Eurovizinis antausis

Regina MUSNECKIENĖ
Praėjusią savaitę „Eurovizijos“ konkursą surengę italai, drausdami eskaluoti karo Ukrainoje temą, bandė paneigti, jog dainų konkursas turi politinį atspalvį. Tačiau skriaudžiamuosius įpratę užjausti gyventojai iš inercijos balsavo už Ukrainos „Kalush Orchestra“ pasirodymą, stengdamiesi įnešti bent kiek šviesos į šiandieninį ukrainiečių gyvenimą.

Ypač stengėsi Lietuva. Mūsiškė komisija nė nedvejodama skyrė Ukrainos pasirodymui 12 balų. Ar tiek balų iš tiesų buvo vertas pasirodymas, niekas nediskutavo. Tiesiog taip reikia.

Juk kasdien televizija mus ragina aukoti Ukrainai. Vyriausybė, pati skolindamasi, skiria užpultai šaliai milijonus. Geranoriški žmonės asmeniškai veža labdarą, rizikuodami gyvybėmis ir sunkiai skindamiesi kelius. Rūpinamės 50 tūkstančių, o gal net daugiau Lietuvoje priglaustų ukrainiečių. Mokome jų vaikus. Skiriame stipendijas jų studentams. Vadiname juos savo sesėmis ir broliais. Nė vienas padorus žmogus neabejoja – taip ir turi būti.

Bet grįžkime prie „Eurovizijos“. Nuolat savo rankose ukrainiečių vėliavėlę laikiusi ir Lietuvai atstovavusi Monika Liu net po to, kai, Lietuvai, tai yra Monikos Liu dainai neskyrusi nė vieno balo, Ukraina laimėjo, daininkė tvirtino, jog labai džiaugiasi šios šalies pergale. Ukraina turėjo laimėti.

Šiuo pareiškimu atlikėja dar kartą patvirtino inteligenciją, toleranciją ir aukštą lygį. O tai, kad Ukrainos komisija nei Lietuvai, nei Lenkijai, priglaudusiai jau apie penkis milijonus Ukrainos karo pabėgėlių neskyrė nė vieno balo, būtų galima palikti jos sąžinei. Beje, už savo šalies eurovizinės komisijos nesupratingumą Lietuvos ir Lenkijos atsiprašė Ukrainos kultūros ministras. Juolab, kad ir Lietuvos, ir Lenkijos atlikėjų pasirodymai tų balų tikrai buvo verti.

Galėtum pateisinti šį komisijos poelgį pasimetimu karo akivaizdoje. Viską užmiršti ir toliau dėti jai savo širdį ant lėkštutės. Tačiau Ukraina tokį antausį savo sesei Lietuvai skelia jau ne pirmoje „Eurovizijoje“. Manyčiau, jog tai signalizuoja ukrainiečių požiūrį į mus. Už lietuvišką vaišingumą, gerumą ir dėmesingumą gavome antausį?

Europos dainų konkurse susiklosčiusi tradicija, kai šalys balų būtinai skiria kaimynėms. Lenkija mums skyrė apskritą nulį, estai ir latviai lyg elgetoms trupinį numetė po du balus. Tuo tarpu toliau nuo mūsų esančios ir mažiau mus pažįstančios šalys Slovėnija skyrė 10 balų, Kroatija – 7, Portugalija – 5.

Kodėl taip yra? Kodėl mūsų negerbia, o gal nemėgsta kaimynai? Gal todėl, kad mes patys negerbiame ir nemylime savęs? Kad, pamynę savo orumą, lyg klapčiukai nuolat patarnaujame svetimiems? Kad neteikiame prioriteto saviems interesams? O imamės pasaulio gelbėtojų, „svieto“ lygintojų vaidmens. Ypač sau žinomumą pasaulyje ir rinkiminius dividentus besikraunantis politinis elitas...

