Naujausios
Iki šiol domiuosi šia organizacija. Kartais negailestingai ją kritikuoju. Sakoma, ką labiausiai myli, tą skaudžiausiai muši... Tačiau pliekiu partiją, kurioje gal tik keletas konservatorių ar krikdemų belikę. Bandom skaičiuoti? Monika Navickienė, Audronis Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas...
Pripažinkime – konservatoriams atėjus į valdžią vis kartojasi užkeikimas: tai krizė krizę, tai ekstremaliosios situacijos viena kitą veja.
Ir dabar, kur bepasisuksi, jos aplink: pandeminė, atbėgėlių, medikų stygiaus ir totalaus kainų augimo... Jei pirmosios trys ne visada „priartėja“, tai kišenių tuštinimas – pasieks kiekvieną. Kol kas tik valstybinės televizijos debatuose politikai išdrįso įvardyti, kad dujos šildymui brangsta iki 1 eur/kub., maisto virimui – 0,70 eur/kub. Elektros kaina paaiškės, kai gausime sąskaitas iš pasirinktų tiekėjų.
Gresiantys mokesčių šuoliai sudarė sąlygas valdžiai suvaidinti besirūpinančius skurstančiais Lietuvos žmonėmis. Kilo komunikacinių akcijų vajus. Viešojoje erdvėje rinkėjams pateikiamos žinios, kad už elektrą gyventojai patys mokėti privalės tik 20 proc. kylančios kainos, už dujas – 30 proc. O likusioji pabrangimo dalis bus kompensuojama...iš biudžeto? Tai reikėtų suprasti, kad Lietuvos biudžetas privatiems elektros ir dujų tiekėjams „dovanos“ milijoninius pelnus? Ar patys tiekėjai taps labdariais? Kainų kilimo likutį tiems, kurie pardavinėja dujas ir elektrą gi reikės padengti... O ta kompensacinė dalis visiems bus vienoda: tiek minimalų atlyginimą gaunančiai šių eilučių autorei, tiek super turtingiems energetikos rykliams milijonieriams – Rokui Masiuliui, Dainiui Kreiviui ar kitiems šaikos nariams?
Duok, Viešpatie, daugiau jėgos rinkėjams...
Jeigu valdžios krėsluose nusėdę išrinktieji bent bandytų suprasti piliečius, neniekintų jų ir nebaugintų, gal Lietuvoje būtų daugiau sutarimo ir susitarimų. Tačiau be galo sunku moteriausybės veiksmuose aptikti empatijos užuomazgų...
Lietuvos valdančiosios koalicijos atstovų bei ją remiančios žiniasklaidos leksikoje gausu tokių išsireiškimų, kurių vengia net save gerbiantys buitinių atliekų konteinerių „auditoriai“. Valatkiškai Greitos etiketės: buduliai, vatnikai, socializmo šliūchos, prorusiški bydlos, tautiniai lapausiai, niektauzos... jau tapo sisteminių portalų ir socialinių tinklų „puošmenomis“.
Ech, gerai buvo vaikystėje, ar ne? Išvarai, supykęs, draugą iš smėlio dėžės, o pavymui mesteli, „kas ant kito sako, ant savęs pasisako“... Dabar demokratija „žydi“ visomis vaivorykštės spalvomis.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų šūkis pastaruosiuose Seimo rinkimuose buvo: „Duok Lietuvai daugiau jėgos !“. Jos gavo tiek, kad dabar ir demonstruoja.
Pribloškė I. Šimonytės „dėmesys“ kolegai iš Šešėlinės vyriausybės: „Na, ponas Karbauskis nėra opozicija. Ponas Karbauskis nėra net Seime. Man labai sunku vertinti savo santykį su verslininku, kuris vadovauja vienai iš Lietuvoje registruotų partijų. Tokių žmonių už Seimo ribų yra ir daugiau.“
Ačiū, kad nors pripažino, – ir už Seimo ribų žmonių esama. Belieka tik prisiminti, kad jiems atsakinėti Vyriausybės biurokratinį aparatą įpareigoja Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymas, kiti Vyriausybės norminiai aktai, reglamentuojantys susirašinėjimą su piliečiais.
Pasiklausiusi konservatorių premjerės dar galiu savyje šiek tiek sentimentų tai partijai, kuriai kadaise pati priklausiau, surasti.
