Naujausios
Gelbėjimosi liemenė Lietuvos švietimui
Česlovas Kantauskas, radviliškietis mokytojas pensininkas, šalies nusipelnęs mokytojas, teigia, kad nepriklausomos Lietuvos mokyklos išsigimė. Č. Kantauskas pateikia idėjų, kaip gelbėti į absurdo liūną vis gilyn gramzdinamą vidurinio mokslo sistemą, bet abejoja, ar dabartinės politizuotos visuomenės vedliai jo idėjas priims kaip vertas dėmesio.
Jadvyga BUIVYDIENĖ
jadvyga@skrastas.lt
Nepelnytai užmiršti mokslai
Č. Kantauskas, turintis 45 metų pedagoginio ir tokį pat vadovavimo mokykloms darbo stažą, dabartinę šalies švietimo sistemą vadina degraduojančia. Jos aukomis tapo ir mokytojai, ir mokiniai.
„Reformą reikėjo pradėti ne nuo mokinio krepšelio, ne nuo mokytojų atlyginimų, ne nuo pastatų renovacijos, o nuo pedagoginio proceso pertvarkos, ir tai reikėjo daryti remiantis mokslu, o ne sapaliojimais apie antraeilius, ūkinius dalykus“, — įsitikinęs Č. Kantauskas.
Švietimo reforma turėjo būti pradėta visų pirma tinkamai įsigilinus į fiziologiją — mokslą apie organizmo gyvybines funkcijas, išstudijavus fiziologinius dėsningumus — žmogaus fizinį ryšį su jo sąmonės branda.
„Fizinis jauno žmogaus brendimas vyksta sparčiai, per trumpą laiką šie procesai neretai pasikeičia neatpažįstamai. O sąmonė, kaip visa reguliuojantis veiksnys, tokio pagreičio neturi. Tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko vaikai daug ką padaro genami fizinės brandos tempų — jų pasąmonė dar nėra pajėgi kontroliuoti veiksmų. Natūralu, kad paaugliai, jaunuoliai dažnai net negali paaiškinti, kodėl pasielgė vienaip ar kitaip“, — sako Č. Kantauskas.
Jis teigia, kad pedagogai, dirbantys su jaunuoliais ir ugdantys asmenybes, privalo labai gerai žinoti fiziologiją. Deja, pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos nesuteikia pakankamai fiziologijos žinių. Kai situacija tokia, rezultatas — irgi toks: pažeidžiamos mokinių fizinės ir psichinės galimybės, jaunas organizmas luošinamas.
Užtenka pamatyti, kaip beviltiškai nusiteikęs moksleivis išeina iš mokyklos po 8 pamokų, žinodamas, kad jo dar laukia pamokų ruoša, treniruotė, būrelio užsiėmimas ar kita. O jis dar norėtų ir su draugais susitikti.
Č. Kantauskas teigia, kad vaikų ugdymo neturėtų imtis ir neišmanantieji psichologijos („Argi galėsi padėti vaikui, jei nepažinsi jo vidinio pasaulio?“). Pedagogas kalba ne vien apie bendrąją psichologiją, bet ir apie amžiaus tarpsnių psichologiją: vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio žmogaus vidinio pasaulio ypatumus, kurie reiškiasi įvairiais veiksmais.
Aukštosios mokyklos negali parengti gero pedagogo, jei nesuteikia jam pakankamai psichologijos žinių.
Demokratijos žaidimai ir senosios pedagogikos pamatai
Č. Kantauskas sako, kad nepriklausomoje Lietuvoje, pamynus auklėtinių fiziologiją, pradėta žaisti demokratiją. Pradėta skelbti, jog vaikai ir jaunimas turi gyventi laisvai ir nevaržomai. Neįvertinus to, kad jaunuolių sąmonė dar nepakankamai subrendusi, pradėta piršti nuostatą: leiskime jaunuoliams veikti taip, kaip jie nori.
Atsirado vaikų teises ginančių institucijų. Mokiniai pradėjo reikštis mokinių tarybose, respublikiniame parlamente. Visa tai pradėta vadinti auklėjimo proceso demokratizavimu. Ir mokiniai ėmė veikti taip, kaip nori: diktuoti sąlygas tėvams, mokyklai, kelti nepagrįstus, su subrendusio žmogaus sąmone nesuderinamus reikalavimus.
Č. Kantauskas siūlo įvertinti dabartinės pedagogikos neatitikimus ir pasisemti išminties iš senosios, išmėginimus atlaikiusios pedagogikos lobyno.
Kiekvienoje organizuotoje visuomenėje egzistuoja gyvenimą apibrėžianti tvarka. Ją reguliuoja papročiai, dorovinės normos, taisyklės, įstatymai. Nieko nestebina, kad už eismo taisyklių pažeidimus vairuotojai yra baudžiami, iš jų kartais paimami net automobiliai. Reikiamo rezultato nesulaukus, baudos dar labiau griežtinamos. Ir tai nelaikoma teisių bei laisvių ribojimu, jei nesilaikai nustatytų reikalavimų.
