Naujausios
Išsėtinė dvasios sklerozė
Stasys TUMĖNAS
Užuomaršos niekada nebuvo vertinami visuomenėje. Pamesti, arba išeiti iš atminties, tapo madinga ir įprasta šių dienų Lietuvoje. Gerai, kai pamiršimas esti buities lygmens: prisvilo puodas, neužrakinome durų, palikome bankomate kortelę. Blogiau, kai pamiršti nueiti į pasimatymą, pamiršti aplankyti artimųjų kapus, Vasario 16-ąją iškelti trispalvę prie savo mūrinuko. Dar blogiau, kai pamirštame žmogų, pavyzdžiui, nepakviečiam į įstaigos, įmonės jubiliejų garbaus pensininko, išdirbusio institucijoje 4— 5 dešimtis metų. Tai jau reiškiniai, tendencijos, bylojančios apie mūsų vertybių kaitą arba visišką griūtį. Ją įvardinčiau dvasios skleroze, vedančią nuo žemiausio lygmens funkcionierių iki pat Seimo.
***
Sklerozės atvejų apstu šių dienų Lietuvos kine. Daugelio dirbančių partijų tradicija — pažadų pamiršimas. Ar būtų kas rinkęs scenos juokdarius ir ne tik juos, jei pastarieji prieš rinkimus būtų žadėję naktimis kelti nesąmoningus mokesčius, spausti į kampą turgaus prekeivius ar šeimą šiaip taip išmaitinusį kioskelio savininką? Ne — špygą taukuotą būtų išvydęs toks politikas.
Žuvis genda nuo galvos. Užmaršties pavyzdžių čia demonstruoja pats Seimo pirmininkas Artūras Valinskas. Pamenat, iškilmingo posėdžio metu, kuriame lankėsi garbūs užsienio ambasadoriai, nukentėjusiųjų ir žuvusiųjų artimieji, jis tiesiog pamiršo žuvusiųjų Sausio 13-ąją atminimą pagerbti tylos minute. Pamiršo tas pats pirmininkas garbųjį europarlamentarą Vytautą Landsbergį pakviesti sakyti kalbos — pirmąjį kartą per visus Nepriklausomybės metus.
***
Panašios sklerozės atvejų pasitaiko ir Šiaulių erdvėje. Paminėsiu vieną — neseną. Vasario 16-ąją Prisikėlimo aikštėje minėjome Valstybės atkūrimo dieną. Tradiciškai čia kalbas sakė miesto galvos. Renginio vedėjas iškilmingai pranešė, kad kalbės Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Jo Eminencija nekalbėjo, nes jo čia paprasčiausiai nebuvo. Ne man spręsti, kodėl Vyskupas renginyje nedalyvavo.
A. Valinskas akcentuoja, kad jis yra tarp trijų Lietuvos valdžios vyrų, todėl jį (ar jo kėdę) reikia gerbti. Šiaulių vyskupas E. Bartulis, be abejo, yra tarp trijų Šiaulių vyrų, ir jį reikia ne tik gerbti, bet ir pažinti. Įsivaizduokim situaciją, jei renginio vedėjas pakviestų kalbėti prezidentą V. Adamkų, o jo nėra... Taigi kalbu nebe apie užmaršumą, net elementarios kultūros stoką.
Ir kaip čia neprisiminsi praėjusių metų Vasario 16-osios minėjimo toje pačioje aikštėje. Tada renginio vedėjas Vyskupą tiesiog pamiršo pakviesti tarti miestiečiams žodžio, nors jis stovėjo greta Šiaulių mero ir vedėjo. Keliu hipotezę, kad dėl anuometinio pamiršimo miesto Kultūros skyrius gavo pylos, todėl šiais metais vedėjui buvo prisakyta nepamiršti Vyskupo. Deja, mūsų kultūrininkai vėl parodė savo sklerotinę kultūrą.
***
Kai pamiršti, tu, ar tau kas nors turėtų priminti, paakinti. Tą neseniai pademonstravo Algirdas Brazauskas. Televizijos laidos metu jis entuziastingai, jaunatviškai aiškino žiūrovams ir laidos vedėjai, kad Vyriausybės nariai, ministras ar net premjeras turėtų vykti kalbėtis, tartis su Lietuvoje veikiančių Skandinavijos bankų valdytojais, šeimininkais, kad pastarieji neišvežtų iš Lietuvos pinigų, padėtų šiuo sunkiu Lietuvai metu. Nesvarbu, kad tie Lietuvoje veikiantys bankai — ne Lietuvos, jie yra privatūs. Tartis reikia! Važiuoti reikia! Ir ką . Važiuoju automobiliu į darbą ir girdžiu radijo diktorės paviešinimą, kad premjeras A. Kubilius išvykstąs į kelionę „tartis su Skandinavijos verslininkais“ dėl susiklosčiusios Lietuvoje ir pasaulyje situacijos.
Ir kaip čia neprisiminsi sovietinių laikų. Lietuvos funkcionierių kelionių į Maskvą su kumpiais ir dešromis terbose. Šiandien — nauji laikai. Dešrų yra visur — ir Maskvoje, ir Briuselyje. O pirtelėse vykusias derybas, dešras pakeitė lobizmas — verslininkų grupių interesų gynimas darant įtaką politikams. Legaliai ir nepasislėpus.
***
Tiesa, Lietuva per maža šalis, kad pasaulis mokytųsi iš jos klaidų. Prisimenate posakį: „Pinigų nėra? Pinigų bus!“, A. Stašaičio pinigų imperiją? Manau, kad tie, kurie nukentėjo, prisimena. O A. Stašaitis ir jo propaguotas finansų modelis nieko naujo nebuvo sukūręs. Juk jį pakartojo šiandien amžiaus sukčiais praminti Bernardas Madoffas ir Allenas Stanfordas, pradanginę milijardus dolerių ir pastūmėję pasaulį į finansų krizę. Minėti milijardieriai Stašaičio pamokų nepamiršo, o mes viską pamirštam. Kodėl?