Kaimynai pastebi tą mūsų baudžiaunininko sindromą ir pamano, jog mums bus visaip gerai. Kaip su mumis bepasielgtų, vis tiek juos gerbsime ir mylėsime, vadinsime broliais ir seserimis.

Be to, ir patys nemokame didžiuotis nei savo kalba, nei talentingais žmonėmis, nei šalies pasiekimais. Kažkoks nuolatinis susimenkinimas, nepasitikėjimas. Kad ir toje pačioje „Eurovizijos“ istorijoje. Šiemet išrinkome gražią, melodingą dainą, atlikėja surengė subtilų, stilingą pasirodymą lietuvių kalba. Dešimties šalių komisjos Lietuvai skyrė daugiau ar mažiau balų. Palyginti daug – 93 balus skyrė žiūrovai. Moniką Liu pastebėjo tiek Italijos, tiek kitų šalių žiniasklaida. Ir užimta keturioliktoji vieta mažai šaliai tikrai verta pasididžiavimo.

Vadinasi, mūsų tautai būdingas kuklumas, subtilumas, pagarba scenai ir turėtų būti transliuojamas konkursuose. Būtent šiais jau pamirštamais dalykais mes galime išsiskirti iš atlikėjų, demonstruojančių nuogus užpakalius, minios.

Galbūt didžiųjų šalių gyventojams „Eurovizijos“ konkursai jau nėra tokie svarbūs. O mums, vis dar tebesiekiantiems pripažinimo pasaulyje kiekviena pergalė ar įvertinimas – labai reikalingi. Kad Lietuvos žmonėms tai svarbu, rodo socialiniuose tinkluose vykstančios gausios diskusijos, į kurias įsitraukia po kelis šimtus dalyvių.

Dauguma džiaugėsi Lietuvos pasirinkimu, didžiavosi, kad kūrinys bus atliktas gražiąja ir melodingąja lietuvių kalba. Bet buvo ir tokių, kurie, dėdamiesi visažiniais, rašė: „Gėda Lietuvai“, įterpdami dar ir rusišką keiksmažodį, arba „Apgailėtini sentimentai“. Toks negatyvas,kilęs dėl blogos nuotaikos ar iš pavydo taip pat prilygsta antausiui. Deja, iš savų. Tad ko tuomet norėti iš svetimų?

Ir apskritai, ar gavę iš kaimynų eurovizinį antausį per vieną skruostą kaip dori krikščionys turėtume atsukti ir antrąjį? Labai sudvejočiau. Nes tai daug pasako apie kaimynų mentalitetą. Gal net savotišką veidmainiškumą, kai viešojoje erdvėje sakoma, jog lietuviai Ukrainai duoda daugiau negu patys turi, o kai lietuviams reikia palaikymo, jiems atkišama špyga.

Ir apskritai „Eurovizijos“ konkursuose nepavyksta išvengti nei politikos, nei subjektyvumo. Kodėl vokiečiams neskyrė nė vieno balo nei žiūrovai, nei komisijos? Juk ir daina, ir pasirodymas nebuvo patys blogiausi? Ar ne todėl, kad pragmatiški vokiečiai nepuolė pirmieji atsisakyti rusiškų dujų ir žiūrėjo savo šalies, o tuo pačiu ir kelių milijonų čia jau priglaustų ukrainiečių interesų?

Galbūt tai skonio reikalas, bet mane asmeniškai nustebino, kad paskutinėse vietose liko gana įdomūs prancūzų, islandų, šveicarų ir moldavų pasirodymai.

Pabaigai visai tiktų serbės, sėdėjusios prie „bliūduko“ ir nuolat plovusios rankas, iš senovės romėnų pasiskolintas teiginys, jog sveikame kūne turėtų būti sveika siela. Kūnai „Eurovizijoje“ gal ir buvo dar sveiki, gražūs, gausiai nupudruoti. Bet ar sveika šio renginio siela, suabejočiau.