Naujausios
Seimui pateiktas ir jau svarstomas informacinės gynybos įstatymų paketas. Jeigu jis bus priimtas ir įsigalios nuo ateinančių metų sausio pirmos dienos, tiek žurnalistai, ypač opozicinių medijų, tiek savo nuomonę ar viešai neskelbiamuose šaltiniuose atkastą informaciją socialiniuose tinkluose skelbiantys žmonės gali tapti kriminaliniais nusikaltėliais. Ir net penkeriems metams gali būti patupdyti į kalėjimą! Jei ne kalėjimas, tai administracinė bauda – nuo 200 iki 3 000 eurų. Stipru, ar ne?
Naujųjų pančių laisvai minčiai ir laisvam žodžiui kūrėjai aiškina, jog tuo penkių įstatymų pataisų paketu siekiama kriminalizuoti dezinformaciją, įvardyti ją kaip nusikalstamą veiką. Ir sukurti įrankius kovai su priešiškos propagandos ir dezinformacijos sklaida.
Tuos įrankius: kuokas, šautuvus, strėles, kardus, o gal net patrankas ketinama įduoti į rankas ne teismams, kurių bent dalis dar daugmaž nepriklausomi, o biurokratams, kuriuos lyg marionetes už virvučių galėtų tampyti kiekviena naujai atėjusi valdžia. Taigi, ir dezinformacijos kriminalizavimas gali būti riebiai politizuotas.
Jau ir dabar įstatymų paketą rengę konservatoriai Daiva Ulbinaitė ir Laurynas Kasčiūnas neslepia, jog tai bus kova su pseudožurnalistais ir prokremline žiniasklaida, suprask – opozicine ir netradicine, kuri skelbia ne šventąjį LRT žodį.
Taigi, įsiklausykite – kiekvienas iš žurnalistų, baigęs atitinkamus mokslus, aręs žiniasklaidos dirvonus kelis dešimtmečius, vieną dieną gali tapti pseudožurnalistu, nes apie reiškinius turės savo nuomonę ir nepataikys į tariamų oficiozų pateiktą toną.
Jau ir iki šiol nemažai talentingų žurnalistų išstumti iš oficialiosios viešosios erdvės, darbuojasi tik „YouTube“, nes apskelbti prokremliniais ir dar visokiais kitokiais, nes drįso kritikuoti nekritikuotinus asmenis.
Prokremliniais jau paskelbti kai kurie istorikai, kurie apie reiškinius kalba, vadovaudamiesi ne karštakošiškomis fantazijomis, o faktais ir blaiviu protu, ne pagal faktinių Lietuvos vadovų dūdelę šokantys politikai ir tuntai savo nuomonę socialiniuose tinkluose išreiškiančių žmonių. Tik pabandyk parašyti kokią mintį, neatitinkančią kasdien mums peršamų nuostatų – tuoj tave lyg varnai užpuls vienos minties, vienos „teisingos“ nuomonės, vieno asmens garbinimo šalininkai. Užkapos įžeidimais ir niekinimu. Išvadins durniumi, sovietiniu seniu, prokremliniu, užklius netgi antakiai, išsidėstę ne pagal gulsčiuką.
O įstatymų pavidalu paleidus šį neva antikremlinį džiną iš butelio, pusė Lietuvos gyventojų, drįstančių abejoti peršama vienintele tiesa, taps kremliniais ir turės mokėti baudas, atbūti kalėjime arba emigruoti į Maskvą.
Bet šuo, atrodo, pakastas ne vien baudose ir kalėjimuose. Interneto platformos, žiniasklaidos priemonės ir įvairios kitos medijos privalės operatyviai pašalinti valstybės institucijų nurodytą informaciją. Taigi, tą kad ir teisingą, bet valstybinės linijos neatitinkančią informaciją turės galimybių paskaityti vis mažiau žmonių, nes ji bus nužudyta vos užgimusi.
Esą žmonės vis rečiau jungiasi tradicinės televizijos kanalus, o vis dažniau gyvena uždarose socialinių tinklų grupėse, kuriose patogu veikti priešiškoms jėgoms. Vadinasi, turėtume žiūrėti tik LRT ar kitas su valstybe susitapatinusiems asmenims palankias televizijas.
Ir niekas nepaklausia, kodėl žmonės vis rečiau žiūri tradicinę televiziją. Gal su ta televizija kas nors netvarkoj? Gal žiūrovai supranta, kad pernelyg įkyriai peršama tradicinių partijų ir tradicinių politikų nuomonė, nepaliekant erdvės nuomonių pliuralizmui. Pirštu bedama tik į vieną vienintelę teisingą valstybės nekvestijonuojamą tiesą. O kartu ignoruojama pagrindinė demokratinės visuomenės vertybė ir gyvastis – teisė į laisvą žodį ir mintį. Todėl renkasi alternatyvias medijas, kurios taip pat turi teisę gyvuoti.
