Naujausios
Muzikanto genas
Prieškario Lietuva negalėjo pasigirti muzikos ir meno mokyklų gausybe. Tačiau ne vienoje kaimo troboje ant sienos kabėjo smuikelis, kur nors kampe ant kėdės riogsojo akordeonas. Panašu, jog troškimas ko nors šviesesnio, praskiedžiančio kaimo rutiną, ir talentas kurti prasimušdavo tarsi gaivi žolė per pilką asfaltą.
Savamoksliai muzikantai grodavo kaimo šventėse, linksmindavo per vestuves ir krikštynas. Palydėdavo ir į paskutinę kelionę...
Panašus vaizdas ir Rukų namuose Pužukų kaime, prigludusiame prie Kelmės. Stanislovo Ruko tėvas Kazimieras buvo nagingas stalius. Bet kaime žinomas ir kaip talentingas muzikantas. Grojo akordeonu.
Muzikanto geną paveldėjo ir keturi Kazimiero vaikai. Dukros Genutė ir Liucija turėjo gražius balsus, garsėjo kaip dainininkės ir giedotojos. Stanislovas nuo mažumės grojo akordeonu. O Feliksas virkdė smuiką.
„Labai įdomus buvo to smuiko garsas. Stipriai vibruojantis. Įstrigo atmintin, kai tėvas su broliu grojo vakaruškose, o aš, dar būdamas vaikas, mušiau būgną“, – prisiminimais dalijasi Kazimiero vaikaitis, Stanislovo Ruko sūnus Gerimantas, taip pat pasirinkęs muzikanto kelią.
Dabar atrodo, jog kito kelio ir nebuvo. Nuo mažens Gerimantas tėvus matė tarp saviveiklininkų. Mama Regina dažniausia dirbdavo kultūros namų direktore. Tėvas – meno vadovu. Vis su dainomis. Vis tarp žmonių. Kartu su tėvais ir vaikai. Iš pradžių Gerimantui patikėjo būgną. Paskui sakė: „Pūsk triūbą“. O tuomet, kai Rukų šeima gyveno Ramučiuose ir dirbo Beržėnų kultūros namuose, tėvas Gerimantą atvežė į Kelmę pas muzikos mokytoją Alfonsą Urbelį tobulintis triūbos pūtimo.
Vėliau Gerimantas studijavo Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, aukštuosius mokslus baigė Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose. Šiandien Kelmės rajone Stanislovo Ruko palikuonis žinomas kaip talentingas muzikos mokytojas, puikus ansamblių ir kapelų vadovas, pučiamųjų orkestro muzikantas ir giedotojas.
Muzikantų Rukų dinastiją tęsia ir Gerimanto dukros. Vyresnioji Kristina griežia smuiku. Studijavo finansus ir dirba pagal įgytą profesiją. Tačiau nepamiršo ir smuiko. Griežia Vilniaus edukologijos universiteto „Šviesa“ ansamblyje.
Dukra Vita Kelmės meno mokykloje mokėsi kankliuoti. Dirba vaikų darželio auklėtoja. Čia praverčia ir muzika.
Muzikos geno neišsigintų ir Stanislovo Ruko dukra Vilija Rukaitė – Česnavičienė. Kelmės meno mokykloje ji mokėsi groti akordeonu. Nors duoną pelnosi ne iš muzikos, bet muzika tapusi jos šeimos hobiu. Jos vyras Kęstutis skambina pianinu, groja akordeonu, gražiai dainuoja. Muzikalios ir Česnavičių dukros – Stanislovo Ruko anūkės. Giedrė mokėsi muzikos mokykloje, labai gražiai dainuoja, groja pianinu. Rūta, turi gražų balsą, tačiau pasirinko tiksliuosius mokslus. Gyvena Amerikoje. Dirba auditore.
Taigi, su muzika gyvena jau keturios Rukų kartos.
