Naujausios
Vaikystė – muzikos garsuose
Faustas Venckus augo muzikalioje šeimoje. Jo močiutė Aurelija Venckienė dėstė muziką Kelmės Jono Graičiūno gimnazijoje. Ji buvo ir pirmoji Fausto muzikos mokytoja. Jau penkiametį berniuką sodindavo prie pianino. Fausto tėtė Saulius Venckus dirba meno vadovu Kultūros centre, groja keletu instrumentų, dainuoja, yra subūręs kapelų ir ansamblių, kuriems vadovauja. Mama Sonata kuruoja kultūros sritį Kelmės savivaldybėje.
Paaugęs ir Faustas praturtino namų muzikos garsus. Ypač tuomet, kai pradėjo groti būgnais. Praktikuodavosi po kelias valandas kasdien. Šiandien Faustas stebisi, kaip šeima pakentė jo keliamą triukšmą. Beje, dabar, kai jis jau seniai gyvena atskirai nuo tėvų, būgnus muša jaunesnysis jo brolis Hilarijus.
Faustas lankė Kelmės meno mokyklą. Ten mokėsi dainavimo, skambinti gitara, baigė Choreografijos skyrių. Taigi, galvojant apie profesiją liko vienintelis kelias – muzika.
Pasiekti aukštumų padeda tik meilė darbui
Kol gyveno Kelmėje, vaikinas buvo įsitikinęs, kad jaunas žmogus iš nedidelio provincijos miestelio negali nieko pasiekti. Tačiau jau vienuoliktoje klasėje gavo kvietimą groti su jaunąja atlikėja GJan ir persikėlė mokytis į Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją.
Jos atliekamos dainos „YouTube“ kanale sulaukė milijono perklausų. Jau po metų, koncerto Vilniuje metu, jį pastebėjo „G&G Sindikato“ vadybininkas ir pakvietė devyniolikmetį vaikiną į atrankas.
Šiuo metu kuklus 26 metų vaikinas iš Kelmės dirba vienoje iš geriausiųjų Lietuvoje įrašų studijų, su tėčiu rengia naują, nuosavą kūrybinę erdvę ir nuoširdžiai džiaugiasi tuo, ką pasiekė per septynerius sostinėje praleistus metus.
Faustas yra Justės Arlauskaitės-Jazzu, Jurijaus Veklenko, Giedrės Kilčiauskienės, Gebrasy ir kitų žinomų atlikėjų prodiuseris.
Ar įmanoma pragyventi iš muzikos ir prodiuserio veiklos? „Reikia labai mylėti savo darbą. Be meilės šiam amatui – pražūsi, – tikina Faustas. – Priklauso nuo to, koks tu esi prodiuseris. Talentas tik pradžia – sėkmę lemia darbas ir pastangos. Tai ne tik žmogiškųjų išteklių, bet ir nemažai materialinių resursų reikalaujanti veikla. Daug metų į studiją investavau viską, ką uždirbdavau. Ir tik dabar pradedu džiaugtis darbo vaisiais.“
Galėtų dirbti ir kirpėju
„Labai džiaugiuosi tuo, kad augu kaip kūrėjas. Galiu tobulėti, kelti sau iššūkius. Tikiu, kad muzika – mano gyvenimo misija. Norėjau būti ir kirpėju. Prieš penkerius metus nusipirkau reikiamą įrangą ir mokiausi kirpti. Klientų ratas augo labai greitai. Būčiau galėjęs pragyventi iš šito amato, bet muzika vis tiek dominavo. Žinojau, kad turiu eiti tuo keliu, o kirpimas liko planu B“, – pasakoja Faustas.
Juokinga, bet net tokia patirtis prodiuserio specialybėje praverčia. Antai Gebrasy jis padėjo sukurti ne tik eurovizinę dainą, bet ir įvaizdį: šukuosena, barzda, vaizdo klipas – tai Fausto kūrybos vaisius ir rankų darbas.
Ar galėtų kurti šukuosenas ir moterims dainininkėms? Prodiuseris sako, jog reikėtų pasimokyti kokius du – tris mėnesius.
Su daina turi atsirasti santykis
Per kelerius metus, kai Faustas dirba kaip prodiuseris, į viešąjį gyvenimą išleido apie 150 įvairių atlikėjų dainų.
Kai atlikėjas atneša į studiją kūrinį, Faustui tenka padaryti labai daug: sukurti aranžuotę, atlikti ir įrašyti muzikinių instrumentų partijas, sutvarkyti skambesio balansus ir suderinti atlikėjo viziją su savąja. Tuomet galutinis produktas gali pradėti savo, kaip dainos, kelią.