Č. Kantauskas primena: būtina pripažinti reikalavimų svarbą ir juos pradėti taikyti nuo pat vaikystės. Būtina reikalauti iš vaikų paklusnumo taip, kaip to reikalaudavo mūsų protėviai. Privalomos tvarkos, atsakomybės, paklusnumo nuo mažens iš vaiko vieningai turi reikalauti tėvai, darželių auklėtojai, mokytojai. Ir ne pasitelkiant diržą ar kitas fizines bausmes — yra daugybė pedagoginių priemonių.
„Mokykloje negali dirbti mokytojas, kuris tėvams pasako: “Žinote, jau nebežinau, ką su jūsų vaiku daryti...“. Mokytojas, nerandantis ar neieškantis būdų pažinti savo auklėtinį, turi keisti profesiją“, — įsitikinęs Č. Kantauskas.
Nuo filziologijos ir psichologijos neatsiejamas moksleivių ugdymo proceso turinys. Č. Kantauskas mano, kad dabar egzistuojantis jis šaukiasi skubios reformos.
Ugdymo programos yra pagrindinis mokyklų darbo dokumentas. Deja, ministerijos dabartinės programos yra per daug aptakios, nurodymai — nekonkretūs. Mokytojai verčiami patys kurti darbines programas, atsižvelgę į mokyklos sąlygas bei galimybes.
Pedagogas Č. Kantauskas retoriškai klausia: „Ar pastarosios programos — kokybiškos? Ir ar mokytojų darbas jas rengti?“.
Mokyklų programos perkrautos, dėl to smarkiai padidėjo mokinių darbo krūvis. Moksleiviai jau spėjo įsitikinti, kad užsienio mokyklose mokytis lengviau.
„Mūsų mokyklos yra valstybinės, ir nesuprantama, kodėl mokymo procesą jose tobulina patys mokytojai saviveikliniu būdu“, — sako ilgametis pedagogas Č. Kantauskas. Jis neabejoja, kad mokslu grįstas ugdymo programas mokymo įstaigoms turėtų parengti švietimo raidos perspektyvas turinti numatyti ministerija. Valstybės aprobuotos turi būti ir mokinių elgesio taisyklės. Mokyklos turėtų pasitvirtinti tik vidaus tvarkos taisykles.
Ilgametis pedagogas įsitikinęs, kad bendrojo lavinimo mokyklose nereikia mokymo diferencijuoti lygiais ar sustiprintomis programomis. Į kitą mokymo lygį jaunuolis pereis, kai įstos į aukštąją mokymo įstaigą. O gimnazijose turėtų veikti stipri vieninga gimnazijos programa be jokių A ar B lygių.
Č. Kantauskas atkreipia dėmesį, kad šalyje nebeliko bendrojo lavinimo mokyklų pagrindo — klasių. Jas išskaidė įvairūs profiliai, moduliai, galimybė pasirinkti mokomuosius dalykus ir kita. Esant tokiam susiskaidymui, mokyklose neįmanoma sudaryti normalių tvarkaraščių, mokytojų ir mokinių darbas dezorganizuojamas. Tokią praktiką siūloma keisti.
Siūloma taip pat daugiau dėmesio skirti tiems moksleiviams, kurie nesirengia siekti aukštojo mokslo: decentralizuoti profesinį mokymą, įkurti platų amatų tinklą. Amatų mokytis turėtų būti suteikta galimybė vaikams nuo 14 metų, šios mokyklos galėtų rengti įvairaus lygio specialistus, atsižvelgiant į besimokančiojo amžių ir įgytas žinias. Mokyti amatų galėtų ir individualūs meistrai.
Valdymą irgi reikia reformuoti
Lietuvos nusipelnęs mokytojas Č. Kantauskas kalba apie būtinybę keisti Švietimo ir mokslo ministerijos veiklos turinį ir metodus.
Pedagogas pastebi, kad dirbti ministerijoje, pagrindiniame švietimo sistemos „smegenų centre“, dabar parenkami žmonės dažniausiai pagal partinį palankumą, o ne pagal tai, kiek turi sukaupę pedagoginės patirties, žinių būti pažangių programų kūrėjais, idėjų generatoriais. Tokią specialistų parinkimo praktiką siūloma nedelsiant keisti.
Ministerija pirmiausia turi nustatyti stabilius mokyklų tipus bei mokymo planus, rūpintis mokyklų kadrų kvalifikavimo kokybės gerinimu, likviduoti fizinę ir moralinę mokytojų bei mokinių perkrovą, mažinti mokinių skaičių klasėse ir pamokų skaičių mokytojams (paliekant tą patį ar didesnį atlyginimą), aprūpinti mokyklas tinkamais naudoti vadovėliais, mokymo priemonėmis. Ministerijai taip pat išlieka pareiga spręsti ūkines, finansines problemas.