Dainos po obelim
„Kai suvažiuodavom visa šeima į Stulgius ir uždainuodavom vasaros vakarais susėdę po obelim, kaimynai paskui ilgai kalbėdavo, kaip gražiai skamba Ruko šeimynos dainos“, – nostalgiškais prisiminimais iš gimtinės dalijasi Kaune gyvenanti Stanislovo Ruko dukra Vilija Česnavičienė.
Kompozitorius nekantraudavo savo vaikams ir anūkams pagroti savo naujausius kūrinius: „Ateiket, Vileli, Kesteli, pagrajinsu ką naujo sukūriau“.
Puikiai sutardavo su žentu Kęstučiu, buvo labai giminingos sielos, kalbėdavo ne tik apie miškus (Kęstutis miškininkas – R.M.), bet ir kitomis įvairiausiomis temomis. Labai daug skaitė, mylėjo knygas, viskuo domėjosi. Vaikai apgailestauja, kad tėvas nesulaukė šių laikų. Interneto žinių amžius jam prilygtų aukso kasykloms.
Tėtis norėjo, kad Vilija kaip ir sūnus Gerimantas taptų muzikante. Tad ji mokėsi Kelmės meno mokyklos Algirdo Lipeikos akordeono klasėje. Grojo akordeonisčių ansamblyje. „Visos keturios grojome kiekvienai parašytą partiją, tad mūsų kvartetas skambėjo kaip visas orkestras. Dalyvaudavome įvairiuose šventiniuose koncertuose, su meno kolektyvais teko nuvažiuoti net į Estiją, Haapsalu miestą“, – mena ponia Vilija.
O ypač įstrigo vienas moksleivių koncertas, kuriame jai teko garbė jonika pagroti Oginskio polonezą.
S. Rukas visuomet svajojo sukurti šeimos kapelą. Gal įkvėpė Jurgio Gaižausko pavyzdys? Keletui pasirodymų ir pavyko ją suburti.
„Natas pažįstu, bet muzikante netapau, – šiandien juokauja Vilija Rukaitė – Česnavičienė, Vytauto Didžiojo universitete baigusi menotyros bakalauro ir paveldosaugos magistro studijas, dirbusi administracinį darbą, išbandžiusi dizainerės ir juvelyrės duoną, jau šešeri metai garsinanti knygas Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje.
Nors šeimos kapela buvo tik epizodinis reiškinys, Stanislovas Rukas muziko geną pažadino ne vienam savo mokiniui. Keletą metų jis dirbo muzikos mokytoju Gordų aštuonmetėje mokykloje. Muzikai gabesnių vaikų tėvams patardavo leisti savo atžalas mokytis į Kelmės muzikos mokyklą. Jo dėka nemažai vaikų pažino muziką iš arčiau, o kai kas tapo ir profesionalais.
Pats savo darbu taip pat skatino meilę muzikai. Kultūros namuose buvo suburti ne tik suaugusių, bet ir vaikų meno kolektyvai. O viena iš ryškiausių Stonių šeimos kapela koncertavo televizijoje.
Stulgiuose jis atrado seseris Juciutes: Jurgitą, Sandrą ir Moniką. „Tai buvo tikri perlai,– apie tercetą sakydavo maestro, – ypač mažoji Monika“.
Dramatiškai sujauktas gyvenimas
Muzika Stanislovą Ruką gelbėjo ir tremtyje. Jo tėvo Kazimiero Ruko daržinėje, Pužukų kaime, 1950 – 1953 metais slapstėsi partizanai. Buvo išsikasę bunkerį. O Rukų šeima juos globojo.
1953 – iaisiais enkavedistai Rukų daržinėje aptiko partizanų bunkerį. Sovietų okupacijai pasipriešinusius kovotojus už laisvę išžudė. Vieną suėmė gyvą ir teisė. O Kazimierą Ruką su dar nė devyniolikos neturinčiu sūnumi Stanislovu areštavo ir nuteisė 25 metams lagerio. Beje, po teismo tėvą ir sūnų išvežė į skirtingus Rusijos lagerius.
