Naujausios
Žaliavalgis karininkas renkasi laisvę
„Mano problema — kūrybiškai gyventi harmonijoje su gamta, kito problema — kaip išgyventi“, — filosofuoja 26-erių atsargos karininkas Tadas Lomanas, nuo rugsėjo apsigyvenęs vienkiemyje už pusšimčio kilometrų nuo Vilniaus. Tadas minta žolių kokteiliais ir džiaugiasi laisve gyventi taip, kaip liepa širdis. Didžiausias jo rūpestis — atstatyti biologinę įvairovę savo hektaruose...
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Ar daug žmogui reikia?
Sukame Molėtų keliu, pro Giedraičius į Ridvoniškį, kur vienkiemyje apsigyveno Tadas. „Pamatysite toliu apkaltą trobelę po didžiuliu klevu ir nešienautą pievą — tokių daugiau nėra“, — buvo perspėjęs.
Ankstų rytą įsukame į kiemą. Tadas pasitinka ir veda į trobą. Kol kas nešildomą, mat jam kažkaip nešalta. Mums pakuria krosnį.
Tado gyvenimas — viename kambaryje. Ant grindų patiestas čiužinys, padėtas kompiuteris, stovi dvi kėdės, ant jų — vazonai su kviečių želmenimis, į sieną atremta gitara, kampe — obuolių dėžė, raugintų kopūstų kibiriukas, ant palangės — mikseris. Štai ir visi jauno vyro daiktai.
„Ar daug žmogui reikia?“, — sakau, dairydamasi aplinkui.
„Mano būstas — minimalistinis, bet kai pagalvoju, čia turiu labai daug: kelis milijardus augalų, dangų atvirą, žvaigždes...“ — patikslina Tadas.
Pievų kokteilis
Stebime, kaip meistriškai Tadas baigia ruošti pusryčius — vitamininį kokteilį. Mikseriu smulkina į stiklainį sumestas žoles, kurias rytą surinko savo laukuose. Dėjo po kelis lapelius, ką radęs: pienių, žiognagės, dedešvos, lubinų, svėrių, aguonos lapelių, truputį kopūstlapių, ridikų lapų, kraujažolės, garšvų, šalpusnio ... Po to primetė pjaustytų obuolių, vėl viską sumalė. Obuoliai, aiškina Tadas, šiek tiek pasaldina ir atskiedžia, nes vien žolių kokteilis gali būti per stiprus. Vasarą dar dėdavo klevo ar kitų medžių lapų.
Pievų kokteilis jau suplaktas, Tadas paduoda mums šaukštus ir tęsia toliau: „Žolės — labai stiprios, su jomis lyginant, daržovės — bevertės, nes yra išvestos, kad būtų skanios ir minkštos. Gamtoje taip nebūna“.
Kelias į Ridvoniškį
Žolių kokteilis labai gardus, gaivus ir sotus. Tadui jis nieko nekainavo. Jam nereikia skubėti į darbą, kad užsidirbtų pragyvenimui ir daryti gali, ką nori. „Gyvenat, kaip pensininkas. Tiesiog ėmėt ir išėjot iš sociumo“, — ne be pavydo sakau.
„Pensijos laukti nebūtina — gali ją užsidirbti daug anksčiau. Tai tiesiog kitas požiūris į gyvenimą — kai pats tvarkaisi, o ne lauki, kol jį tau sutvarkys kiti. Aišku, tokių “išėjusių iš sociumo“ nėra daug, ir nereikia, kad jų būtų daug. Aš tik noriu parodyti, kad žmogus gali daryti, ką nori“, — dėsto Tadas.
Koks buvo jo kelias į laisvę?
Užaugo Alytuje, tačiau vasaras praleisdavo pas senelius kaime.
„Visas vasaras pradirbdavom, atsikandau kaimo ir sau pažadėjau niekada gyvenime taip negyventi, nesąmonė visą laiką dirbti,“ — prisimindamas savo pažadą juokiasi Tadas.
Baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Karo akademiją. Tapo karininku (išsitarnavo leitenanto laipsnį), buvo paskirtas atsakingu už misijų aprūpinimą ryšio priemonėmis. Už paskolą įsigijo butą Vilniuje. Tačiau greitai prasidėjo rutina. Pradėjo daug skaityti, suprato, kad galima gyventi santarvėje su gamta, ir kad kaime gali gyventi ir nedirbdamas, jei neaugini gyvulių ir neravi daržų.
„O mieste įgriso — nėra ką veikti. Ir koks čia gyvenimas — išeini į darbą, grįžti susistresavęs“, — vyras sako Vilniuje iš viso praleidęs aštuoneris metus.
Iki Ridvoniškio Tadas bandė kurtis net keturiose vietose, tačiau nepavyko. Kol nusprendė — parduos butą ir pirks vienkiemį. Praėjusią vasarą taip ir padarė. Likusius pinigus padėjo į banką, už juos kas mėnesį gauna 500 litų palūkanų.
„Visi pasakys, kad iš 500 litų pragyvent neįmanoma. Ir jie bus teisūs. Su jų poreikiais tikrai neįmanoma. Iš tiesų žmonių poreikiai labai dideli ir kiekvieno individualūs“, — kalba Tadas.
Bendradarbiai, prisipažįsta jis, tokio kolegos sprendimo nesuprato. Kodėl nedarąs karjeros, kodėl nelaukia pensijos, juk karininkai išeina anksti?
