Knyga apie Pakruojo šventvietes praskleidė praeities šydą

Vin­giuo­ti žy­mė­tų ak­me­nų ke­liai

Iš ar­cheo­lo­go V. Vait­ke­vi­čiaus kny­go­je ap­ra­šy­tų 333 Pak­ruo­jo ra­jo­no švent­vie­čių be­veik pu­sė – ak­me­nys su du­be­ni­mis, ki­to­mis žy­mė­mis. Nea­be­jo­ti­nai jų bū­ta dau­giau, nei ap­ti­ko Pak­ruo­jo ra­jo­ną pa­sta­rai­siais me­tais ty­ri­nė­jęs moks­li­nin­kas. Apie kai ku­riuos ak­me­nis be­li­kę tik pa­sa­ko­ji­mai: pa­tys is­to­ri­jos pa­mink­lai pa­vog­ti (to­kių va­gys­čių by­lų ne vie­na bu­vo iš­kel­ta Pak­ruo­jo po­li­ci­jo­je) ar din­go neaiš­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis, bu­vo par­duo­ti po kai­mus nar­šiu­siems se­nie­nų su­pir­kė­jams. Ga­li­mai to­kiu bū­du ke­li ak­me­nys su du­be­ni­mis iš ne­ži­no­mų Pak­ruo­jo ra­jo­no vie­tų at­si­dū­rė ki­tų vie­to­vių ko­lek­ci­nin­kų rin­ki­niuo­se, kur at­krei­pė V. Vait­ke­vi­čiaus dė­me­sį.

So­viet­me­čiu ne vie­nas du­be­nuo­tas ar su pa­slap­tin­go­mis žy­mė­mis ak­muo už­vers­tas že­mė­mis me­lio­ruo­ja­muo­se lau­kuo­se, su­skal­dy­tas... Vie­nas ak­muo su du­be­niu iki šiol te­bė­ra įmū­ry­tas XIX am­žiu­je sta­ty­tos Paš­vi­ti­nio baž­ny­čios šven­to­riaus tvo­ro­je.

Da­liai ak­me­nų li­ki­mas bu­vo pa­lan­kes­nis. Juos iš me­lio­ra­ci­jos griau­na­mų so­dy­bų dar sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je pra­dė­jo gel­bė­ti Žei­me­lio kraš­to­ty­ri­nin­kas, švie­suo­lis mo­ky­to­jas Juo­zas Šlia­vas.

Ir tarp me­lio­ra­to­rių bu­vo žmo­nių, su­pra­tu­sių du­be­nuo­tų­jų ak­me­nų ver­tę – kai ku­riuos įmo­nės dar­buo­to­jai nu­ve­žė į Pa­du­by­sy­je Juo­zo Čy­bo įkur­tą vi­suo­me­ni­nį kraš­to bui­ties mu­zie­jų. Stei­gė­jui mi­rus, šie ak­me­nys iš­ga­ben­ti į Pak­ruo­jo "Me­res­tos" ba­zę Pa­du­by­sio kai­me, ten lai­ko­mi iki šiol. Da­lis ak­me­nų įkur­din­ta anuo­me­ti­nės me­lio­ra­to­rių įmo­nės spe­cia­lis­tų so­dy­bo­se.

Kai ku­riuos ak­me­nis me­lio­ruo­ja­mų vien­kie­mių šei­mi­nin­kai par­si­ve­žė į nau­jus na­mus. Kei­čian­tis so­dy­bų šei­mi­nin­kams, kei­tė­si ir po­žiū­ris į du­be­nuo­tuo­sius ak­me­nis. Ne vie­nas toks ak­muo bu­vo paim­tas nuo prie­klė­čių ar ki­tų ūki­nių pa­sta­tų, kur tar­na­vo laip­tu, ir per­kel­tas į tvar­ko­mą so­dy­bos vie­tą – jau kaip gar­bin­gas ak­cen­tas.