Būdamas 23 – ejų, dirbdamas Sverdlovsko srityje anglies kasykloje, Stanislovas nusipirko akordeoną ir namų ilgesį malšino muzika. Dar po kelerių metų, į valdžią atėjus N. Chruščiovui, buvo peržiūrėtos politinių kalinių bylos, ir Stanislovas po šešerių metų tremties galėjo grįžti į Lietuvą. Tėvui teisė grįžti suteikta vėliau.
„Prisimenu, prasidėjus Sąjūdžiui, jis tiesiog vaikščiojo per kaimus ir kalbėjosi su žmonėmis, kalbėjosi kalbėjosi... Jam labai rūpėjo Lietuvos ateitis. Kiekvienais metais dalyvaudavo Ariogaloje organizuojamuose tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžiuose. O mūsų šeimos globotų partizanų atminimui Pužukų kaime, šalia sodybos, tėtis savo iniciatyva ir savo lėšomis pastatė paminklą „, – pasakoja S. Ruko dukra Vilija.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Stanislovas Rukas 1953 – iaisiais išgyventas patirtis aprašė straipsnyje knygai „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje“.
„Atėjo lemtingas 1953 m. sausio 17 –osios rytas. Mūsų sodyba buvo apsupta geležiniu žiedu. Bandantys kalbėti lietuviškai enkavėdistai, vartydami kažkokius popierius, teiravosi apie tolimesnius ir artimesnius kaimynus, apie partizanus. Pastebėję kampe ant taburetės padėtą akordeoną, jie paprašė, kad tėvukas pagrotų. Susiradęs smuiką, ir aš prisijungiau prie jo. Savo grojimu mes norėjome atitolinti besikaupiančią blogio nuojautą, dėjome viltis, kad šis juodas debesis dar kartą aplenks mūsų šeimą, nes enkavėdistų apsilankymai nebuvo naujiena.“
Deja, tai buvo saviapgaulė. Aštuoniolimečiui Stanislovui dar pavyko ištrūkti į darbą „Šviesos“ kolūkio kontoroje.
Tačiau maždaug po valandos prie kontoros privažiavo arkliais pakinkytos rogės. Iš jų „išsivertė milicijos įgaliotinis Krugliakovas ir stribas Stasys Nekrašas, buvęs bendraklasis gimnazijoje. Jis su didžiuliu triukšmu įsiveržė į kontorą rėkdamas, kad ieškąs bandito Ruko, aptalžė mane, o po keleto minučių buvau nugabentas į namus.“
Ten laukė kraupus vaizdas.“Partizanus glaudusioje patalpoje degė akumuliatoriaus maitinama elektros lemputė. Dvelkė parako kvapas. (...) Kairėje pusėje ant gulto, ant krauju įmirkusios pagalvės, aukštielnikas gulėjo Senis. (...) dešinėje ant kito gulto amžinu miegu užmigusi pusiau šonu gulėjo Balanda. Apačioje, ant grindinio, kniūbsčias tįsojo Valero lavonas su didžiule pėštine žaizda pakaušyje.“
Straipsnyje S. Rukas aprašė ir savo vargus enkavėdistų būstinėje, baisius tardymus, nuolatinį trukdymą miegoti.
Su tokia, o vėliau dar ir su lagerio kalinio patirtimi turėjo gyventi dvidešimtmetis vaikinas. „Sovietai sudergė gyvenimą“, – viename interviu yra sakęs muzikantas.
Maestro
Muzika Stanislovui Rukui padėjo pelnytis duoną ir grįžus į Tėvynę. Rimtesnio darbo buvęs politinis kalinys nebūtų gavęs. O meno vadovu – prašau. Nuo 1959 – ųjų iki 1995 – ųjų metų, kol išėjo užtarnauto poilsio, dirbo Gaštynuose, Beržėnuose, Gorduose, Lupikuose, Stulgiuose. Dažniausia – meno vadovu, kartais – kultūros namų direktoriumi. Per tą laiką pelnė daugybę garbės raštų ir diplomų už jo vadovaujamų kapelų ir ansamblių profesionalumą. Talentingo muzikanto šeima naujose darbo vietose būdavo aprūpinama ir būstu.