Tik ar tos teisės ir gerbėjų nepraras, kai Žurnalistų etikos inspektorius ar Lietuvos radijo ir televizijos komisija, vadovaudamiesi Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis, o gal vykdydami ir kokių nors galingų politikų valią, reguliariai teiks privalomus nurodymus dalį turinio pašalinti kaip neskelbtiną informaciją.
Vadinasi, įstatymo vardu artėsime prie vienos tiesos, vienos nuomonės, panašiai kaip buvo sovietiniais laikais. Ar tai nepanašu į sovietinę cenzūros instituciją GLAVLIT-ą, kuris prižiūrėjo knygų leidybą, spaudą, meną, kad nepraslystų kokia nors informacija ar mintis, neatitinkanti sovietinės ideologijos?
Ir keisčiausia, kad niekas neprotestuoja! Kur tas jaunimas, kultūros darbuotojai ir biudžeto pinigų naudotojai, taip aršiai kovęsi už LRT žodžio laisvę, kurios niekas nė neketino atimti? Kur tie politikai, politologai, visuomenininkai, vos ne velniais vaizdavę LRT įstatymą keičiančią valdančiąją koaliciją?
Juk tuomet kalba ėjo tik apie visuomeninį transliuotoją ir jo valdyseną. Šio įstatymo esmė – turinys, būtent laisvo žodžio suvaržymas. Bet visi aktyvistai tyli. Ar ne todėl, kad įstatymų paketą sukūrė konservatoriai, o jį palaiko net 33 Seimo socialdemokratai?
Negana to. Šiuo įstatymų paketu bus nesunku atsikratyti ne tik valdžiai nelojalių medijų, bet ir naujų, nesisteminių partijų. Vyriausioji rinkimų komisija galės nuspręsti, kurios partijos prieš rinkimus skelbiama programa teisinga, o kuri melaginga, skleidžianti dezinformaciją. Melagingos galės neskelbti.
Iš tiesų, tai visų partijų programose pažadų pavidalu pateikiama nemaža dozė melagienų. Ir sąmoningų, ir nesąmoningų. Bet vienų melagienos gali būti suprantamos kaip teisybė ir gėris, kitų – net teisybė gali būti įvardijama kaip dezinformacija. Juo labiau kad tai spręs ne teismai, o administraciniai subjektai, kurie nebūtinai gali būti objektyvūs.
Įstatymų paketo autoriai tikina, jog jų pasiūlytos pataisos aiškiau reglamentuos bausmes už konkrečių gyventojų grupių žeminimą, įžeidinėjimą, pajuoką, už panieką rasei, tautinei etninei kilmei, lyčiai, seksualinei orientacijai. Esą Baudžiamasis kodeksas iki šiol nebuvo veiksmingas, nes nusikaltimai – per lengvi, kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, o administracinės baudos pažeidėjų negąsdindavo.
Tik ar griežtesnės bausmės neatsisuks prieš juos pačius? Antai Seimo senbuvis liberalas viešojoje erdvėje samprotauja, kad naujasis finansų ministras – protingas žmogus, bet atsidūrė sukčių vyriausybėje. Arba Seimo nariai vieni kitus vadina debilais, durniais, kremliniais, antivalstybininkais. Kiek tuose pasakymuose tiesos ir kiek dezinformacijos? Ar čia nėra neapykantos kurstymo, žmogaus pažeminimo?
Beje, jau minėtas įstatymų paketas turėtų kovoti ir su karo kurstymu. Bet ar nekursto karo patys politikai, savo veiksmais ir žodžiais kasdien per tradicines žiniasklaidos priemones vykdydami karo propagandą ir provokuodami priešiškas valstybes, kurios gal ir nebūtų priešiškos, jei ne per ilgas kai kurių politikų liežuvis ir neapykantos kalba visos valstybės ir visų piliečių vardu. Gal šis įstatymas stebuklingu būdu bus pritaikytas ir jiems? Tada – valio!
O šiaip jau cenzūrą draudžia ir nuomonės reiškimo laisvę garantuoja Konstitucija, ant kurios padėję ranką prisiekia įstatymdaviai, vėliau veikiantys valstybės vardu. Deja, ar gali veikti būtent taip, piliečių jau nebeatsiklausia.