So­viet­me­čiu bu­vo lai­kas, kai du­be­nuo­tie­ji ak­me­nys pa­skelb­ti vals­ty­bės sau­go­mais pa­mink­lais. Iš da­lies ne­bu­vo nie­ko nau­jo – dar tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je kai ku­rie ob­jek­tai, kaip ste­buk­lin­gu lai­ko­mas Zig­man­tiš­kių (prie Ro­za­li­mo) ak­muo su Šv. Mer­ge­lės Ma­ri­jos pė­da ar Kop­lyč­kal­nis Eže­rė­lės upe­lio pel­kė­se, jau su­lau­kė val­džios dė­me­sio – kny­go­je pub­li­kuo­ja­mi tų vie­to­vių že­mės sa­vi­nin­kų pa­si­ža­dė­ji­mai juos sau­go­ti.

1987-ai­siais Lie­tu­vos TSR kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja nu­ta­rė, kad ak­me­nys su du­be­ni­mis ne­be­lai­ko­mi ar­cheo­lo­gi­jos pa­mink­lais, juos re­ko­men­duo­ta sau­go­ti mu­zie­juo­se. Tuo­me­ti­niai pa­mink­lo­sau­gi­nin­kai ki­tais me­tais jau ke­ti­no pra­dė­ti rink­ti šiuos ak­me­nis bei su­vež­ti į sau­gią vie­tą. Bet į Pak­ruo­jo sa­vi­val­dy­bę atė­jo neaiš­ku kie­no su­kur­tas (ne­pa­si­ra­šy­tas) raš­tas, lie­pian­tis ak­me­nų ne­lies­ti, pa­lik­ti bu­vi­mo vie­to­se: mat jie yra orien­ty­rai, ku­rio­se vie­to­se ga­li nu­si­leis­ti... ki­tų ci­vi­li­za­ci­jų at­sto­vai!

Šį keis­tą raš­tą V. Vait­ke­vi­čius su­ra­do Pak­ruo­jo sa­vi­val­dy­bės ar­chy­ve. Iki šiol ne­ži­no­ma, kas yra jo au­to­riai (au­to­rius).

Lai­mės ne­šė­jai

Se­nie­ji gy­ven­to­jai V. Vait­ke­vi­čiui pa­sa­ko­jo, kad du­be­nuo­tie­ji ak­me­nys bu­vę skir­ti la­kin­ti žal­čius – ti­kė­ta, kad žal­čiai į na­mus ne­ša lai­mę, to­dėl so­die­čiai jais rū­pin­da­vo­si. Anot ki­tų pa­sa­ko­ji­mų, ak­me­nų įdu­bi­muo­se su­si­kau­pu­siu van­de­niu (ti­kė­ta to­kį van­de­nį tu­rint ne­pap­ras­tų ga­lių) ap­si­šlaks­ty­da­vo. Ar­ba jie bu­vo nau­do­ja­mi kaip ži­di­nė­liai, al­to­rė­liai.

To­kie ak­me­nys bu­vo per­duo­da­mi iš kar­tos į kar­tą. Pak­ruo­jie­tė Va­len­ti­na Alek­se­riū­nai­tė, bu­vu­si Pak­ruo­jo sa­vi­val­dy­bės pa­mink­lot­var­ki­nin­kė, tu­rė­jo pa­vel­dė­ju­si iš ma­mos ak­me­nį su pė­do­mis – ti­kė­ta, kad, per­duo­da­mas kaip krai­tis gi­mi­nės mo­te­rims, jis le­mia lai­mę. Šei­mi­nin­kė lei­do jį iš­si­vež­ti į Pak­ruo­jį tuo­me­ti­niam pa­mink­lot­var­ki­nin­kui Jo­nui Treš­ke­vi­čiui, ir ak­muo din­go. Vė­liau V. Alek­se­riū­nai­tė juo­kau­da­vo, kad pra­ra­du­si "pa­so­gą", už­tat neiš­te­kė­jo.

