Naujausios
Kiekvienąkart grįžusi iš didelio miesto į atokų savo kaimelį, kur galiu kvėpuoti pilna krūtine, kur geltonuoja pienių laukas, kur tokios erdvės ir tiek daug privatumo, pajaučiu gailestį didmiesčiuose gyvenantiems vaikams ir visiems tautiečiams.
Žinau, jog tai kvaila. Jeigu garsiai tai pasakyčiau tiems į miestus besiveržiantiems jauniems žmonėms arba seniai ten gyvenantiems ir įsitvirtinusiems, jie, veikiausiai, supyktų, o gal tiesiog pasukiotų pirštą ties smilkiniu, pavadintų kvaila kaimiete ir išvardintų šimtus didmiesčio privalumų.
Neneigiu ir negalėčiau paneigti miesto privalumų. Bet man dingojasi, jog didmiestis tiesiog praryja žmogų su visu jo kūnu ir dvasia.
Praryja tavo erdvę, kai patys save uždarome į ankštus daugiabučių narvelius, kai nėra kur kojos padėti kieme per automobilių grūstį.
Praryja tavo laiką, kai tris kilometrus iš darbo iki namų tenka važiuoti visą valandą, nes susidarė kamščiai. Nuolatinė skuba praryja sveikai normalų tavo gyvenimo ritmą.
Sugeria netgi tau kvėpuoti gamtos paskirtą orą, mainais duodamas automobilių dujomis ir šiukšlių deginimo atliekomis bei visokiais kitokiais dūmais pristotintą smirdalą.
Bet žmogus – toks jau padaras, kad nebūtinai gyvena taip kaip jam sveikiau ir geriau. Mieliau gyvena taip kaip visi. Gal todėl jau daugiau kaip pusšimtis metų, kai metodiškai žingsnis po žingsnio naikinamas kaimas.
Kartais patraukia į savo vaikystės kaimelį, kur buvo ką tik užsodintas pušynas, smėlio karjeras, netoliese tekėjo Šešuvis. Ten vaikystėje su kaimynų padaužomis bėgiojome basi, šokinėjome nuo smėlio karjero krašto, žvejojome upėje. Kūrėme lauželius, virėme žuvienę ir rugštynių sriubas. Žaidėme gyvenimą. Gal net nežaidėme, o iš tikrųjų gyvenome savo vaikystę.
Tuomet pagalvoju, jeigu tėvų sodyba būtų likusi ten, tikriausiai, nebūtume jos pardavę. Po jų būtume gyvenę mes. Arba bent vasaroję. Nes pušyne gyventi šiandien prabanga.
Deja, kai šalia nedidukės senosios trobos tėvai surentė naują rąstų namą, teko jį nuvežti į gyvenvietę. Tiesa, prieš tai gauti sklypą, išrauti jame augusius medžius, išlyginti teritoriją ir patupdyti naująją trobą. Toks buvo kėlimo iš atokių kaimų į gyvenvietes vajus.
Kaip teigiama, viešai prieinamuose šaltiniuose, sovietmečiu būtent dėl to kėlimo į gyvenvietes iš Lietuvos žemėlapio buvo išbraukta pusšešto tūkstančio kaimų. Bet tuo metu klestėjo kaimo gyvenvietės ir didesni kaimai, kur įsikūrė fermos. Nebuvo ir demografinių problemų.
Per 35 Nepriklausomos Lietuvos metus išnyko dar daugiau kaimų. Iš daugiau kaip 22 tūkstančių kaimų – šeštadalis negyvenamų.
Dažname kaime jau nebegimsta vaikai. Kaimuose daugiau laidotuvių negu krikštynų.
Ne todėl, kad kaip sovietiniais laikais žmonės varu būtų varomi į gyvenvietes. O todėl, kad patys bėga iš kaimų, nes neturi kito pasirinkimo.
Įvyko savotiška kaimo griūtis. Iš kaimo žmonių atimtas pagrindinis pragyvenimo šaltinis – darbas. O pašalpomis Lietuva nėra tokia dosni, kad užtikrintų bent bazinius žmogaus poreikius.
Palaipsniui nebeliko ir darželių, mokyklų, pašto, kultūros namų, bibliotekų. Dabar kaimo naikinimo vajus jau įsisuka ir į miestelius.
Kasmet panaikinama po tūkstantį ir daugiau vietovardžių, žymėjusių kaimų pavadinimus. Taip nutinka beveik kiekvienoje seniūnijoje. Panaikinama po kelis pavadinimus. Nėra gyventojų – nereikia ir kaimo pavadinimo.
Kai kuriuos kaimelius išgelbsti ūkininkai, nupirkdami išbėgusių arba išmirusių žmonių sodybas ir apgyvendindami jose ūkio darbininkus. Tačiau dažniausia buvusios sodybos virsta kviečių, rapsų ar kukurūzų laukais. Tik sulaukėjusios obelys, jeigu žmogaus ranka nepakyla jų nukirsti, liudija čia buvus žmonių gyvenimą.
