Ir mirsime sveiki. Amžinąjį atilsį...

Regina MUSNECKIENĖ
Susirgo metukų amžiaus mažylis. Mama baiminasi – gal plaučių uždegimas. Šeštadienis. Poliklinika nedirba.

Važiuoja į Skubios pagalbos-priėmimo skyrių. Ten kelios slaugytojos. Prie kompiuterio savo kabinete sėdi jauna gražutė gydytoja. Ligonių nėra. Gal paklausytų, ar viskas gerai mažylio plaučiams. „Prie tokio mažo vaiko aš negaliu net liestis“, – patikina gydytoja. Pataria kviesti greitąją pagalbą, kuri nuveš į Šiaulių Motinos ir vaiko kliniką.

Su šia naujosios sveikatos sistemos reformos grimasa, matyt, bus spėjusi susidurti jau ne viena jauna šeima. Kol ligoninėje veikė Vaikų ligų skyrius, nekildavo panašių problemų.

Kur logika? Kaip su Hipokrato priesaika? Kaip su valstybės lėšų taupymu? Juk paimti fonendoskopą ir paklausyti, ar vaiko plaučiuose viskas gerai, geba kiekviena gydytoja. Tegu ir ne pediatrė. Reikalas būtų užtrukęs kelias minutes. Ir mama būtų nuraminta, ir gydytoja garbingai atlikusi savo pareigą. Bet pasiūlytas aplinkinis kelias. Važiuoti atgal namo. Kviestis greitąją pagalbą. Dardėti į Šiaulius. Negi greitoji pagalba neturi ką veikti?

O jeigu policija arba greitoji į Skubios pagalbos skyrių būtų atvežę kokį agresyvų pasigėrusį ir susimušusį veikėją, kuris keiktųsi ir koneveiktų medikus, apie jį šokinėtų ir gydytoja, ir slaugytojos, ir dar apsaugininkas, nors tas veikėjas, ko gero, iš savo prakaitu uždirbtų pinigų niekuomet nemokėjo jokio PSD mokesčio.

Kartais matydama sunkiai sergančius, besikankinančius ligonius, pagalvodavau, jog Kūrėjas galėjo sugalvoti tobulesnę žmogaus gyvenimo baigtį. Tiesiog, pabaigęs savo misiją šioje žemėje, išeini už uždangos kaip aktorius išeina iš scenos atlikęs savo vaidmenį.

Panašu, kad po šitiek sveikatos sistemos reformų, o ypač po paskutinės taip ir bus. Mat, reformos tikslas, kad žmonės ilgiau būtų sveiki, kad keistųsi sveikatos kultūra, kad be reikalo nesikreiptų į gydytojus.

Taigi, ši reforma kaip ir visos ankstesnės nesprendžia tikrųjų, pagrindinių sveikatos sistemos problemų, tokių kaip gydytojų trūkumas, jų teisingas paskirstymas į sveikatos priežiūros įstaigas. Reikalavimas atidirbti valstybei už įgytą išsilavinimą ten, kur labiausiai reikia, o ne ten, kur jaunas gydytojukas pageidauja. O pageidauja tik sostinės! Į Akmenę neprivilioja net didžiulė dovana – 60 tūkstančių eurų įsikūrimui. Tokių pinigų dažnas lietuvis nesutaupo per visą gyvenimą.

Suprantama, medicinos studijos nėra lengvos. Diplomus gauna tik patys gabiausieji, darbščiausieji ir kantriausieji. Bet vis tiek bent man asmeniškai atrodo, jog per daug juos lepiname. Suteikiame nepigiai kainuojančių žinių, visus studijų metus juos kantriai moko daug praktinės patirties sukaupę, iš pašaukimo dirbantys vyresniosios kartos profesoriai ir praktikai, neperlepinti, taip pat sunkiai įveikę studijas, parašę disertacijas, bet dirbantys Lietuvai. O jų studentai, dar studijuodami jau dairosi į užsienius arba toliau vaikšto būriais paskui savo profesorius didmiesčių klinikose ir stebi, kaip jie dirba. Nors galėtų būti žymiai naudingesni, atvykę į rajonų ligonines. Turėti daugiau savarankiškumo. Greičiau išdrįstų žmogui padėti, o ne bijotų prie jo prisiliesti.