Mi­ciū­nų kai­mą, V. Alek­se­riū­nai­tės gim­ti­nę, V. Vait­ke­vi­čius va­di­na įspū­din­gu se­no­sios re­li­gi­jos ži­di­niu ir ti­ki­si, kad ne­pap­ras­ta­sis ak­muo dar at­si­ras. Mi­ciū­nuo­se prie Alek­se­riū­nų so­dy­bos bu­vu­si šven­to Jo­no ver­de­nė, ku­rios van­duo tu­rė­jęs gy­do­mų­jų ga­lių. Va­len­ti­nos se­ne­lis Jo­nas Alek­se­riū­nas jį nau­do­jo ruoš­ti gy­do­moms aba­toms, plau­da­vo žaiz­das.

V. Vait­ke­vi­čius kny­go­je pa­tei­kia J. Treš­ke­vi­čiaus pa­sa­ko­ji­mą, pa­tvir­ti­nan­tį ti­kė­ji­mą ak­me­nų ga­lio­mis. Nug­riau­ti pa­smerk­tos so­dy­bos šei­mi­nin­kai nie­ku gy­vu ne­su­ti­ko ati­duo­ti į mu­zie­jų du­be­nuo­to ak­mens: jį pa­mink­lo­sau­gi­nin­kas ga­lė­jęs gau­ti, tik ves­da­mas so­die­čių duk­rą. Jo­nas dar kar­tą va­žia­vo į so­dy­bą, jau su drau­gu – kaip pirš­lys. Su­ta­rę, kaip ves­tu­vės vyks, ka­da at­va­žiuos jau kos­tiu­muo­ti, abu vy­rai pra­dė­ję rū­pin­tis, kaip ak­me­nį įkel­ti į ma­ši­ną. O so­dy­bos šei­mi­nin­kai per­si­gal­vo­jo – gal pa­ju­to klas­tą? Ir no­rė­to­jams pa­sa­kė: kai at­va­žiuo­sit vėl, kai vis­ką su­tar­sim, ta­da ir krau­sim tą ak­me­nį. Po ku­rio lai­ko grį­žęs J. Treš­ke­vi­čius so­dy­bą ra­do jau nu­griau­tą, o ak­muo bu­vo din­gęs.

J. Treš­ke­vi­čius pa­tvir­ti­no, kad dau­ge­lis se­nų­jų so­die­čių bu­vo la­bai su­si­gy­ve­nę su ak­me­ni­mis. O vie­šu­mo ne­pa­no­ręs žmo­gus V. Vai­ke­vi­čiui pa­sa­ko­jo, kad mi­ręs so­dy­bos šei­mi­nin­kas sap­nuo­se pra­šo anū­ko par­vež­ti at­gal anks­tes­niais me­tais par­duo­tą ak­me­nį.

Į pa­se­nu­sios, ne­te­ku­sios jė­gų mo­ti­nos so­dy­bą kai­me su­grį­žo sū­nus su šei­ma. Mar­ti iš se­no­sios šei­mi­nin­kės apy­tik­riai me­tai prieš jos mir­tį su­ži­no­jo, kad į se­no tvar­to pa­ma­tus įmū­ry­tas ne­pap­ras­tas ak­muo. Šį du­be­nuo­tą­jį ak­me­nį mo­te­ris lai­ko tei­kian­čiu as­me­ni­nę ir šei­mos lai­mę. Iš­ti­kus bė­doms, šei­mi­nin­kė ei­na prie ak­mens, mel­džia­si, kad praei­tų ne­ge­ru­mai.

Zig­man­tiš­kių ak­muo iki šių die­nų lan­ko­mas ne tik is­to­ri­ja be­si­do­min­čių žmo­nių, bet ir pra­šan­čių­jų svei­ka­tos, sėk­mės. Sa­ko­ma, jog ne vie­nas abi­tu­rien­tas prieš bran­dos eg­za­mi­nus ei­na mels­tis prie Ma­ri­jos pė­dos ak­mens (taip jis pa­pras­tai va­di­na­mas), ir pa­gal­bos su­lau­kia.