„Bet aš pasižiūriu į generolą — jis dar mažiau turi laisvo laiko — visi jie sukasi savo rate. Kuo aukštesnis postas, tuo karininkas labiau užimtas“, — paaiškina.
Atstato bioįvairovę
Tadas pasakoja, kad į sodybą įsikėlė nuo rugsėjo ir iš karto pajuto esminį buvimo skirtumą.
„Esame mieste įpratę kažką veikti, dirbti ištisą savaitę. Čia — kitaip. Aš pats renkuosi, ką ir kada dirbti. Greit supratau, kad iš esmės tai aplinkai nieko nereikia daryti — mes net nesugebame iš jos paimti to, ką ji duoda. Ir keisti nieko nereikia, reikia leisti jai gyventi savo ritmu“, — kalba Tadas.
Kad ekosistema būtų stabili, aiškina, reikia 300 rūšių augalų. Jis savo pievoje suskaičiavo apie 150, o per pusmetį pasėjo dar 200 rūšių.
Geriausia sėklų rinkimo vieta Tadui — miestas. Žolytė nušienauta, gilės matosi. O gamtoje didžiulė konkurencija — kiekvieną nukritusią gilę kas nors paima. Šį rudenį dar spėjo į dirvą priberti lietuviškų sorų, aguonų, salierų, dobilų. Daržiuką užveisė — prisodino morkų, burokėlių, kopūstų, petražolių.
„Sėjau, prižiūrėjau, bet kai užaugo — žiūriu, kad nelabai man jų reikia — palikau, gal transformuosis, taps laukiniais“, — svarsto eksperimentuotojas.
Tado žaliavalgystė
Tadas pasakoja nuo paauglystės turėjęs virškinimo problemų, žaizdų skrandyje, nors tarsi maitinosi natūraliais kaimo produktais. Pradėjęs domėtis, suprato, kad į mitybą galima žiūrėti sąmoningai.
Pradėjo nuo paprastų dalykų: nustojo gerti vandenį valgio metu, atsisakė mėsos, tapo vegetaru. Taip išsisprendė daug, tačiau ne visos, sveikatos problemos.
Tuo metu draugai papasakojo apie žaliavalgystę ir atsiuntė rusės Viktorijos Butenko knygą „Dvylika pakopų į žaliavalgystę“.
Prie žaliavalgystės, kurią praktikuoja jau dvejus metus, Tadas sako perėjęs labai lengvai. Tiesiog dribsnius ėmė užpilti ne karštu, bet šaltu vandeniu, maistui naudoti 50 procentų laukinių augalų, antra tiek — vaisių. Tadas tvirtina, kad kultūriniai augalai niekada nepasieks laukinių augalų maistingumo. Gamtoje sąlygos idealios — žmogus niekada nesukurs geresnių.
Tadas prisipažįsta, kad tik pradėjęs vartoti kokteilius, iš tiesų pajuto sotumo jausmą. Anksčiau valgydavęs vaisius, riešutus, bet sotumas neateidavo — taip metus laiko gyveno pusbadžiu.
Tačiau Tadas sako niekam savo filosofijos nebrukantis ir patarinėti nelinkęs. Kam įdomu — patys susiranda. O ir maistas dabar jam — antraeilis dalykas, su draugais apie mitybą nekalba.
„Man įdomiausia — santykiai tarp žmonių“, — sako Tadas ir prisipažįsta, kad labai norėtų kaimynystėje turėti bendraminčių (visai nebūtinai žaliavalgių). O dabar, kai užsinori į svečius, turi važiuoti pas draugus į Vilnių, Kauną ar Rumšiškes.
Ir tą penktadienį per pietus mes Tadą su kuprine ir gitara pavežėme iki Vilniaus — draugai kvietė į gimtadienį.
LAISVĖ: „Čia tu neturi skubėt — jau įsibūni į laisvę. Laiko turiu — skaitau, groju, daug mąstau, rašau eilėraščius. Ir mieste rašiau. Bet mieste rašai, kai stogas važiuoja, o čia — kai norisi“, — kalba Tadas.
TURTAS: „Mano būstas — minimalistinis, bet kai pagalvoju, čia turiu labai daug: kelis milijardus augalų, dangų atvirą, žvaigždes“, — sako Tadas.
KOKTEILIS: Tadas pasakoja, kad žaliavalgystės propaguotoja Viktorija Butenko remiasi moksliniais tyrimais, įrodančiais, kad visų maisto medžiagų (išskyrus cukrų ir krakmolą) lapuose yra žymiai daugiau, negu šakniavaisiuose. Visos daržovės išvestos minkštos, o mums reikia tvirtos celiuliozės — ji sugeria ir pašalina toksinus.
POŽIŪRIS: „Pensijos laukti nebūtina — gali ją užsidirbti daug anksčiau. Tai tiesiog kitas požiūris į gyvenimą — kai pats tvarkaisi, o ne lauki, kol jį tau sutvarkys kiti“, — sako Tadas.
APLINKA: „Iš miesto atsikėlus, norisi viską keisti: nušienauti pievas, susodinti linijom vaismedžius ir gyvatvores, bet iš tiesų supranti, kad keisti čia nieko nereikia“, — tvirtina Tadas, nenušienavęs aplinkinių pievų.
DARŽIUKAS: Rudenį Tadas dar spėjo pasėti daržiuką. „Sėjau, prižiūrėjau, bet kai užaugo — žiūriu, kad nelabai man jų reikia — palikau, gal transformuosis, taps laukiniais“, — svarsto eksperimentuotojas.
Jono TAMULIO nuotr.