Naujausios
KOMENTARAS
Erdvių mutacijos Šiauliuose
Vigmantas BUTKUS
Šių mano svarstymų išeities pozicija labai akivaizdi ir banali: Šiauliuose, kaip ir visuose Lietuvos, kaip kone visuose Rytų Europos didesniuose miestuose, vyksta aršūs karai dėl erdvių.
Dažniausiai tie karai turi finansinį — ekonominį pobūdį, neretai ir su kriminaliniu prieskoniu, rečiau — simbolinį — ideologinį pobūdį. Pagrindinis pralaimėtojas tokiuose karuose paprastai yra viešosios erdvės, tai yra viešasis interesas. Ir, žinoma, urbanistinė — architektūrinė miestų kokybė, kuri irgi laikytina neatsiejama viešojo intereso dalimi.
Prekybinėmis ir bankinėmis „dėžėmis“ priveikus autobusų stoties ir teatro skverelio vietų erdvines proporcijas bei perspektyvas, municipalinėmis kuokomis pamosavus seneliui Ch. Frenkelio fabriko kaminui, sumaniai pamanipuliavus Vilniaus gatvės amfiteatro likimu ir taip toliau, dabar jau imamasi pagrindinio objekto — centrinės miesto aikštės. Pagal kažkokius senus sumanymus norima kažką kažkur joje statyti, kažką užstatyti, kažkurioje vietoje, nors nelabai aišku kurioje, pastatyti paminklą Laisvės kovoms.
Liūdna, bet tenka konstatuoti, kad šiuo atveju įvairiuose interesų dėl aikštės karuose ideologinis ir finansinis matmenys, vienas kitą dubliuodami, aiškiai užgožia pagrindinį — urbanistinį — matmenį.
Tokio paminklo idėja, kokį numatoma statyti aikštėje, buvo tikrai autentiška Sąjūdžio metais, gal paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, bet dabar, manyčiau, ji jau nebėra niekam „gyvai“ adekvati. Yra išlikę tik aiškūs mąstymo inercija virtę indoktrinacijos ir fetišizacijos momentai, labiausiai stimuliuojami “valdiško“ patriotizmo.
Pastarasis dažniausiai veikia kaip finansinių bei galios interesų priedanga, tarkim, paminklas kaip naujų pastatų aikštėje, šlaite prie Katedros statybų priedanga. Tačiau jis gali veikti ir kaip net nesąmoningas kompensacinis sąžinės mechanizmas, pavyzdžiui, už tai, ką veikei ir kalbėjai dar kovingai tebesovietinę 1988 metų vasario 16-ają, Lietuvos nepriklausomybės 70-mečio dieną.
Kaip ten nebūtų, duodu devyniasdešimt nuošimčių iš šimto, kad Laisvės kovų paminklas, jei jis bus pastatytas, bus toks pat aikštei neorganiškas kaip tas, kuris stovi prie įėjimo į senąjį parką vietoj ten kažkada erdviškai gerokai organiškiau atrodžiusios Lenino „galvos“.
Taip, dėl paminklo dar būtų galima svarstyti ir ginčytis, bet kitas statybas simetriškoje aikštėje ar šlaite palei Tilžės gatvę vertinčiau kaip visišką istorinės — urbanistinės savimonės krachą, kaip statybinio kamšalo brukimą į nusistovėjusias erdves mieste, kuris karo metu buvo kone iki pamatų sudegintas ir kuriame net pusės amžiaus senumo „stalininis“ pastatas ar kokia nors tokio pat senumo tūrinė konfigūracija jau savaime yra saugotina vertybė.
Greta finansinių bei ideologinių priežasčių įžvelgčiau ir dar vieną priežastį, dėl kurios aikštę siekiama ne tiesiog kultūringai ir civilizuotai sutvarkyti, o radikaliai, iš esmės pertvarkyti. Tai kažkokio nelemto lietuviško ūkinio — statybinio „geno“ poveikis, susijęs su gerokai vaikišku, bet sunkiai įveikiamu ir paaiškinamu froidistiniu maištu prieš paveldėtas (“tėviškas“) praeities formas.
Šis poveikis verčia paneigti ankstesnius kūrėjus, statytojus, formuotojus, steigėjus, iš esmės ardyti (dar pamenate: „pasaulį seną išardysim“) ir iš esmės perkurti, perstatyti, performuoti. Verčia tapti atskaitos tašku — kad ir mažų erdvių, bet Didžiu Steigėju. Juk dažnai mūsų žmogus verčiau kruopas valgys ir gyvens metais nesibaigiančiuose remontuose, bet įsigytą ar paveldėtą būstelį iki pat senatvės perstatinės fundamentaliai, iš pat pamatų, permanentinę statybą pavers ir savo gyvenimo būdu, ir tikslu.
Beje, nesunku pastebėti, kad šiaip ar taip, bet Šiaulių prekybinio verslo dominantine ašimi pastaruoju metu itin sparčiai virsta ar verčiama Tilžės gatvė. Tai dar viena suprantama priežastis, kodėl statiniais reikia įsitvirtinti aikštėje — prie tos ašies, jos centre.
Taigi karas vyksta, ir spėju, kad viešasis interesas, tai yra istorijos įteisinta urbanistinė — architektūrinė miesto kokybė jį pralaimės.