Pas­ku­ti­nės se­nų­jų apei­gų vie­tos?

Ne ma­žiau vin­giuo­tos Pak­ruo­jo ra­jo­no pi­lia­kal­nių is­to­ri­jos. V. Vait­ke­vi­čiaus su­rink­ti pa­sa­ko­ji­mai, ki­ti šal­ti­niai daž­niau­siai tvir­ti­na juos bu­vus se­no­jo kul­to vie­to­mis.

An­tai apie ar­cheo­lo­gams ge­rai ži­no­mą Pe­le­niš­kių pi­lia­kal­nį pa­sa­ko­ja­ma, kad se­no­vė­je to­je vie­to­je "de­gy­da­vo" mi­ru­siuo­sius, o pa­skui vai­di­lu­tės su žiurs­tais (pri­juos­tė­mis – red.) ne­šė smė­lį ir su­py­lė kal­ną. Vė­liau pi­lia­kal­ny­je pra­dė­ta lai­do­ti. Ka­sant duo­bes, bū­da­vo ran­da­ma ang­lių, pe­le­nų. Nuo tų ra­di­nių ki­lęs ir kai­mo pa­va­di­ni­mas Pe­le­niš­kiai (pa­kruo­jiš­kių tar­me – Pe­la­niš­kiai). Ki­ti pa­sa­ko­to­jai tei­gia, kad pi­lia­kal­ny­je vai­den­da­vę­sis švie­sos ru­tu­lys.

Pa­na­ši is­to­ri­ja ir Kop­lyč­kal­nio, aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je vir­tu­sio už­tvenk­to Eže­rė­lės upe­lio sa­la. Bu­vęs vie­nin­te­lis Pak­ruo­jo ra­jo­ne al­ka­kal­nis su ne vie­nu duo­bu­tė­mis iš­ka­li­nė­tu ak­me­niu lan­ky­to­jams pa­pras­čiau pa­sie­kia­mas tik žie­mą, tven­ki­niui už­ša­lus.

Ty­ri­nė­to­jų dė­me­sio dar XIX am­žiu­je su­lau­kė Ti­to­nių kai­mo apy­lin­kė­se esan­ti pel­kė Vel­nio­ba­la bei jo­je bu­vęs di­džiu­lis ak­muo su žy­mė­mis, va­din­tas Vel­nio krės­lu. Jis 1899 me­tais įtrauk­tas į Kau­no gu­ber­ni­jos ar­cheo­lo­gi­jos že­mė­la­pį. Tei­gia­ma, kad tai bu­vęs di­džiu­lis ak­muo, per­kū­ni­jos per­skel­tas į dvi da­lis, nuo ku­rių vals­tie­čiai at­si­skel­da­vo ak­mens ga­ba­lus sta­ty­boms. Skir­tin­gų pa­sa­ko­to­jų api­bū­di­na­ma, kad ak­muo toks di­de­lis, jog per ak­mens da­lių vi­du­rį ėju­siu ta­ku jo­da­vu­sio žmo­gaus nesi­ma­ty­da­vę.