Pedagogas Č. Kantauskas nesupranta, kam reikalinga tokia institucija, kaip Šiaulių apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų, švietimo ir kultūros departamentas. Be šio departamento ir jo valdininkų esą būtų galima apsieiti, kaip apsieidavome, kai jo nebuvo.
Č. Kantauskas taip pat mano, kad ir švietimo skyriai yra nereikalingi. Rajono mokyklų kontrolės funkciją galėtų atlikti ministerijos paskirti kvalifikuoti, pedagoginės patirties turintys gerai apmokami inspektoriai. Jiems turėtų būti pavesta rūpintis kadrais apskrityse, metodiniais reikalais. O šiuolaikinės mokyklos yra pajėgios savarankiškai, be švietimo skyrių paraginimo, tvarkytis ir vykdyti valstybės programas.
Panaikinus anksčiau minėtąjį departamentą ir švietimo skyrius, būtų sutaupyta nemažai lėšų, kurios suteiktų galimybę padidinti pedagogų atlyginimus.
Siūloma mokyklų direktoriams nustatyti kadenciją, į šias pareigas pedagogai galėtų būti renkami. Tokiu atveju mokyklų direktoriai vengtų, kaip dabar neretai pasitaiko, mokyklose apsistatyti giminaičiais, vengtų reikalauti, kad direktoriams priklausančius darbus atliktų mokytojai, vengtų, artėjant mokslo metu pabaigai, nedviprasmiškai priminti mokytojams, kad šie nebus suprasti, jei nors vieną mokinį paliks kartoti kursą.
„Apeliacinio skundo“ nebus
Č. Kantauskas kaip teigiamą patirtį prisimena tarpukario Lietuvos praktiką, kai buvo uždrausta mokinius įtraukti į politinę veiklą, partijų rietenas ar varžytuves.
Skelbiama, kad ir šiuolaikinėse mokyklose mokinių ugdymas depolitizuotas. Tačiau iš tikrųjų yra ne visai taip. Pedagogas pateikia pavyzdžių: buvo atvejų, kai viename rajone teisėsaugininkai, Krikščionių demokratų partija organizavo politinės pakraipos konkursus, į kuriuos įtraukė ir mokinius bei mokytojus.
Arba vienai partijai atstovaujantis rajono meras nutarė, kad pirmąją mokslo metų dieną prie savivaldybės pastato turi būti surengtas mokyklų prisistatymo koncertas. Merui nerūpėjo, kad kolektyvai mokyklose, pasibaigus mokslo metams, išyra. Mokytojai turėjo verstis per galvą, kad mero užgaida būtų įvykdyta.
Mokiniai žlugdomi fiziškai ir psichologiškai, kai jie, vis tie patys, stipresnieji, raginami dalyvauti vienas po kito rengiamuose konkursuose. Moksleiviai sekinami, kai turi rengti įvairiausius renginius, kai turi užpildyti kitų suorganizuotų renginių žiūrovų sales. Mokinius turi suburti mokytojai, nes jei nesuburs, bus priskirti prie prastų mokytojų. Mokytojas bus prastas, jei neparašys projekto, jei jo neįgyvendins, jei laiku į internetinę pažymių knygelę nesuves pažymių, jei... Taigi, sekinami ir mokytojai. Per papildomus darbus jie net nebepajėgia tinkamai pasirengti pamokoms.
Daugelyje Europos valstybių pedagogai nežino, kas tai yra popamokinė veiklą. Ja su to pageidaujančiais moksleiviais užsiima visuomeninės organizacijos, o mokytojų pagrindinė priedermė — vykdyti valstybės numatytas mokymo programas. Č. Kantauskas mano, kad tokia patirtis — išties sektina.
Jis teigia esąs pasirengęs ramiai priimti „nuosprendį“ tų, kuriems jo iškeltos idėjos abejotinos ar nepriimtinos. Koks bebūtų “nuosprendis“, nusipelnęs mokytojas Č. Kantauskas dėl jo “apeliacinio skundo“ neketina rašyti.
Autorės nuotr.
POZICIJA: Nusipelnęs mokytojas Česlovas Kantauskas teigia, kad nepriklausomos Lietuvos švietimo sistema reformuojama ne nuo to galo, ir tai reikia kuo skubiau taisyti.
PATYRIMAS: Iki to, kol sulaukia paskutiniojo skambučio, moksleiviai ir jų mokytojai mokyklose yra priversti patirti įvairių išbandymų, kurie neretai kyla dėl netobulos švietimo sistemos.