Jokiam miestui niekada nebus kultūros perviršio

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Janina ALIŠAUSKIENĖ.

Prašau žodžio.Taip be įžangų bandysiu paaiškinti ir pasiaiškinti (Jūratė Rauduvienė. „Laiptų galerijos“ draskymas prasidėjo“, „Šiaulių kraštas“, 2023 05 20).

Pradėsiu nuo Kultūros skyriaus Vedėjos pamąstymų ir keistų argumentų – mieste du Kultūros centrai, kurie turi dirbti pagal įstaigų nuostatus, kurie parengti vadovaujantis Kultūros centrų įstatymu. Taip, „Laiptų galerijos“ nuostatai parengti ir patvirtinti Savivaldybės tarybos posėdyje 2023 m. kovo 2 d. (sprendimas Nr. T-51) ir jais vadovaujamasi. Tai – specializuotas Kultūros centras, pristatantis profesionalųjį meną – dailę, muziką, literatūrą – ir puoselėjantis etninę kultūrą. Jeigu Kultūros skyrius, o dar kartu su Kultūros taryba (!) analizuotų įstaigų strateginius planus ir jų vykdymą, lankytųsi renginiuose ir bent taip „tirtų“ veiklos efektyvumą, tikslinės auditorijos kiekybinius ir kokybinius kitimus, žinotų ir turėtų kultūrinės veiklos viziją, t. y. siektų profesionalios ir masinės populiarios kultūros balanso – klausimų dėl veiklos „atsinaujinimo“ vizijos nekiltų.

Deja, jokių analizių, net paprastų pokalbių įstaigų veiklos turinio ir formos klausimais nėra buvę, o minėtos Kultūros tarybos veikla sukosi tik apie pinigų kultūrinei veiklai (projektai, valstybinės šventės ir kt.) skyrimą arba liaudiškai tariant – tarnybinės atsakomybės permetimui kolektyvinei atsakomybei – „toks Kultūros tarybos sprendimas!“. O apie kultūrininkų bendruomenę net kalbėt nederėtų, bet ne todėl, kad kultūros žmonių nėra, o todėl, kad juos telkiančio, buriančio bendriems tikslams ir uždaviniams nėra. Tai, matyt, ne to skyriaus funkcija.

Pavyzdys – Kultūros skyrius gavo vieno šiauliečio, humanitarinių mokslų daktaro Nerijaus Brazausko pasiūlymą – projektą Kultūros sostinės konkursui. Vedėja įstaigų vadovų pasitarime paviešino, o čia vienu Kultūros centro vadovės D. Bačiulės sakiniu – „mūsų komanda (sic!) tam nepasirašo“ – taip ir nugulė į stalčius, o juk žmogus (ne etatininkas) be jokių asmeninių pretenzijų pasiūlė idėją ir tikėjosi – darykim, svarstykim, kurkim. Todėl nereikia stebėtis ir pykti, kad kultūrinės veiklos tyrime Šiauliai yra tik 57 pozicijoje.

Apie D. Kinčinaitienės pamąstymus dėl veiklų „atnaujinimo“. Juk taip didžiai įvertintas mano darbas, tai gal ir veikla buvo tinkama, kam tada kažką keisti – sutelktom jėgom padėkit „laiptiečiams“, juk skyriuje net keturi specialistai, kultūrinio darbo asai, o įstaigos tik šešios – padėkit, patarkit, „kuruokit“, taip sakant.

Manau, įžeidus Vedėjos „kad neliktų tik su parodine veikla ir su vienu ansambliu“. Nors, jeigu ir šitaip – folkloro ansamblis „Salduvė“ – vienintelis toks Šiauliuose etninės kultūros atspirtis – ne tik gėdos nedaro, bet vertinamas Lietuvoje ir žinomas Europoje. O dėl parodų – ar be „Laiptų galerijos“ kitos įstaigos kvietė iš arti „pačiupinėti“ Šarūno Saukos (penkios parodos), Rūtos Katiliūtės, Dalios Kasčiūnaitės, Adomo Jacovskio ir dar daugybės kitų tapybą? Todėl kyla klausimas – kokiais įstatymais vadovaujantis parengti biudžetinės įstaigos Šiaulių dailės galerijos nuostatai, kur galima tik parodinė veikla ir vadovas dirba skirtingai nei visos kitos biudžetinės įstaigos Lietuvoje – pagal neterminuotą darbo sutartį, t. y. jo veiklos terminams nėra jokių apribojimų (kadencijų). Kas tai – šiaulietiškumas ypatingai veiklai ar kas?

