Naujausios
Patikslinsiu, kad visa tai jau reikėjo daryti vakar. Kol dar nebuvo emigravęs trečdalis gyventojų, o aktyviausieji piliečiai, gynę skverus, istorinius pastatus ir demokratiją, nebuvo užtampyti per teismus. Dėl to kalčiausia valdžia, kuri nepakankamai gerai mus mulkino ir dulkino. Visa laimė, kad po paskutinių rinkimų visuomenės reikalai pajudėjo į gerąją pusę. Šiandien jau didelis ir mažas akivaizdžiai mato, kad jau artėja galas ir pagaliau mūsų karta irgi galės pasigirti, kad išgyvenome genocidą bei holokaustą, betrūksta tik konclagerių su dujų kameromis, nes žmonių rūšiavimas, skaldymas, izoliacija ir skiriamieji ženklai nepaklusniesiems jau buvo...
Nesu nei Černyševskis, nei Gercenas, kad smulkiai paaiškinčiau, ką reikia daryti, nei Putinas (teatleidžia man rusofilai), kad lengvai susidoročiau su savo priešais, ir net ne Baidenas (dovanokite ir pedofilai), kad nurodinėčiau, kam ir kaip reikia gyventi. Užtat guodžiuosi, kad dar nesupanašėjau su buvusiu sąjūdiečiu Landsbergiu, todėl nelaikau savęs ir beviltišku idiotu. (Kam atimti malonumą iš savo buvusių kolegų mane pravardžiuoti?)
Sako, vienykimės, burkimės...
O kas sako dažniausiai? Šunauja ir runkeliai. Tie, kurie laikomi „patvoriniais“ bei „užribiniais“. O ar nori su jais vienytis mūsų skandalais pagarsėjęs „elitas“? Kam jam reikalingos papildomos kišenės prie valdžios lovio arba „kalbančios galvos“ TV dėžutėse, kurios ne visada net pusgalvius sutalpina? (Dar to betrūko, kad šunauja lotų iš ekranų, o ne ant savo šeimininkų per televizorių!)
Priminsiu, kad „šunaujos“ epitetu TSKP Marksizmo-komunizmo katedros profesorius, kuris tuo metu savęs „faktiškuoju prezidentu“ įsivardinti dar nedrįso, apibūdino asmeniškai mane bei „Respublikos“ žurnalistus. Todėl šiandien visai Lietuvai savintis respublikonų nuopelnus yra neetiška ir negarbinga. Teks pasitenkinti kitais profesoriaus pavadinimais. Tokiais kaip: „kirmėlynas“, „kagėbynas“, „runkeliai“ – priklausomai nuo to, kieno „prezidentu“ ar „karaliumi“ norės apsiskelbti būsimasis Lietuvos elito vadovas ar valdovas? (Tik, gink Dieve, ne „burokais“, kad dalies elito neįžeistumėte aliuzijomis į Burokevičiaus auklėtinius!)
Prieš pareikšdamas Tautai, ką reikia daryti, priminsiu, ko daryti nereikia. Pirmiausiai nebereikia žemintis prieš valdžią, kuri neaišku kam ir už kiek tarnauja, nes taip mes ją legitimizuojame. T.y. – įteisiname. Nei mes žinome, ką Švabui mūsų Gitana pažadėjo, nei už kiek savo dūšią ES biurokratams pardavė Čmiel su Šimonyte, nei už ką ir kodėl Grybauskaitė tuometiniam JAV prezidentui Trampui net du su puse procento iš LT biudžeto įsipareigojo sumokėti NATO. (Nebent ji įrodytų, kad beveik ketvirtis milijardo eurų Lietuvai ir jai asmeniškai nieko nereiškia ir tėra smulkūs „arbatpinigiai“.)
Antra vertus, tausokime savo Tautos garbę bei orumą, kurį valdžia jau baigia galutinai palaidoti. Jeigu jai ne gėda su mumis bendrauti kaip su veršių banda, nuolat mus suvarant į ūkius, tarsi į tvartus, nėra ko ir mums per daug kreipti į ją dėmesio. Na, susirinko į Seimą linksmi piemenėliai, žaidžia klases, save priskirdami „pirmai klasei“, o elgiasi kaip tikri pirmaklasiai: išdykauja, persirenginėja per pertraukas, pinigus taško... O kai, susirinkę į Vingio parką arba Katedros aikštę, juos išbarame, kad dorai gyventi nesimoko, užuot įsiklausę į protingų žmonių patarimus, kaip mažvaikiai prasivardžiuoja. (Arba bevaikės mergičkos pradeda mus mokyti, kaip savo tėvais reikia rūpintis, tarytum mes patys geriau už jas nežinotume?)
Argi dar kam neaišku, kad šiandien, beje, kaip ir vakar, ir užvakar, valdžia gyvena sau, o mes irgi kažkaip bandome išgyventi? Tik dar nežinome, kaip? O aš žinau. Todėl savo mintimis ir noriu su Jumis, respublikonai, pasidalinti.
Kaip jau minėjau, Respublika jau telkia pajėgas ir esame pasiruošę, norinčius ir galinčius atsiimti savo Lietuvą, priglausti po „Respublikos“ stogu! Beje, su savo bendraminčiais nei į Seimą, nei į Vyriausybę nepretenduojame. Tam tikslui esu pasiryžęs Vilniaus centre, Gedimino prospekte, iki rinkimų įrengti patalpas, garantuoti pradinį finansavimą ir nesisteminės žiniasklaidos palaikymą. Ne tik savo „Respublikos“ leidinių grupės“, bet ir alternatyvių TV kanalų, kurių vedėjai yra neabejingi Lietuvos išlikimui ir kurių auditorijos jau siekia ne vieną dešimtį tūkstančių žiūrovų bei klausytojų. (Tie, su kuriais jau bendravau, tam pritaria.)
