Naujausios
Dievulis davė pagadą
Šiuo metu Marijus Čekavičius turi dešimt joti tinkamų Žemaitukų veislės žirgų, kuriuos jis vadina ašviniais. Tad daliai raitelių žygiui paskolino savo Žemaitukų. Kiti entuziastai atjojo savais žirgais.
Vieni iš žygio organizatorių Rytis Dragūnas ir Dominykas Bliavas su savo žirgais kaip aktoriai dalyvavo Lenkijos teritorijoje Griunvalde vykusioje Žalgirio mūšio inscenizacijoje.
Žygio dalyviai jojo keliais ir miško keliukais, durpynais, kur joks kitas žirgas nepraeitų. Aplankė Paspąsčio piliakalnį, esantį tarp Karklėnų ir Vašilėnų. Pabuvojo Šventaragių girioje prie Šventaregio ąžuolo, prie Karklėnų ežero ir Medvėgalio upės.
„Jodinėjome po energetiškai labai stiprias vietas. Šiek tiek išėjome iš Kražių valsčiaus ribų. „Prisijungėme“ svetimų žemių. Buvome šiek tiek paklydę, – pasakoja Marijus Čekavičius. –Tačiau atradome naują jojimo trąsą tarp Medvėgalio ir Vašilėnų prie Spingės aukštumos. Kai žirgai užšuoliavo ant Papilės piliakalnio, paprašėme Dievulio, kad išvaikytų debesėlius. Dievulis išgirdo. Davė pagadą. Visas tris dienas iškentė neliję.“
Sutiko pagarbiai ir geranoriškai
Per tris dienas raiteliai įveikė šimtą kilometrų. Poilsiui, kurį M. Čekavičius vadina senoviniu žodžiu „pastovis“ žygeiviai sustodavo pas įdomius kaimų žmones, klausėsi jų pasakojamų istorijų apie kraštą, bendravo.
Pavyzdžiui senolis Jonas Zelba papasakojo, jog Karklėnų, Vašilėnų, Gaulėnų ženklas buvo žaltys. O visos gyvenvietės ir kaimai turintys galūnę „lėnai“ susijusios su aukščiausiuoju teisingumu.
Vieną naktį raiteliai nakvojo Vašilėnų bendruomenės namuose, kur buvo gražiai sutikti. O senuosiuose kultūros namuose surengė šokius.
Kitą naktį apsistojo Daugėliškės kaime, pas ūkininką Valdą Šniaukštą, kur galėjo pasilepinti pirtelėje.
Visuose kaimuose ir gyvenvietėse žmonės raitelius sutiko geranoriškai, vaišino, džiaugėsi žirgais.
Pagarbiai su vaišėmis ir muzika iš žygio grįžtančius raitelius sutiko ir Kražių M.K. Sarbievijaus kultūros centro bei miestelio bendruomenės atstovai.
Tačiau ne visi buvo tokie supratingi. „Jojant pakele pro šalį pralekia koks BMW. Tai tyčia pro žirgus dar labiau paspaudžia gazą. O žirgai juk gali išsigąsti pasibaidyti. Deja, tokie veikėjai nesusimąsto, jog praėjusiuose gyvenimuose gal ne BMW lakstė, o būtent žirgais jojo“, – mintimis dalijasi M. Čekavičius.
Žemaitukai eina ten, kur neina net miško žvėrys
Žygio dalyvių tikslas pažinti savo gimtąjį kraštą ir populiarinti Žemaitukų veislės žirgus, pasakoti jų istoriją.
Žemaitukai – viena seniausių naminių arklių veislių Europoje. Žinoma jau nuo šeštojo – septintojo amžiaus. Ji išvesta Lietuvos teritorijoje. Neaukšti maždaug 130 – 140 centimetrų aukščio žirgai primena ponius. Dėl harmoningo kūno sudėjimo, nedidelės galvos, guvių ir išraiškingų akių jie laikomi gražiais gyvūnais. Tačiau tinka ne tik grožėtis, bet ir darbams: joti, kinkyti į vežimą. O senovėje tai buvo nepamainomas lietuvio karo žirgas.
Daug kartų per karus ir kitokias negandas lietuvius gelbėję Žemaitukai jau buvo beišnykstą. Prieš du dešimtmečius jų Lietuvoje buvo likę vos pora šimtų. Dabar jų yra jau apie tūkstantis.
Pats M. Čekavičius juos pradėjo veisti prieš šešiolika metų. Pradėjo nuo trijų žirgų. Dabar jo viensėdyje gimusių ir išaugintų jauniklių jau yra ne viename ūkyje.
Šie neaukšti ypatingai gero charakterio žirgai labai tinkami žirginiam turizmui. „Jie praeina pro tokias vietas, kur neprajotų joks kitas žirgas. Jie eina ten, kur neina net laukiniai žvėrys, – pasakoja ūkininkas Marijus. – Žvėrys nejaučia agresijos nuo žirgo. Todėl kartais įdomių situacijų pasitaiko miške. Iki žvėries gali prijoti labai arti. Žirgas tik pradeda karpyti ausimis. Tačiau pamatę žirgą su raiteliu žvėrys pradeda bėgti arba ančių pulkas purpteli jam virš galvos. Tuomet šoka piestu ir žirgas, vos gali išsilaikyti balne.“
Tai jau septintasis M. Čekavičiaus ir Žemaitukų asociacijos suorganizuotas žygis. Jota padubysiais nuo Bubių iki Seredžiaus, pajūriu, aplankyta ir žirgais išvaikščiota visa Mažoji Lietuva – nuo Smalininkų iki Klaipėdos.