Kai kuriuos kaimelius tarsi gyvi paskutinieji liudininkai dar saugo savo nameliuose vos pakrutantys senjorai. Tūkstančiai kaimų, kuriuose belikę po kelis ar po keliolika gyventojų.
Jeigu kaimų nepavyksta išsaugoti, jų vardais pavadinamos bent gyvenvietės gatvės. Tuo pasirūpina vietos bendruomenės. Kartais išnykusių kaimų vardais pavadinami parkai, alėjos arba tose vietose pastatomi paminkliniai akmenys, koplytstulpiai.
O Kelmės rajono Šaukėnų miestelyje šviesios atminties mokytojos ir muziejininkės Elenos Burdulienės bei kultūros darbuotojų iniciatyva remiantis kraštotyros medžiaga, apie išnykusius kaimus pradėti kurti filmai. Ir tai labai kilni atminties išsaugojimo misija. Nes kaimuose, kurie kažkada alsavo gyvybe, kurie išmatuoti mūsų tėvų ir senelių žingsniais, dar gyva mūsų šalies ir mūsų šeimų istorija, žemdirbiška lietuvio dvasia.
Ar įkvėptų ta kažkur giliai sieloje dar užsilikusi žemdirbiška dvasia lietuvaičius sugrįžti į kaimą kaip pavasariais į savo lizdus sugrįžta gandrai?
Lėtai labai iš lėto, bet panašu, kad vyksta toks procesas. Tai liudija ir statistika. 2021 metais Lietuvos kaimuose gyveno per 909 tūkstančius gyventojų. 2023 metais – jau per milijoną.
Žinoma, šeimos būriuojasi aplink didžiuosius miestus, kur atsiranda nauji kaimai ir nauji jų pavadinimai.
Tačiau kūrybos žmonės neretai atranda ir atokesnius nuo didmiesčių nutolusius kaimelius. Čia įkuria dirbtuves. Mėgaujasi kaimo erdve, lėtu gyvenimo būdu, privatumo prabanga.
Ne kiekvienas jaunuolis jau benori likti mieste baigęs studijas. Ir ne vien tie, kurie mokėsi Žemės ūkio akademijoje.
Antai kelmiškis Mindaugas Dimšlys, baigęs Dailės akademiją, šalia Kelmės esančiame Gaštynų kaime, kur buvo tuščių pastatų, įkūrė restauratorių dirbtuves, užtikrindamas darbo vietą ne tik sau, bet ir keletui savo kraštiečių. Užsakymai plaukia iš sostinės ir kitų Lietuvos miestų. Šiuo metu restauruoja Vrublevskių bibliotekos duris. Darbo apsčiai. Ir koks skirtumas, kur vyksta visas procesas – kaimelyje šalia Kelmės, kur apstu vietos ir puikios sąlygos darbui, ar Vilniuje, kur tektų spaustis mažose dirbtuvėlėse. Ir beje mokėti už jų nuomą nerealią kainą.
Ne vienas griežčiau skaičiuojantis verslininkas gamybines patalpas jau perka arba nuomojasi priemiesčiuose. Nes nuoma gerokai pigesnė. Žinoma, tie verslininkai dažniausia pasirenka gyventi mieste.
Tačiau ne visi. Antai parduotuvę Pavydų kaime įkūrusi kelmiškių šeima ir patys nusprendė apsigyventi tame pačiame kaimelyje.
Kaimelius vis dažniau atranda ir grįžtantys emigrantai. Pavargę nuo klajonių po pasaulį ir prisiragavę svetimos taip pat sunkiai kaip ir Lietuvoje uždirbamos duonos, jie grįžta į tėvų namus, statosi arba perka būstus atokesnėse vietovėse, kur daugiau ramybės, privatumo ir gamtos teikiamų privilegijų.
Tad ar nevertėtų ir šalies bei savivaldybių valdžioms atsigręžti į kaimą ir pamąstyti apie jo perspektyvą? Amžinas lėšų trūkumas asfaltuoti kaimo keliams. Pradinių mokyklų uždarymas. Gimnazijų vertimas pagrindinėmis mokyklomis. Net miestelių kultūros centrų prijungimas prie rajono centro kultūros centro. Bibliotekų vertimas rajono centro bibliotekos padaliniais. Bendruomenėse šiokiu tokiu šviesulėliu dar buvusių daugiafunkcių centrų uždarymas.
Uždaryti, panaikinti lengviau negu įkurti ar sukurti. Tik ar šie veiksmai netaps galutinai užtrenktomis durimis į kaimus dar norintiems grįžti?
Lyg išdraskyti arba nukelti gandralizdžiai, priverčiantys paukščius sukti lizdą kitur...