Ką reikia daryti Jums, mano mieli komentatoriai, minkštų „sofkučių“ mėgėjai, bei visuomeniniai patarėjai? Grąžinu kamuoliuką atgal: vienykitės vietose ir patys burkitės. Savo partijas ar asociacijas registruokite ne tik Teisingumo ministerijoje, bet ir „Respublikoje“. Nelaukdami, kol pasibaigs dabartinių kadencija arba, kol Šimonytei su Dulkiu atsibos mus erzinti. Malonu, kad apie naujos partijos („Antrosios Lietuvos“) steigimą jau pareiškė filosofė Nida Vasiliauskaitė, vis drąsiau apie pasiryžimą imti valdžią į savo rankas kalba ir „Šeimų maršo“ aktyvistai, jau atkurta „Naujoji Helsinkio grupė“. Buriasi ne tik suvalkiečiai iš Marijampolės, bet ir žemaičiai iš Plungės. „Respublika“ pasižada neskirstyti Lietuvos piliečių į „elitinius“ ir „antrarūšius“ – į savo gretas priims visokius: ne tik „rusofilus“, bet ir „rusofobus“, ir ne tik „homofobus“, bet ir „homofilus“. Jokiu būdu neskirstysime žmonių į „skiepytus“ ir „pasiutusius“, kitaip tektų nedelsiant naikinti ir izoliuoti Seimą bei Vyriausybę.
Valdžios priekaištai dėl „koronaviruso“ bei keistų jo atmainų pasklidimo pirmiausia turi būti adresuoti jai pačiai: argi ne valdžia darė viską, kad būtų sumažintas ligoninių bei personalo skaičius? Todėl priekaištauti neskiepytiems ligoniams dėl užimamų lovų reanimacijoje yra daugiau nei šventvagiška. Jei valdantiesiems nuoširdžiai rūpėtų bent viena išsaugota gyvybė, jie nediskutuotų dėl naujų oro uosto bei geležinkelio stoties pastatų statybos, o nedelsdama nė minutės papildomai skirtų lėšų gydymo įstaigoms bei medikams, kol dar paskutiniai geriausieji specialistai po margą pasaulį neišsilakstytė. Kuomet Lietuvos gyventojų skaičius per Nepriklausomybės metus nuo pusketvirto milijono sumažėjo iki pustrečio, šūkiai apie „Gerovės valstybę“ yra komiški ir juokingi. Paprastai žmonės nebėga iš ten, kur jiems gera gyventi.
Todėl ir kreipiuosi į dar išlikusius patriotus, burkitės patys, kol dar Jūsų nesubūrė ir nesuvarė į užtvarus globalistai, siekiantys atskirų valstybių panaikinimo ir absoliučios kontrolės bei valdžios. Pagrindiniai reikalavimai savigynos būriams, kuriuos „Respublika“ priglaus po savo vėliava, būtų tokie: besąlygiškai ir be jokių demagoginių aiškinimų laikytis Lietuvos Konstitucijos (ypač – išsaugant normalią šeimą, lietuvybę bei teritorijos vientisumą), neatsisakyti Lietuvos įstatymų viršenybės, sumažinti referendumo balsų skaičių bent iki šimto tūkstančių, o Seimo narių – ne daugiau kaip iki šimto, be to, liaudies tarnų ar tranų kiekis prieš kiekvienus rinkimus būtų mažinamas arba didinamas, atitinkamai pagal Lietuvoje likusius ar išlikusius piliečius: kuo mažiau rinkėjų – tuo mažiau juos aptarnaujančio personalo! (Keistas argumentas, kad mažesnį kiekį deputatų bus lengviau papirkti, tik patvirtinantis, kad šiandien valdžioje sėdi kyšininkai, dėl ko turi būti gėda ne mums, rinkėjams, o spec. tarnyboms ir prokurorams, kuriais mes vis dar kažkodėl pasitikime.)
Prižadu, kad po RESPUBLIKOS vėliava (beje, tai nebūtinai laikraščio pavadinimas) galės jungtis į bendrą sąrašą visi, kurie tiki, jog dar galima ATSIIMTI LIETUVĄ. Per referendumus, per pirmalaikius rinkimus arba per pilietines nepaklusnumo akcijas. Tam man reikia bent kelių organizatorių bendraminčių, kurių turėtų būti ne daugiau kaip dvylika. Ne dėl to, kad buvo dvylika apaštalų, o dėl to, kad tarp jų būtų mažiau Judų. Man jau sutiko padėti buvę Sąjūdžio bendražygiai Arvydas Juozaitis ir Audrius Butkevičius, kurie irgi nesiveržia į valdžią. Arvydas man imponuoja savo naiviu idealizmu bei užsispyrimu, o Audrius – savo karinga energija ir kaip bebaimis karo strategas. (Neatsitiktinai jį kaip ekspertą, verčiant neįtikusias rinkėjams valdžias, vertina ir samdo užsienio spec. tarnybos.) Kitus „apaštalus“ pasirinksiu, atsižvelgdamas į savo respublikonų pageidavimus. Bet apie tai kiek vėliau, kai sulauksiu Jūsų reakcijos. Tikiuosi, Jums pavyks mane išblaivyti. Šypsena