Be to, jis dažnai padeda atlikėjams sukurti dainos žodžius, filmuoja ir videoklipus. Kartais dainuoja kaip pritariantis vokalas. Kuria autorines dainas. Tačiau šį barą šiuo metu prisipažįsta kiek apleidęs. Mat labai daug darbo kaip prodiuseriui. Norint pakelti kūrinį iki tam tikro standarto, reikia labai daug dirbti. Pavyzdžiui, šiemet „Eurovizijos“ konkurse atliekamą Audriaus Petrausko-Gebrasy dainą šlifavo dvejus metus. Faustas juokauja, kad tam pasitarnavo netgi COVID-19. Kol privalėjo būti saviizoliacijoje, Faustas namuose perrašė visų instrumentų partijas.
Tuo tarpu kitų dviejų Eurovizijos dalyvių Tito ir Beno dainai nugludinti užteko poros savaičių. Faustas padėjo sukurti eurovizinę dainą ir Gintarei Korsakaitei.
Prodiuseris sako, jog su kiekviena daina kaip ir su žmogumi pats privalo surasti atitinkamą santykį. Kurti muziką beveik tas pats, kaip auginti vaiką. Vienas vaikas lengvai pasiduoda auklėjimui, kitą suvaldyti labai sunku.
Tačiau drauge tai labai įdomus darbas. „Pavyzdžiui, eilėraštyje poetas turi užmojį išreikšti savo būseną žodžiais. Muzika žodžiams sukuria papildomą dimensiją išreikšti emocijai, todėl jie gali veikti įtaigiau arba priešingai – nesuveikti“, – įsitikinęs jaunasis kūrėjas.
Daina buvo tas tarpininkas, kuris Faustą suvedė su daugeliu talentingų kūrėjų bei atlikėjų. Tarp jų ir Audrius Petrauskas-Gebrasy. Tuo metu jis buvo Justės Arlauskaitės-Jazzu pritariantysis vokalas. Faustas groja gitara. Viena iš Gebrasy dainų Faustui pasirodė itin stipri, todėl ji buvo pasirinkta šių metų „Eurovizijai“.
Ne visi atlikėjai sutverti konkursams
– Kaip manote, kodėl Jazzu ar kiti pripažinti Lietuvos atlikėjai nedalyvauja „Eurovizijoje“?
– Manau, jeigu turėtų tokį norą ar tikslą – eitų. Tačiau ten susirenka įvairaus plauko atlikėjai, tuose projektuose auga, formuojasi, komisija jiems negaili kritikos. Brandus atlikėjas gali neįžvelgti tokio poreikio, arba neretai, kaip visuotinai pripažintas atlikėjas, pats jau yra tiesiog komisijos narys.
Aš asmeniškai neišdrįsčiau dalyvauti nei „X faktoriuje“, nei kokiame nors kitame konkurse. Esu be galo savikritiškas ir su tuo kasdien kovoju. Viską, ką darau, stengiuosi daryti kuo kokybiškiau, bet vis atrodo, jog gali būti geriau. Dalyvauti konkursuose reikia turėti daug drąsos, žinoti, ko ten eini, kodėl eini ir kas toks esi. O gal tiesiog per daug nereikėtų apie tai galvoti…
– Galbūt kada nors ir jūs dalyvausite komisijose, vertinsite kitus, kaip tai daro kiti prodiuseriai...
– Aš nesijaučiu turintis teisę aiškinti kitiems, kaip ir ką daryti. Kiekvienas kūrėjas turi savo viziją, kuri gali būti pernelyg nesuprantama didžiajai auditorijai, bet vis tiek būti vertinga ir unikali. Nemanau, kad tai reikia vertinti balais. Patinka – mėgaujiesi ir klausai, nepatinka – apeini.
– Ar jūs šiuo metu labiau kelmiškis ar vilnietis?
– Sunku nebūti kelmiškiu, kai šneki kaip kelmiškis. Iš pradžių dėl žemaitiškos savo šnekos, galūnių nukandimo Vilniuje sulaukdavau ir patyčių. O taip norėjosi pritapti! Galiausiai persilaužiau, pradėjau kalbėti kaip vilniečiai. Bet nuolat tekdavo laužyti smegenis. Dabar vis dažniau vėl būnu savimi. Kalbu taip, kaip man patogiau, net ne žemaičius užkrečiu savo kalba. Pastaruoju metu Kelmės vis dažniau pasiilgstu. Smagu sugrįžti į tėvų sodybą, aplankyti šeimą. Tik darbai vis šaukia vėl skubėti į sostinę.
– Ar sutinkate kraštiečių, besisukančių muzikos pasaulyje?
– Ne visus, bet vieną kitą sutinku. Pas Vidą Bareikį groja kelmiškis Mantas Ralovėcas. Pastaruoju metu gan dažnai apsilanko pas mane studijoje su savo draugu kurti muzikos. Rytį Vasiliauską, Jurgos Šeduikytės bosistą, vis dažniau sutinku koncertuose… Džiugu, kad mūsų kraštiečių išties nemažai muzikos srityje.
Linkėčiau, kad kuo daugiau kelmiškių vaikų muzikuotų ir tikėtų, jog ir provincijos vaikai gali daug ko pasiekti. Reikia tik labai norėti ir nenustoti dirbti. O pasiekus nebūtina užriesti nosies ir išsižadėti savo gimtinės.