Tačiau po Gabrieliaus Landsbergio pasisakymo jo perrinkimo TS-LKD pirmininku proga, privalau konstatuoti, kad seniai begirdėjau tiek veidmainystės:
„Baimėje nesusikurs pasitikėjimas, nebus orumo ir pagarbos vienas kitam. Kaip greitasis maistas sveikatą, taip baimės ir neapykantos politika ilgam sugadina viešąjį gyvenimą. Neapykantos kampanijos suskaldo visuomenę. [...] Todėl taip svarbu atsirinkti, kurie politikai šiandien gydo visuomenės žaizdas, kurie jas toliau gilina. Atskirsime juos pagal žodyną – skaldantį ar vienijantį. Politikai, kurie yra problemos dalimi, ar jos sprendimo dalimi. Iš vienų girdime sprendimus, iš kitų – gąsdinimus: pavojus šeimai, grėsmė lietuvių kalbai. Garsiai šaukiama apie pamintą, sunaikintą teisę bei Konstituciją. [...]Girdime ir kitų gąsdinimų, – kad neva kažkas siekia susipykti su Baltarusija ar Kinija. Bet juk tai nėra tiesa. Noriu atkreipti dėmesį į keletą svarbių aspektų. Pirmiausia. Lietuva turi artimiau bendrauti su demokratiniais, taip pat mąstančiais kraštais. Ir taip, tai – vertybinis sprendimas.“
Šioje G. Landsbergio kalboje nė žodeliu neužsimenama apie Vokietijos, Prancūzijos ar Austrijos politikų bendradarbiavimą su nedemokratiškomis, diktatorių valdomomis šalimis. Kažkokios dvigubų standartų vertybės?
Kodėl nesigirdi G. Landsbergio komentarų apie buvusio Prancūzijos ministro pirmininko Francua Fillono paskyrimą Rusijos valstybinės naftos kompanijos „Zarubezhneft“ valdybos nariu. Ar tuo pačiu metu, 2021-ųjų birželio mėn., buvusios Austrijos užsienio reikalų ministrės Karin Kneisl, kurią savo pačios vestuvėse šokdino pats Vladimiras Vladimirovičius Putinas, tapimą Rusijos valstybinės naftos ir gamtinių dujų kompanijos „Rosneft“ valdybos nare. Šios kompanijos valdybos pirmininku prieš metus perrinktas buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis – tas pats, kuris dar 2006 metais buvo paskirtas antrinės Rusijos valstybinės naftos ir gamtinių dujų kompanijos „Gazprom“ bendrovės „Nord Stream“ akcininkų komiteto pirmininku. Besidomintieji energetikos klausimais nepamiršo, kaip, užimdamas aukštą valstybinį postą Vokietijoje, G. Šrioderis labai aktyviai rėmė šį projektą.
Sutapimas ar ne, bet Vokietija, Austrija ir Prancūzija aršiai kritikavo 2017 metais JAV įvestas ekonomines sankcijas „Nord Stream 2“ projektui. Galiausiai, 2021 m. gegužės mėn. JAV tas sankcijas panaikino. Ūkiškai kalbant, lietuvių politikos elito nemėgstamas Donaldas Trampas buvo įvedęs sankcijas, o dabartinių žvaigždūnų-tarptautininkų numylėtinis Džo Baidenas jas anuliavo. Rusija įgavo dar vieną spaudimo Ukrainai ginklą – galimybę palikti šią kovojančią valstybę be gamtinių dujų...
2021 m. rugpjūčio mėn. neoficialiai pranešta, kad „Nord Stream 2 AG“ jau baigtas tiesti. Objekto vykdomasis direktorius Matijas Varnigas – vokietis. Jis yra buvęs Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos „Stasi“ (KGB atitikmuo) bendradarbis. Šiuo metu M. Varnigas yra „Rosneft“ kompanijos valdybos pirmininko pavaduotojas.
Visa ši demokratinių ES valstybių politikų puokštė darbuojasi diktatorių V. Putiną remiančiame versle. Tokia veikla, regis, yra naudinga jų kilmės šalims. Be to, nei juos kas vatnikais ar socializmo šliūchomis apšaukia.
Ar Austrijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovams Lietuvos diplomatijos „reformatorius“ dar paduoda ranką sveikindamasis?
Dvigubų standartų politika būdinga partijai, tebesivadinančiai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais. Todėl turėčiau džiaugtis, kad prieš 20 metų mane iš šios organizacijos pašalino. Vėl nepatylėčiau – išmestų dar kartą...
