Naujausios
Demokratija jau prasidėjo
Petras DARGIS
http://petras.blogas.lt
Pagaliau Vilnius ėmė daryti tvarką. Vieniems uždraudė mėtytis svogūnais, kitiems neleido surengti pritarimo mitingo. Atseit, tie studentai ir kiti piemengaliai nuo šiol rengs tik Adamkaus ir Kubiliaus palaikymo mitingus–visai kaip artimiausiose mums šalyse buvo palaikomos antikrizinės draugo Putino diržų veržimo akcijos.
Išgraušit!
Atlaikiusi vieną chuliganišką šturmą ir šitiek patyčių, mūsų gerbiama vyriausybė apsaugos demokratijos pagrindus ir be pritarėjų. Atrodo, prasideda naujas demokratijos žingsnis, nauja brandesnės valstybės era. Mūsų valstybė jau tokia stipri, kad gali gyvuoti ir be vidinio palaikymo.
Ne visada taip buvo.
Kažkada vieno žymaus politiko, kai jo pavardė dar nebuvo toks garsus keiksmažodis, pasiteiravau, kokiam socialiniam sluoksniui atstovauja jo partija. Kieno interesą jie žada išreikšti Seime? Klausiau tik šiaip, iš mandagumo, nes politikų ir žurnalistų susitikime reikėjo ko nors paklausti. Tikėjausi banalių tauzalų apie valstybę ir tautą, bet gudručio politiko atsakymas pranoko visus mano lūkesčius.
Ką tik iškeptas partijos lyderis entuziastingai paaiškino, kad jiems pavyko patraukti į savo pusę vieną jaunimo mėgstamą juokdarį, ir dabar jų šansai surinkti jaunimo balsų tapo realūs. Sakyčiau, pirštu į akį. Aš jo klausiau apie socialinį pagrindą, jis man atsakė apie rinkimų technologijos triuką.
Ar gali būti, kad partija, jeigu ji iš tiesų įtakinga jėga, neturėtų realaus pagrido–tik savo struktūrą ir balsų viliojimo technologijas?
Praėjo keletas metų, bet vis neišblėsta iš atminties gruzinų masinio pučo vaizdai. Globalioji televizija mums suteikė galimybę stebėti šį keistą politinį renginį, tarsi žiūrėtume tiesioginę futbolo pirmenybių transliaciją. Jau atrodė, kad kvepia tragedija, nes beginklė gruzinų minia prie jų parlamento grėmingai didėjo, o apsauga laikė rankose ne žaisliukus–tikrus šautuvėlius. Piliečiai kaupėsi prie parlamento kaip neapykanta nusenusiam prezidentui, kuris buvo kaltas už karą, badą ir kitokias nelaimes, o prezidentas atstatė prieš žmones savo valdžios likučius.
Kas nugalės–valstybė ar žmonės?
Ir štai, parlemento šturmas!.. Toliau viskas vyko taip greit, kad buvo sunku susigaudyti. Policija, tarsi būtų kas davęs komandą, nuleido žemyn savo žaisliukus ir praleido žmones, kariuomenė nesikišo, nežinia, ką veikę prezidento apsauga–jos niekur nebuvo matyti. Renginį komentavęs diktorius netrukus pranešė, kad prezidentas kažkur išskrido. Tikriausiai–į šalį, kuri buvo jam dovanojusi superšarvuotą automobilį. Namuose prezidentas jau neturėjo ne tik savo tautos, bet ir savo valstybės. Kas jį čia laikė tiek metų?
Kodėl tie, kurie globojo ir saugojo, leido taip lengvai išspjauti iš sosto?
Kyla ir kitas, dar globalesnis klausimas: kokia jėga paskiria ir atleidžia parlamentus bei prezidentus, jeigu jie ateina lyg patys sau, neturėdami nei tvirto socialinio pagrindo, nei aiškios idėjos ar intereso, kurį galėtų garsiai išreikšti? Kartais, žiūrėdamas į kokio importuoto marzmatiko skraidymus bei pašnekėjimus, norėtum žinoti bent šalį, kuriai jis čia atstovauja...
Grįžkim į Vilnių, į didvyrių miestą, į mūsų Tėvynės sostinę. Mintyse nukeliaukim į tą rūstųjį Sausį, suremkim pečius prie Parlamento, išreiškim asmeninę valią ir valią tautos. Juk tie, kurie sėdi viduj, yra mūsų statytiniai, mes–jų jėga ir saugumo garantas. Minia vis didėja, o jie nesirodo... Kodėl? Pagaliau vienas išlindo, kiaušiniu gavo į kaktą, iš kažkur atsirado chuliganų gauja, pasipylė akmenys... Taip, Sausis, bet–nebe tas.
Kodėl nebe tas? Ar tie, kurie sėdi viduj, yra nebe tie? Negi ne tie, kuriuos kažkada norėjom apginti savo krūtinėmis? Ar mes nebe tie ir išdavėm savo parlamentą?
Kieno tai parlamentas? Juk tie, kurie sėdi viduj, negali balsu atsakyti, kieno valia ir kieno pinigais pateko į vidų. O tas anų rūmų senukas užsiėmęs kur kas globalesniais darbais ir lekia į Gruziją erzinti rusų, tarsi būtų kokios superevalstybės šulas. Po vienos jo kedencijos būta didelio juoko–tauta susimovė ir išrinko ne tą, aną reikėjo atleisti ir perrinkti tikrąjį. Ar eiliniai rinkėjai pataikys dabar, šį pavasarį?
Demokratinis bruzdesys prasidėjo. Technologijos pradeda veikti: gerai pateptos propagandos mašinos pirmai pradžiai turi pateikti intrigą, sukelti laukimo iliuziją, tarsi lauktume savo mesijo ar laimingosios loterijos. Kas tai galėtų būti? Aitė ar utė? Auskas, amkus ar elis?.. Tarp galimų kandidatų matyti ir nematytų veidų, girdėti ir negirdėtų vardų. Ir niūrių arogantų, ir plepių. Ir juokdarių, žinoma.
O kaip tu be pokštų? Kaip priviliosi eilinių balsuotojų? Juk bus labai negražu, jeigu ateis kandidatas į prezidentus ir išsirinks pats save. Arba tas negausus būrelis tikrųjų rinkėjų... Įsivaizduojat? Televizija juos nufilmuos, o mes sužinosim, kas ta po velnių oligarchija.
Būtų nei šis, nei tas.
Tie riebūs veidai iš storų limuzinų būtų kvailiau, nei pritarėjų mitingas.