apibrėžtas formas.Jei visur ieškosim tik negatyvo - jį ir tematysim.Tiesiog reikia suvokt, kad neįmanoma pakeist viso to, kas mus supa, įmanoma pakeist tik savo požiūrį.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.