Ar gali būti nuomonė nuoširdi ir ciniška kartu?

Redakcijos archyvo nuotr.
Stanislovas Ulčinas akcentuoja, jog per šiuos rinkimus paaiškėjo, jog parlamentinėmis tapusios partijos Šiauliuose neturi ryškių lyderių.
Seimo rinkimai praėjo, bet rinkimų įspūdžiai nėra išblėsę, rinkimų kampanijos aktualijos vis dar svarstomos bendruomenės narių. Stanislovas ULČINAS, Šiaulių miesto Lieporių bendruomenės centro narys, su „Šiaulių kraštu“ dalijasi savo nuomone.

Dėl Seimo rinkimuose dalyvavusių kandidatų „Saulės“ vienmandatėje apygardoje jis oponuoja Irenai Vasinauskaitei, kuri savo nuomone pasidalijo prieš rinkimus („Nuoširdžiai. Atvirai. Ciniškai“ – „Šiaulių kraštas“, 2020-10-21):

– Ar gali būti nuomonė nuoširdi ir ciniška kartu? Mane suintrigavo, kodėl Irena Vasinauskaitė savo straipsnyje ėmėsi „protinti“ ne savo apygardos rinkėją, o kitos apygardos rinkėją – mane. Gal kad jos apygardoje yra jos pažiūrų kandidatas, o mano – jos nemėgstamas kandidatas?

Sakydama, jog „labai nuoširdžiai neagituoju nė už vieną“, tarp eilučių išryškina savo šališkumą. Du trečdaliai teksto skirti Domui Griškevičiui, o vienas trečdalis – Valerijui Simulikui (abu kandidatavo „Saulės“ vienmandatėje apygardoje, D. Griškevičius rinkimus laimėjo – red. past.).

Vertindama D. Griškevičiaus įdirbį, akcentuoja aštuonis bruožus ir visus neigiamus, o rašydama apie V. Simuliką – septynis bruožus ir iš jų bent tris – teigiamus.

D. Griškevičiaus įdirbį, be abejo, lengviau nagrinėti, nes jis daugiau nei šešerius metus dirba savivaldybėje – gerai matomas. Norint nagrinėti V. Simuliko įdirbį reikia susirinkti žinias Seime. Jis buvo ilgametis Seimo narys ir „keliauninkas“ per partijas.

Akcentuoja, jog D. Griškevičiui „tik 35 metai“ . Primenu palyginimui, jog Virginijui Sinkevičiui yra tik 30 metų, o jis jau eurokomisaras!

V. Simulikas, mano nuomone, per ilgai Seime sėdėjo. Turiu jo 2016 metų veiklos ataskaitą ir 2020 metų ataskaitą – galiu palyginti. 2016 metais rašė, kiek ruošė įstatymų, kiek jų pataisų, ką ir kaip darė, o šią paskutinę kadenciją nieko panašaus apie savo veiklą neberašė – priklausęs, ar ne trims komitetams, asamblėjai ir daug visur važinėjo. Kontrastas didelis.

Siūlyčiau pasidomėti ir apie savireklamai skiriamas kandidatų lėšas, kaip jos kaupiamos, iš kokių šaltinių. Šiaulių padangėje tos lėšos buvo labai kontrastingos, lyginant D. Griškevičiaus ir V. Simulik ar kitų turtingiausių partijų kandidatų išlaidas. Tie dalykai, būtų įdomūs ruošiantis 2024 metų rinkimams. Ar reikia šiais laikais, kai yra socialiniai tinklai, tokios brangios agitacijos – didžiulių stendų su politikų veidais ant kiekvieno kampo? Domas man nė bukleto negalėjo įteikti, nusistebėjau, o paskui galvoju, kad ne popieriukai lemia. Ir kodėl mums reikia tų plakatų ir stendų? Brangu ir nyku.

Mano požiūriu, per šiuos Seimo rinkimus mieste išryškėjo du neigiami akcentai. Tos šešios partijos, kurios laimėjo Seimo rinkimus, Šiauliuose neturi ryškių lyderių, ryškių politikų. Tokia partija, kaip Socialdemokratų, nerado šiauliečių kandidatų – delegavo į „Saulės“ apygardą kandidatą ūkininką, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininką. Konservatoriai padarė tą patį – „importavo“ iš Vilniaus Seimo narę Viliją Aleknaitę-Abramikienę.

Aš domiuosi politika, bet nežinau, kas partijų skyriams vadovauja, nes jų balsų mieste negirdžiu. Viktorija Čmilytė – garsi šiaulietė, bet kas yra Liberalų sąjūdžio lyderiai Šiauliuose? Kas socialdemokratų? Jiems anksčiau vadovavo Edvardas Žakaris, dabar naujos pirmininkės pavardės nė nežinau. Martynas Šiurkus – konservatorių skyriaus pirmininkas, bet „Aušros“ rinkimų apygardoje jis nelaimėjo – per mažai dar žinomas.

D. Griškevičiui, kuris dabar bus Seimo narys, siūlyčiau dirbti tokiomis kryptimis: vieną savo padėjėją turėti Vilniuje, vieną – Šiauliuose, o savo štabą įsteigti Lieporiuose, o ne miesto centre. Dar viena kryptis – atgaivinti Šiauliuose šalies intelektualų, filosofų, politikų, ekonomistų, humanitarų susitikimus su bendruomene. Tokius, kokie kažkada vyko Inžinierių namuose ir vedė į Atgimimą. Tai būtų švietėjiškas įdirbis ir įnašas į miesto politinio gyvenimo gaivinimą.

Prognozavau, kad iš 17 partijų dešimt nepraeis į Seimą, o praeis tik septynios. Mažai apsirikau, praėjo šešios, o nepraėjo tie, kurie ir neverti buvo praeiti.

Filosofai Vytautas Radžvilas ir Arvydas Juozaitis vedė į rinkimus savo sukurtas partijas, bet kalbėjo jie kaip lektoriai, o ne kaip politikai. Tie du filosofai kalbėjo, kad suvienys tautą, bet nesugebėjo nė dviejų partijų suvienyti į krūvą. Tai kam save ir kitus apgaudinėti? Filosofai yra individualistai – jie gali kalbėtis atskirai, bet niekada nesusės prie vieno stalo.

Kažkada su pažįstamu politiku diskutavome, jog nėra šansų nei jam, nei jo partijai laimėti. Sutiko, bet sako: „Aš panaudosiu rinkimus kaip tribūną švietėjiškai veiklai“. Štai, tos dešimt į Seimą nepatekusių partijų geriausiu atveju tą ir darė – garsino savo idėjas, vertė žmones mąstyti, bet jokių šansų perlipti 5 procentų kartelę neturėjo.

Kai žmonės sako, jog nėra ką rinkti, ir renkuosi iš blogų mažiau blogą, tai nėra blogai. Labai blogai, kai iš viso neateina į rinkimus. Kitas sako, nežinau už ką balsuoti ir balsuosiu kaip dauguma. Puiku – tai irgi pasirinkimas. Reikia dalyvauti ir pasirinkti – nuo to pradėti.