O dabar apie „Laiptų galerijos“ veiklas. Be jau mano paminėtų, Vedėja vis mini (džiaugiuosi, kad bent taip prisimenama) Pelikso Bugailiškio namą. Tik p. Kinčinaitienei turiu pasakyti, kad „Laiptų galerija“ niekada neužmiršo, kad „gyvena“ P. Bugailiškio name, o vadinamasis „naujas pastatas“ (1973 m. statyba) – tik šio namo priestatas. P. Bugailiškio name, kur, kaip vis mini, 1-ajame aukšte yra darbuotojų kabinetai, maža svetainė po parodų likusiems darbams eksponuoti, o 2-ajame aukšte įsikūręs folkloro ansamblis „Salduvė“ ir P. Bugailiškio svetainė, kurioje kartkartėmis rengiami kameriniai renginukai, įprasminantys P. Bugailiškio kaupimo ir dalijimosi misiją. Šiaulių miesto garbės pilietis Edmundas Armoška padovanojo bažnytinių rūbų kolekciją, kurią po parodos ir susitikimo su P. Bugailiškio premijos laureatu Alfredu Vilbiku padovanojome Šv. Jurgio bažnyčiai. Gerardo Bagdonavičiaus kūrybos darbų kolekciją, dalyvaujant E. Armoškai, perdovanojome „Aušros“ muziejui. O ir visa „Laiptų galerijos“ veikla nėra Pelikso Bugailiškio misijos tęsyba?

O dėl akcentuoto „Bugailiškio name įsikūrusi „Laiptų galerijos“ administracija“ – net juokinga, jei nebūtų pikta. Ar žinote, Vedėja, (turėtumėte žinoti!), kiek literatūrinių, muzikinių renginių, aukščiausios prabos kamerinės muzikos atlikėjų koncertų, ne tik Lietuvos – pasaulio (Japonijos, Suomijos, Austrijos, Vokietijos, Čilės, Lenkijos ir kt.) – koncertavo, o tos „administracijos“ patalpos tapo artistų persirengimo ir pasiruošimo koncertams vieta?

Ir dar. Užmiršote ar nenorite prisiminti, kad „Laiptų galerija“ turi ir vykdo leidybinę veiklą – leidžia dailės festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ katalogus, kalėdinių miniatiūrų parodų suvenyrinius katalogus, atminties – apie Šiaulių regiono litvakų gyvenimą, tradicijas – knygutes „Gyvenimo istorijos“, o 2021 metais išleista knygutė „Matvej Vaizberg. Atsiminimai“ įvertinta kaip gražiausia knyga?

Pabaigoje – reakcija į Mero teiginį (citata iš straipsnio): „Gal net jokio miesto nerasit, kur būtų du kultūros centrai. Jų veiklos negali būti skirtingos. Jei jau pastebėjome, tai „Laiptų galerija“ labiau veikia kaip parodinė, bet mes turime Dailės galeriją“.

Gerb. Mere, Kultūros skyrius, o gal ir Kultūros tarybos narys, politikas ir laisvas menininkas V. Kinčinaitis pateikė Jums neteisingą informaciją – yra miestų, kur kelios, net keliolika galerijų (dažnai „galerija“ ten suprantama plačiau – „kultūros centras“, nemaišyti su liaudyje vadinama „kultūrke“) – ir miestas, ir miestiečiai džiaugiasi, nes mokesčių mokėtojų pinigai keliauja kultūrai, tikrai kultūrai, o tai prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės.

O rajonų centruose, miesteliuose – taip, yra vienas kultūros centras („kultūrkė“) ir ten paveikslai, ar tai profesionalių dailininkų, ar tautodailininkų, dažniausiai skirti salės ar koridoriaus sienoms „papuošti“.

Jokiam miestui niekada nebus kultūros perviršio, o mūsų Šiauliams, ilgą laiką tituluotiems „darbininkiškos kultūros miestu“, gerai būtų dar kokios trys „Laiptų galerijos“…

Dėkinga už mano darbo įvertinimą – visada vadovo geras žodis, dėmesys padeda, bet nesutinku, kad išėjus vadovui reikia uždaryti, prijungti, sujungti ar dar kitaip „efektyvinti“…