Dirbdamas kartu ir mokėsi. 1964 – 1965 metais Telšiuose mokėsi chorvedžio profesijos. O 1971 – 1974 aukštesniojoje Tallat – Kelpšos muzikos mokykloje gilinosi į klarneto subtilybes. Tačiau maestro buvo įvaldęs ir kitus instrumentus. Kokį paimdavo į rankas – tokiu grodavo. Nepamiršo akordeono, virkdė armoniką, griežė smuiku, grojo kontrabosu, klarnetu ir kitais pučiamaisiais.
„Važinėjome iš vienos vietos į kitą, – prisimena S.Ruko sūnus Gerimantas. – Tėvas visur suburdavo kapelas, ansamblius. Jeigu kolūkiuose atsirasdavo koks saviveiklos fanatikas, tėvą tiesiog parsitempdavo iš kito rajono pakraščio.
Žmonės anksčiau labiau mėgdavo muzikuoti, sueiti būrin, lengviau būdavo prisikviesti saviveiklininkus. Būdavo abipusis supratimas. Tėvas buvo labai jautrus, paslaugus, darbui pasišventęs žmogus. Kartais pasiimdavo šakę ir eidavo pas kaimynus talkon. Tuomet ir kaimynai nelikdavo abejingi. Ateidavo pagroti ir padainuoti. Visi anuomet kaimuose taip gyveno. Laikė karvę ir kiaulių, dirbo žemės sklypelius. O kaip kitaip išsiversi? Atlyginimai buvo nedideli. O meno vadovo iš vis smulkmė – 60 – 70 rublių.“
Žmonės labai mylėjo savo maestro. Jo talentą gerbė ir aplinkinių rajonų saviveiklininkai. Mielai dalyvaudavo jo sumanytose Kelmės kultūros centre vykdavusiose Stasinėse – taip pavadintoje kaimo kapelų šventėje.
Kompozitorių kūriniai kaimo muzikantams neretai būdavo per sudėtingi. Todėl Stanislovas Rukas melodijas ėmė kurti pats. Kūrė polkas, valsus, maršus. Ne iš klausos. Sugebėjo užrašyti savo kūrinių natas.
Kaip prisimena dukra Vilija, jis labai kruopščiai ir dailiai, tiesiog kaligrafiškai užrašydavo ir natas, ir dainų tekstus. Labai dažnai pats nusibraižydavo penklinę, kurioje neskubėdamas ir susikaupęs užrašydavo muziką. Šioje srityje maestro buvęs tikras estetas.
Kartais vietos poetų Jadzės Gaupšienės, Bronislovo Klimašausko ir kitų žodžiais sukurdavo ir dainų. O daugiausia jų parašė jau išėjęs į pensiją ir apsigyvenęs Vaidatonių kaime, šalia Stulgių.
Tuomečio kultūros skyriaus vedėjo a.a. Algimanto Krutkevičiaus iniciatyva 2001 metais buvo išleista S. Ruko sukurtų melodijų knyga „Prie Kražantės“, kurioje sudėta per 40 jo sukurtų dainų su natomis ir žodžiais. Įvadą knygai parašė kompozitorius Jurgis Gaižauskas.
Tėvo kūrinius dažnai grodavo ir jo dainas dainuodavo Gerimanto Ruko suburta „Kelmynės“ kapela bei kiti meno saviveiklos kolektyvai. Ne vieną kūrinį S. Rukas yra specialiai parašęs „Kelmynės“ kapelai.
„Žmogus, tempiantis rogutes, ant kurių futliaras su akordeonu...“ – taip, pačiu taikliausiu epitetu Stanislovą Ruką yra apibūdinęs Stulgių klebonas.
