Naujausios
Jeigu medžiai mokėtų verkti, turbūt kasdien nuo ryto iki vakaro girdėtume jų raudą. Saulę sutiktume ir palydėtume medžių verksmu. Nes tokio beatodairiško miškų kirtimo neteko matyti per visus netrumpo savo gyvenimo dešimtmečius.
Puskilometris nuo namų, kur iš mažo į kelias sodybas vedančio keliuko išsimušame į didesnį vieškelį, koks šimtas metrų pakelės nukrauta didžiulėmis kelių metrų aukščio rąstų krūvomis.
Ar dar liko medžių miške, kuris turėtų driektis už prie kelio paliktų menkaverčių krūmų? Jie tarsi širma, kad uždengtų grobuoniškų žmogaus rankų nuodėmes.
Tikriausiai, čia viskas teisėta. Antraip, ar drįstų žmogus vidury baltos dienos susikrauti tiek rąstų, juos laikyti kokią savaitę pakelėje, paskui po truputį išvežti. Tikriausiai, nedrįstų. Panašu, kad teisėta.Tik ar sąžininga ir ar protinga?
O rudenį šioje šalikelėje stovėdavo grybautojų automobiliai. Žmonės išeidavo su pilnais krepšiais baravykų ir raudonikių.
Kirsdavo tą mišką ir anksčiau. Kone kiekvieną žiemą. Išveždavo vieną ar porą sunkvežimių. Bet kad nužudytais medžiais būtų tiek nukrauta pakelė, dar neteko matyti. Ko gero, bus iškirtę plynai.
Keisčiausia, jog miškus dažniausiai žudo tie, kuriems pavesta juos auginti, puoselėti, globoti. Praėjusių metų pabaigoje rašiau apie tai, kaip aktyvūs piliečiai gina Kelmės rajone esančią Vaitaičių girią, kurioje auga 100 – 150 metų pušys. Buvo užsimota iškirsti didžiulį miško plotą, aiškinant, kad iškirstose vietose iš unikalių senųjų pušų sėklų bus atsodinamas ir auginamas jaunuolynas. Tačiau Vš. Į „Girių inspekcija“ atstovai atrado ir miškininkams parodė kitų jau iškirsto miško plotų, kuriuose galima įveisti jaunuolyną.
Įdomiausia, kad iIšeitį rado ne tie, kuriems pavesta rūpintis miškais už atlyginimą, o visuomenininkai, kuriems, panašu, miškas rūpi labiau negu profesionalams.
Pastarųjų požiūris į mišką kartais primena rašytojos Žemaitės herojų Petrą Kurmelį, kuris žiūrėdamas į medžius matė ne paukščių namus, poilsį akims, ne raminančią žalumą ir tyrą orą, o tik medieną buities reikmenims, baldams, padargams ir malkoms.
Kartais tenka diskutuoti su miškininkais. Kai kurie jų mišką ir medžius prilygina kviečių ar svogūnų laukui. Esą medis kaip ir bet koks žemės augalas užauga, subręsta – tuomet jį kaip ir bet kokį derlių reikia nuimti. Na panašiai kaip svogūno galvą gegužę, per Stasines, įkiši į žemę, birželio pabaigoj skini laiškus, o rugpjūčio pabaigoj išaugusią galvą išrauni.
Tik bėda, kad medis neužauga per tris mėnesius kaip svogūnas. Tai žinodami gudrūs užsieniečiai savų miškų nekerta. Perka, pavyzdžiui, lietuviškus. Iš jų daro baldus, stato namus, likučius parduoda biokurui.
Kai buvome Rusijos imperijos valdžioje praėjusio amžiaus pradžioje, miškai buvo be gailesčio alinami. Buvo vykdoma daug netvarkingų kirtimų.
Vėliau vokiečių okupacijos metais miškai buvo iškirsti prie kelių, upių. Plynai buvo iškirsta 26,5 tūkstančio hektarų, pasirinktinai – dar 38,5 tūkstančio hektarų. Kirto visur, kur buvo patogiau išvežti.
Kirto okupantai. Dabar miškus be atodairos kertame patys arba parduodame svetimiems. Tarsi ir vėl būtume okupuoti. Arba okupavome patys save.
Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, kasmet iškertama 9,82 milijono kubų žalių medžių. Bet aiškinama, kad jie sudaro tik kiek daugiau negu 50 proc. kasmetinio miško prieaugio.
Mat, viešai prieinamų šaltinių teigimu, nuo 2003 metų miškų plotas Lietuvoje padidėjo 144,3 tūkstančiais hektarų, o miškingumas – 2,2 procento. Miškai esą sudaro daugiau kaip trečdalį Lietuvos teritorijos.
Tačiau už save kalba kiti skaičiai. 2006 metais Lietuvoje miškas augo 2121 tūkstantyje hektarų. 2023-iaisiais – tik 2062 tūkstančiuose hektarų. Vadinasi, faktiniai tikro miško plotai sumažėjo daugiau kaip puse milijono hektarų.
Manipuliuoti skaičiais ir tvirtinti, jog miškų plotai Lietuvoje tik auga padeda Valstybinės miškų tarnybos metodika, kuri leidžia kaip mišką vertinti ne tik brandžiais medžiais apaugusius žemės plotus, bet visą žemę, kuri Įstatymu priskiriama miškams arba kurioje leidžiama užsodinti mišką. Mišku laikomi ir krūmynai, brūzgynai, dirvonuojanti žemė, neatsodinti plyni kirtimai, daigynai, sėklinės plantacijos.
Taigi, tikrą mišką iškertame. Brūzgynus pasiliekame ir vadiname juos mišku. Tik dėl pavadinimo tie brūzgynai ar plyni kirtimai mišku nepavirsta.
Bet vis dar džiaugiamasi, kad Lietuvos miškuose esančios medienos tūris siekia 501,3 milijono kubinių metrų. Kokia ta mediena, kokios kokybės – niekas nesigilina.
Žiemos keliu važiuodama pro pamiškėj sukrautas už namą aukštesnes krūvas rąstų prisimenu rudenį ir vasarą, kai iš miško išeina vietos gyventojai ar iš miesto atvykę žmonės, nešini pilnais krepšiais baravykų ir raudonikių.
Skaičiuojama, jog kasmet superkama 1510 tonų Lietuvos miškuose rinktų uogų, 2291 tonų grybų, 43 tonos vaistinių augalų.
Taigi, miškas nėra tik mediena. Jis teikia daug kitos naudos. Jis – žemės plaučiai, mūsų sveikatos šaltinis. Atsvara klimato kaitai, apie kurią dabar tiek daug šnekame. Bet, regis, tik šnekame ir apmokestiname polietileno maišelius.
Miškas – gyvūnų namai. Čia bėgioja baikščios stirnos, oriai vaikštinėja briedžiai, traukia uodegas papūtusios lapės, ant kelio priešais automobilį zigzagais blaškosi kiškis. Vasarą pamiškėje šoka gervės.
Ir kai pamatai tokias siaubingas krūvas nužudytų medžių, apima neviltis dėl neišpasakyto žmogaus godumo ir vartotojiško požiūrio į viską, kas tik yra aplink.
Pusė Lietuvos miškų – jau privatūs. Dar pusė – valstybiniai. Tik kad valstybiniai vargu, ar saugomi labiau. Nes valstybę taip pat sudaro nuodėmingi žmonės.
O medžiai, deja, nemoka verkti. Nei dejuoti, nei pasiskųsti, kai žmonės artėja prie jų su pjūklais.