Bet grįžkime prie aukščiau aprašytos problemos, kuri aiškiai rodo ne naujosios reformos privalumą, o ydą. Rajono centre niekas negali pakunsultuoti mažo vaiko artimųjų. Dėl tokio dalyko tenka trenktis į Šiaulius.

Kad gautų lėšų diagnostinei aparatūrai ar didesniam medikų atlyginimui gydymo įstaigos raginamos optimizuotis. Teikti daugiau dienos stacionaro paslaugų. Atsisakyti kai kurių skyrių. Plėsti slaugos skyrius ir paliatyviąją pagalbą. Faktiškai tapti senelių karšinimo įstaigomis. Tik kad ir čia ne visiems seneliams pakliūti bus lemta.

Taigi, reformos vardan ligoninės sau nupjauna patį „neskausmingiausią“ pirštą, nešantį mažiausiai naudos. Dažniausiai panaikina Vaikų ligų skyrių. Mat, vaikų mažėja. Skyriai – nerentabilūs. O humanizmo medicinoje kaip ir neliko. Viskas skaičiuojama „štukomis“ kaip kokioje plastmasės gamykloje ar grybų ūkyje. Svarbiausia jau ne žmogus. Svarbus tik doleriukas ir euriukas.

Tai daroma nuosekliai. Iš pradžių daugelyje ligoninių panaikinti Akušerijos skyriai. Paskui pediatrai perkvalifikuoti į šeimos gydytojus.

Tai kaip tas jaunimas norės važiuoti dirbti į rajonus, kai visa, kas reikalinga jaunai šeimai, naikinama?

Nors, pavyzdžiui, Kelmės mieste ir rajone gyvena tikrai nemažai jaunimo. Ir jo daugėja!

Viešojoje erdvėje vis kalbama apie gydytojus, didelius jų darbo krūvius ir per menką uždarbį. Tačiau apie pacientą, apie tai, kaip jam pasiekti gydytoją, kaip gauti patį efektyviausią gydymą, beveik nekalbama.

Nors visos vykdomos sveikatos sistemos reformos deklaruoja, kad viskas daroma tik dėl pacientų gerovės. Paskutinioji, kuriai neseniai Seime uždegta žalia šviesa, taip pat prisidengia pacientais. Esą visos bazinės paslaugos bus sukoncentruotos rajono ligoninėse, ir žmogui nereikės važiuoti į sostinę, kad išimtų šapą iš akies.

Deja, pacientas ir vėl tampa tik priedanga. Nes reformos vyksta būtent paciento gerovės sąskaita.

Ne Vilniuje, ne Kaune ir ne Klaipėdoje gyvenančiam žmogui vis sunkiau bus pasiekti gydytoją. Tad jis ir nesieks. Kentės, gyvens su savo liga, kol galiausiai sulauks paskutinio atodūsio. Jeigu žmogus – brandaus amžiaus, gal mirties liudijime parašys: „Mirė nuo senatvės“ kaip dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Jeigu jaunesnis, gal sugalvos kokią diagnozę? Nors po mirties diagnozių jau nenustatinėja arba jas nustatinėja pataloganatomai, bet gal bus kas nors prikurta žmogaus kortelėje. Kaip antai neseniai „Šiaulių krašte“ nuskambėjusioje istorijoje apie masažus ir kitas paslaugas neva suteiktas neįgaliam kolainiškiui, kad kito rajono ligoninė, su kuria sudaryta sutartis, gautų daugiau lėšų iš Ligonių kasų.

Tai pasekmė, kad medicina jau tapo ne gydymu, o paslauga. Gydytojas užsiima ne gydymu, o teikia paslaugas. Lyg būtų ne žmogus, davęs Hipokrato priesaiką, o koks komunalinio ūkio darbuotojas.

