Naujausios
Žmones keičia gandrai
Prie Karklėnų prisiglaudusiame Bukantiškės kaimelyje (Kelmės rajonas) gandralizdžių dvigubai daugiau negu sodybų. Šį pavasarį dvarui priklausiusiuose ąžuoluose lizdus susisuko dešimt naujų gandrų šeimynų. Iš viso jų dabar šešiolika. Žmonių sodybų — tik aštuonios.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šešiolika gandralizdžių vienoje vietoje
Stovime sidabrinių pienių pūkų prismaigstytoje pievoje. Saulės nutviekstoje dangaus žydrynėje virš galvų suka ratus gandrai. Jie pakyla tai iš vieno, tai iš kito medžio. Žolę rupšnoja seniausio Bukantiškės kaimo gyventojo Jono Laugalio arklys. Pats Jonas ranka moja į dvaro ąžuolus. Kitus medžius išrėžė, o ąžuolų dar liko. Gal jų saugoti ir nutūpė gandrai? Viename medyje po du— tris lizdus. „Čia lizas. Čia lizas. Čia dar trys lizai,“ — rodo žemaitis, Bukantiškėje gimęs, augęs ir nugyvenęs visus savo septyniasdešimt septynerius metus.
Jonas kelis kilometrus ėjo pėsčias iki Karklėnų pašto. Kad paštininkės paskambintų į redakciją ir praneštų apie gandrus. Pats Bukantiškės senbuvis telefono neturi.
Visi gandrai lizdus susisuko aplink Jono sodybą. Čia jo senelio Pranciškaus Laugalio žemė. Iš Bukantiškės dvaro nusipirko 22 hektarus. Jonas didžiumą savo žemės nuomoja kaimynams. Sau pasilieka tik rėžiuką — ganyklą arkliui ir ožkai. Dirbti žemės jau neturėtų sveikatos. Ir plušėti nėra dėl ko. Ketvirti metai našlys.
„Užaugom dvylika vaikų. Dabar pasilikom tik keturi, — atsidūsta Jonas ir vėl pasakoja apie gandrus. — Kai mes augom, gandrų čia nebuvo. Likau tėviškėje. Įkėliau keturis gandralizdžius. Daug metų čia ir parskrisdavo keturios poros paukščių. Dar dvi poros apsistodavo kaimynų sodyboje. O šiemet pirmos parskrido senosios šeimynos, paskui — dar dešimt porų. Ąžuoluose ir ant pastatų stogo ėmė lizdus sukti. Senieji, kur tuojau po Velykų parskrido, jau išperėjo vaikus. Dabar, matyt, vaikams suk lizus. Šatras nuo kyma neš. Dyną patelės vienos sėd. Vyrai kažkur išskrend, o vakare parskrend. Nė vynos varlės nėra. Gandrai susimuša prie mėšlo krūvos — ieško kirminų.“
Su Jonu skaičiuojame, kad Bukantiškėj žmonių trobų yra dvigubai mažiau negu gandralizdžių. Aštuonios. Ir ne visose gyvena žmonės. Pakalnėj sodyba — per žiemą buvo tuščia. Šeimininkai išvažiavo į Angliją. Jono anūkė irgi Anglijoje. Ten nusipirko namus. Į Lietuvą jau negrįš. Žentas — tolimųjų reisų vairuotojas — daugiau laiko praleidžia užsienyje negu Lietuvoje.
Atsikelia dėl erdvės ir nuosavo kampo
Gandrai plasnoja sparnais ir kalena snapais. Paskraido — vėl krenta į ąžuolą. Paskęsta didžiuliuose apskritą dubenį primenančiuose lizduose.
Kaimo keliuku nuo Karklėnų parbirbia Jono Laugalio kaimynė Aurelija Gedminienė. Grįžta iš darbo mokykloje. Aurelija — karklėniškė. Gyveno su tėvais. Nugirdo, kad Bukantiškėje nebrangiai parduoda dviejų galų namą. Pasimirė namo šeimininkė. Nusipirko už septynis tūkstančius litų. Dabar šis namas brangiau kainuotų.
Aurelijos vyras ūkininkauja. Čia tiek daug erdvės. Įmanoma išsinuomoti žemės. Aurelija pasakoja, jog kitame kaimo gale gyvenanti jauna šeima į Bukantiškę atsikėlė iš Kėdainių. Vien dėl to, kad žemė arti namų.
Aurelija lenkia rankos pirštus. Pamiškėje gyvena Rostokai ir Beržanskiai. Ūkininkauja. Kelios šeimos daugiabutyje. Tiek čia ir tų žmonių — ant rankų pirštų gali suskaičiuoti.
Pataria važiuoti pakalnėn — atrodo, Algis Beržanskis iš Anglijos yra sugrįžęs.
