Ar Šiauliams tikrai nereikia Simono Daukanto?

Gražina Didelytė. S. Daukantui atminti. 1973 m.

 

Tauta, negerbianti savos istorijos, neturi ateities. Šie žodžiai geriausiai tinka apibūdinti neseniai kilusį triukšmą, susijusį su tuo, jog Šiaulių miesto tarybos Švietimo, mokslo ir sporto komiteto posėdyje buvo svarstomas klausimas apie tai, jog Šiaulių Simono Daukanto gimnaziją pervadinant Šiaulių inžinerine gimnazija, būtų atsisakyta šio iškilaus lietuvių švietėjo ir istoriko vardo.

Tai sunkiai suvokiamas ir nepateisinamas politikų veiksmas. Šiam atvejui turbūt tinka posakis, Viešpatie, apsaugok mus nuo nesusipratusių politikų, o su priešais mes kaip nors patys susitvarkysime. Belieka nesusipratusiems politikams priminti, jog Simonas Daukantas (1793–1864) – žymus lietuvių istorikas, švietėjas, pirmasis rašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba. 2018-ieji buvo paskelbti Simono Daukanto metais. 2023 m. spalio 28 d. šiam Lietuvos istorikui, rašytojui ir švietėjui, vienam iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų sukaks 230 metų.

Simonas Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Žemaitijoje, Kalvių kaime, netoli Lenkimų (dab. Skuodo r.), eigulio šeimoje. Simonas Daukantas gimimo metrikose buvo įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo. Mokėsi Kretingos pradinėje, Žemaičių Kalvarijos domininkonų 4 klasių pavieto mokykloje. Ją baigęs, 1814 m. iškeliavo pėsčias į Vilnių, turėdamas kišenėj vos keletą rublių.

Pasiekęs Vilnių, įstojo mokytis į gimnaziją, ją labai gerai baigė 1816 m. Tais pačiais metais Vilniaus universitete pradėjo studijuoti literatūros specialybę, nuo 1818 m. mokėsi moralinių ir politinių mokslų fakultete. 1821 m. sausio 25 d. universitetas jam išdavė abiejų teisių (romėnų bei kitų kraštų ir kanonų teisės) kandidato diplomą.

Prieš 200 metų S. Daukantas, mokydamasis Vilniaus universitete, 1822 m. parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. 1825 m. balandžio 30 d. S. Daukantui buvo išduotas abiejų teisių magistro diplomas.

Gavęs diplomą išvyko į Rygą, tarnavo Rygos ir Livlandijos, Estlandijos ir Kuršo generalgubernatoriaus kanceliarijoje. Po to dirbo Senato valdininku Sankt Peterburge.

Šalia tiesioginio darbo ėmėsi plačios lituanistinės veiklos. 1850 m. vyskupo M. Valančiaus pakviestas grįžo į Žemaitiją ir apsistojo Varniuose pas M. Valančių. 1855 m. paliko Varnius ir išvyko gydytis pas gydytoją Petrą Smuglevičių į Svirlaukį, netoli Mintaujos.

Išvykęs iš Svirlaukio apie metus važinėjo nuo vieno pažįstamo prie kito. Prisiglausdavo S. Daukantas ir Ketūnų dvare, netoli Šiaulių. Ilgiausiai apsistojo pas seserį Anastaziją, jos vaikus Kivyliuose (Kauneckų šeimoje). Paskutinius trejus metus gyveno pas kleboną I. Vaišvilą Papilėje, čia mirė 1864 m. lapkričio 24 d. (pagal naująjį kalendorių gruodžio 6 d.).

S. Daukanto kūrybinis ir rankraštinis palikimas yra labai svarbus, turi didelę reikšmę Lietuvos kultūrai ir istorijai. Pagrindinės kultūros sritys, kuriose darbavosi S. Daukantas, buvo istorija, tautosaka, vertimai bei sekimai, vadovėliai, kalba ir ūkiški leidiniai.

Jis sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus: „Istorija žemaitiška“ (apie 1838), 1850-aisiais ją perdirbo ir pavadino „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.

Sankt Peterburge S. Daukantas parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.) ir kitus veikalus. „Būdas“ vienintelė paties S. Daukanto publikuota istorijos knyga, Jokūbo Laukio slapyvardžiu išspausdinta Peterburge 1845 m. Visi S. Daukanto istoriniai ir populiarūs veikalai rašyti lietuvių kalba.

Istorikas ir švietėjas S. Daukantas daug nuveikė tautosakos tyrinėjimo srityje. Jį galima drąsiai vadinti vienu iš pirmųjų tautosakos tyrinėtojų Lietuvoje.

S. Daukantas pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais išleido populiarių ūkinių patarimų knygelių Lietuvos valstiečiams. Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido lotynų kalbos vadovėlį „Prasma lotinu kalbos“ (slap. K. W. Myle, 1837, Petrapilis), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų-lietuvių kalbos žodynu „Epitomme historiae Sacrae“ (1838), lietuvišką elementorių „Abeciela Lijtuwiu-Kalnienu ir Žemajtiu kalbos“ (Dowkont S., 1842, Petrapilis). Rašė lenkų-lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai), lotynų-lietuvių kalbų žodyną.

S. Daukantas palaidotas Papilėje, ant piliakalnio šalia Ventos. Ant jo kapo buvo užritintas akmuo su užrašu, kad čia guli kūnas „vargo pelės S. Daukanto“.

S. Daukanto vardu Lietuvoje yra pavadintos įvairios mokyklos, pastatytas paminklas Kaune, K. Donelaičio g. 64 (1924 m., aut. J. Zikaras, atstatytas 1990 m.), skulptūros Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus universiteto kiemelyje (autorius R. Kazlauskas), S. Daukanto vardu pavadinta aikštė Vilniuje. Papilės miestelio aikštėje 1930 m. buvo pastatytas paminklas S. Daukantui (aut. V. Grybas). 1986 m. spalio 27 d. atidarytas memorialinis Simono Daukanto muziejus Papilėje ir kita.

Šiauliuose iki šiol buvo saugomas Simono Daukanto atminimas, viena iš miesto gatvių pavadinta jo vardu. Atkurtos Lietuvos Respublikos metais Šiaulių gimnazijai, esančiai Simono Daukanto gatvėje, suteiktas šio švietėjo ir istoriko vardas. Šiaulietis dailininkas K. Užuotas sukūrė S. Daukanto portretą. Tai istorinė tiesa ir faktas.

Simono Daukanto atminimo įamžinimas yra labai svarbus ne tik Lietuvai, bet ir Šiauliams, jo vardas daugumai šiauliečių yra svarbus ir būtinas, todėl atskira bendruomenė, atskiri asmenys ar neatsakingi politikai negali besąlygiškai prisiimti sau teisę nuspręsti už visus tuos, kurie gerbia, puoselėja ir vertina iškilaus Lietuvos švietėjo, rašytojo ir istoriko Simono Daukanto vardą ir jo darbus.