Vel­nio krės­lo mat­me­nys vie­nuo­se šal­ti­niuo­se pa­tei­kia­mi kaip tri­jų met­rų plo­čio, pust­re­čio met­ro aukš­čio, ki­tuo­se – ke­tu­rių met­rų il­gio ir pu­sant­ro met­ro aukš­čio. Ant jo bu­vo įdu­bi­mas, kur ne­la­ba­sis sė­dė­da­vęs ir ki­tas, ma­žes­nis (va­di­na­mas vel­nio pė­da) – kur ran­ka rem­da­vo­si. Ca­ro val­di­nin­kai ra­šė gir­dė­ję daug pa­sa­ko­ji­mų apie įvai­rias vel­nio iš­dai­gas prie to ak­mens. Pa­sa­ko­ta, kad ant jo sė­din­tis vel­nias siu­va ba­tus, ka­la dal­gius ir gun­do, klai­di­na žmo­nes. Pir­ma­ja­me XX am­žiaus de­šimt­me­ty­je ak­muo par­duo­tas, su­skal­dy­tas. Vie­tos gy­ven­to­jai tei­gė, kad da­lis Vel­nio krės­lo li­ku­si že­mė­se. Kur ga­lė­jo bū­ti įžy­mio­jo ak­mens vie­ta, ne­beaiš­ku.

Iš Ti­to­nių apy­lin­kių ki­lęs ra­šy­to­jas Juo­zas Paukš­te­lis, stu­di­ja­vęs li­te­ra­tū­rą, rem­da­ma­sis sak­mė­mis bei le­gen­do­mis apie Vel­nio­ba­lą ir Vel­nio krės­lą, 1924-ai­siais pa­ra­šė ap­sa­ky­mą. Kū­ri­nio siu­že­tas – iš­skir­ti­nis: vaiz­duo­ja­mos ne­la­bų­jų ir ra­ga­nų va­ka­ruš­kos prieš Šv. Jo­ną, ko­ne tiks­liai ati­tin­kan­čios da­bar­ti­nių Jo­ni­nių tra­di­ci­jas.

Neįp­ras­ti ir va­ka­ruš­kų or­ga­ni­za­to­rių – vel­nio bei jam tar­na­vu­sios ra­ga­nos per­so­na­žai. Vel­nio­ba­los vi­du­ry­je gy­ve­nęs ne­la­ba­sis bu­vęs se­nas – pra­ži­lęs, su­lin­kęs, to­kia pat se­ne­lė – ir ra­ga­na. Ka­žin ar kur ki­tur iš­li­kę užuo­mi­nų, kad pa­sta­ro­ji bū­tų vel­nio vi­rė­ja. O ti­to­nie­čių ra­ga­na kaip tik tuo ir už­siė­mė: ne tik po­nui mais­tą vir­da­vo, bet ir Jo­ni­nių iš­va­ka­rių va­ka­ruš­koms val­gius ruoš­da­vo, iš pel­kių dumb­lių bei vel­niauo­gių vy­ną da­ry­da­vo... To­je vel­nių bei ra­ga­nų šven­tė­je grei­čiau­siai da­ly­vau­da­vę ir Ti­to­nių apy­lin­kių jau­ni­mo, iš ne­la­bų­jų iš­mo­ku­sio, kaip va­ka­ruš­ko­se links­min­tis. Lin­ku­vos baž­ny­čią iš re­for­ma­tų atė­mus ka­ta­li­kams, Ti­to­nių ir Gai­lio­nių vals­tie­čiai pa­kvie­tę ku­ni­gą pa­šven­tin­ti Vel­nio­ba­lą. Po to kip­šas su gas­pa­di­ne iš­si­kraus­tę, ir pel­kė ėmu­si ma­žė­ti, vir­tu­si dir­ba­mais lau­kais.

Į vie­ną kū­ri­nį su­dė­ti pa­da­vi­mai per­ša min­tį, kad Vel­nio­ba­la ga­lė­jo bū­ti vie­na iš pa­sku­ti­nių­jų Žiem­ga­los švent­vie­čių. Jo­je gy­ve­no se­nu­kas kri­vis (ar vai­di­la) ir to­kia pat se­ne­lė vai­di­lu­tė – žo­li­nin­kė, sau­gan­tys ikik­rikš­čio­niš­kas tra­di­ci­jas. Ne­nuos­ta­bu, kad pa­trau­kę ku­ni­go dė­me­sį, jie­du apy­lin­kes pa­li­ko.