Visą darbingą savo gyvenimo laiką mokame Ligonių kasai. Šioji surenka pinigus. Dalį turi pasilikti sau, nes reikia išlaikyti darbuotojus. Paskui skirsto ligoninėms ir pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms pagal suteiktų paslaugų skaičių. Taigi, nereikia didelio proto senam kaip pasaulis išradimui: paslaugos nesuteiki, bet ją paprasčiausiai prisirašai.

Vargu, ar naujoji reforma išspręs įsisenėjusias gydymo įstaigų problemas? Ar padaugins ligoninėse ir poliklinikose humanizmo? Ar ligonio pavėžėjimas iš rajono ligoninės į didmiesčio bus vykdomas sąžiningai? Gal paslaugą išsidauš tik patys aršiausi pacientai? O kiti privalės ieškoti išeities ir transporto patys?

Juk ir dabar savivaldybių socialinių paslaugų skyriai esant būtinybei turi parvežti ligonį namo. Veikia net socialiniai taksi, finansuojami iš įvairiausių fondų. Galiausiai Skubios pagalbos skyriuose yra lovos, kad ligoniui naktį nereikėtų važiuoti namo.

Bet štai tik vienas pavyzdys. Žmogus atvažiavęs konsultacijai pas kardiologą dėl sutrikusio širdies ritmo atsiduria Skubios pagalbos skyriuje. Ten iki vidurnakčio jam lašinamos lašinės, atstatinėjamas ritmas. O kai sveikata pagerėja, vidury nakties gydytoja liepia važiuoti namo, į Užventį. Autobusai naktį jau nebevažiuoja. Ligonis neturi, kas parvežtų, prašo, gal galėtų bent pasėdėti per naktį, jeigu jau gaila lovos. Išgirsta kategorišką – ne. Patyrus tokį stresą, širdies ritmas gali sutrikti iš naujo.

Net sovietiniais laikais gydytojai taip nesielgdavo su pacientais. Taip su lauko darbininkais kartais elgdavosi tik aštuonias klases baigę kolūkių brigadininkai.

Gydytojai elgėsi garbingiau. Turėjo daugiau empatijos. Nebuvo tokie „pasikėlę“. Ir gydytojų netrūko. Ir eilių pas juos nebuvo.

Deja, sovietmečiu dirbusi, nei Kelmės, nei Akmenės, nei Joniškio nevengusi, empatijos dar turėjusi gydytojų karta jau išėjo užtarnauto poilsio.

Tarp juos pakeitusiųjų yra daug puikių specialistų. Bet nemažai ir tokių, kurie naudojasi situacija, kad gydytojų trūksta. Jie nemyli žmogaus. O gal tiesiog sėdi ne savo rogėse?

Nuo to ir reikėtų pradėti sveikatos sistemos reformas. Būtent nuo mediko asmenybės. Nuo tinkamos studentų atrankos. Gal būt kartais ir ne mokslo pirmūnas gali tapti puikiu gydytoju, kuris nesibaidys provincijos, kuriam nebus atgrasus paprastas kaimo žmogus, kuris bus jautrus ligoniui ir nuoširdžiai trokš jam padėti.

Ne Europos milijonai, ne tariamas švietimas ir sveikatinimas, ne ligoninių skyrių uždarymas ir retesnis lankymasis poliklinikose džiugins pacientą, o nuoširdus, kompetentingas gydytojas, patikima diagnostinė aparatūra ir veiksmingiausi vaistai. Tai trys pamatiniai patikimai funkcionuojančios sveikatos sistemos akmenys. Į juos ir turėtų būti orientuojama sistemos reforma.

Nė vienas protingas žmogus nenori sirgti ir specialiai to nesiekia. Bet, kai suserga, tikisi gauti deramą pagalbą čia ir dabar.

O šiandieninė situacija ir numatomi pokyčiai vis dažniau verčia prisiminti posakį: „Iš dulkės atsiradai, dulke pavirsi“.

Susijusios naujienos