Anglija padeda
Iš tiesų Beržanskų sodybos kieme stovi automobilis. Kieme stoviniuoja pora vyrų, moteris ir maža mergaitė. Ką tik išdažė trobą. Negali ten eiti. Remontui pinigų parsivežė iš Anglijos.
Algirdas jau treji metai gyvena Anglijoje. „Pirmus metus mislijau, kad pablūsiu,— prisipažįsta vyras. — Paskui laikas pradėjo bėgti vis greičiau ir greičiau. Savaitė praeina. Savaitgalį važiuojam pasivalkioti po turgų. Taip bėga mėnesiai ir metai.“
Algirdas į Angliją išvažiavo paskui dukrą Rasą. Ji su vyru Remigijum paėmė paskolą ir nusipirko butą Šiauliuose. Reikėjo užsidirbti pinigų, kad susitvarkytų kitus reikalus ir atiduotų bent dalį paskolos.
Paskui jaunuosius išvažiavo ir Rasos tėvai. O ką veikti Bukantiškėje? Anksčiau čia būdavo kolūkio veršidės. Žmonės turėjo darbo. Dabar kaimą bjauroja anų laikų pastatų griuvėsiai. Nei kas jų atstato, nei galutinai nugriauna. Algirdo žmona Irena Anglijoje įsidarbino fabrike. Algirdas neturi kojos. Į darbą jo niekas nepriimtų. Lieka namuose. Prižiūri anūkėlę Gretą.
Beržanskių žentas Remigijus iš Peterboro, kur apsistojusi visa šeima, važinėja dirbti į kaimą. Ten pluša šiltnamiuose.
Dukra Rasa taip pat dirba fabrike. Sugrįžtuvės į Lietuvą buvo būtinos. Susijusios su gandrais. Rasa savo tėvynėje pagimdė antrą dukrelę Gintarę. Paaugins ją kelias savaites ir vėl savo „Fordu“ drauge su vyru ir tėvais dardės į Angliją. Vešis ir kūdikėlį. Rudenį žada grįžti visam. Mat vyresnėlei Gretai atėjo laikas į mokyklą.
Ką jauna šeima veiks Lietuvoje, dar nežino. Remigijus turi staliaus profesiją. Jeigu pradėtų daryti langus ir duris, gal pavyktų uždirbti tiek pat kaip Anglijoje. Ten už valandą darbo minimalus atlygis 5,65 svaro — beveik trisdešimt litų. „Jeigu netaupytumėm, galėtumėm gyventi pasivartydami, — sako Algirdas. — Maistas ten nebrangus. Savaitgalį nusiperkame produktų už 40 svarų. Penkiese išsimaitiname visą savaitę. Tie lietuviai, kurie pasiryžę visą laiką gyventi Anglijoje, netaupo. Tik laikinai atvažiavusieji nori kuo greičiau sukaupti daug pinigų ir grįžti į Lietuvą.“
Remigijus į darbą važinėja po 60 mylių. Litras automobilio kuro ten kainuoja svarą ir vienuolika centų. Tačiau Remigijus į darbą vežioja kitus lietuvius. Jie sumeta pinigų kurui.
Visam laikui likti Anglijoje nežadantys Beržanskiai ir jaunoji Ivanauskų šeimyna sako nesimoką anglų kalbos. Dirba tarp lietuvių. Anglų kalba kaip ir nereikalinga. Ir maisto pirkti kartais eina į lietuviškas parduotuves, ir laikraštį „Londono žinios“ skaito lietuviškai.
GANDRAI: Bukantiškės dvaro ąžuoluose ir ant daržinės stogo lizdus suka gandrai. Žmonės sako, jog toje vietoje, matyt, labai gera aura. Tačiau gyventojų kaime nedaugėja.
SENBUVIS: Jonas Laugalis moja į aukštus ąžuolus. Šį pavasarį atsikėlė dešimt naujų gandrų šeimynų.
BUKANTIŠKĖ: Į Bukantiškės kaimelį neužsuka nė autobusai. Žmonės turi eiti į Karklėnus. Ten autobusas važiuoja porą kartų per dieną.
VAIKAI: Mažiausieji Bukantiškės gyventojai Ernestas ir Rokas Gedminai džiaugiasi kaimo erdve ir laisve.
EMIGRANTAI: Keletui metų į Angliją emigravęs Algirdas Beržanskis (kairėje) savo namus prižiūrėti patikėjo seseriai. Šalia jo žentas Remigijus Ivanauskas ir anūkėlė Greta.
GRIUVĖSIAI: Senus laikus menantys griuvėsiai atkampų Bukantiškės kaimą daro nepatrauklų.
Autorės nuotr.
citata: „Daugelį metų čia parskrisdavo keturios poros gandrų. O šį pavasarį parskrido dar dešimt.