Visai nejuokinga (30)

– Dabar labai madinga laikyti žmones!.. A. Pakalnio piešinys. „Šluota“, 1978 m.

 

Dar kartą apie humoro jausmą

Turiu juokauti mėgstantį draugą. Gerbiu jo pastangas praskaidrinti nuotaiką. Nors kartais jo humoras būna gana aukštos prabos. Gal net per aukštos. Pavyzdžiui, eidamas lėktuve į tualetą, jis kaimyno paprašo: „Gal galėtumėt pasaugoti daiktus“.

Kas tokio unikalaus humoro jausmo neturi, tam – mieli ir paprastesni anekdotai. Kad ir prisiminimas, kaip sovietmečiu užsisakant taksi reikdavo pasakyti, kur važiuosi ir kiek žmonių važiuos. Taksi buvo mažai, tai dažnai paimdavo dar ir kitus bendrakeleivius, važiuojančius ta pačia kryptimi. Buvo paplitęs anekdotas, kai keleiviai užsisakė taksi į oro uostą. Automobilio teko ilgai laukti, pakeliui jis užsuko paimti dar vieno keleivio, todėl keleiviai papriekaištavo vairuotojui, jog gali pavėluoti į lėktuvą.

– Nepavėluosite, – nuramino vairuotojas, – keleivis, kurį ką tik paėmėme, yra jūsų lėktuvo pilotas.

Būna, kad vieni linksmai pasakoja anekdotus, o kiti juos sukritikuoja. Štai tūlas pasakoja anekdotą, kaip sovietmečiu Šiaulių bulvare susitinka du žydai.

– Kokiais metais tai buvo? – klausia vienas iš besiklausančiųjų.

– Apie 1970-uosius.

– Negalėjo ten žydai susitikti, nes 1970-aisiais Šiauliuose dar nebuvo bulvaro, jis pradėtas kurti tik 1974 metais.

O štai šis atitinka visas laikmečio tiesas... Draugė guodžia draugę:

– Užuojauta. Suprantu, kaip tau sunku: girdėjau, taviškis rado draugę socialiniuose tinkluose ir išeina gyventi pas ją.

– Visai nepergyvenu, – atsako draugė.

– Kodėl? – nustemba.

- Toji, pas kurią jis išeina, taip pat – aš.

Yra trumpučių anekdotų ir yra ilgų.

Įmonės direktorius pradėjo draugauti su sekretore. Mergina tapo nėščia ir apie tai pasisakė mamai. Senoji įtūžo, kad turtingas, įtakingas žmogus pasinaudojo jos nekalta dukra.

– Tai niekšas, tai bjaurybė! – plūdosi motina. – Aš su juo susidorosiu.

Moteris pateko į direktoriaus kabinetą ir jį išplūdo

– Turėsi ją vesti! – šaukė.

– Tai neįmanoma, – atsakė direktorius. – Aš jau vedęs, turiu du puikius sūnus. Bet teismų mums nereikia, nes jūsų dukra aš pasirūpinsiu.

– Jokių abortų! – toliau šaukė motina. – Ji gimdys.

– Gerai, – sutiko direktorius. – Tai gana teisinga. Nupirksiu jai butą, automobilį, kas mėnesį skirsiu pinigų.

– Kiek?

– Tūkstantis eurų, – atsakė direktorius.

Mama nusišaipė:

– Kas tas tūkstantis, kai tokia infliacija.

– Gerai, – nesiginčijo direktorius. – Skirsiu du tūkstančius.

Motina aprimo, bet čia jai dingtelėjo siaubinga mintis:

- O kas bus jeigu mano dukra, neduok Dieve, nepagimdys kūdikio?

– Tada nieko negalėsiu jai skirti, – ramiai atsakė direktorius.

Motinos veidas sustingo:

– Norite pasakyti, kad antro šanso jai nebesuteiktumėt?

Kai kas norėtų girdėti tik trumpas istorijas. Kad ir vieno sakinio. Pavyzdžiui. Antra santuoka – tai vilties pergalė prieš patyrimą.

Arba. Dėl geros pacientų sveikatos labiausiai kenčia gydytojai.

Geriausiai klausytis, sakoma, ne ilgiausių ir ne trumpiausių anekdotų, o vidutinio ilgio. Tad pabaigai kaip tik toks.

Trims mokslininkams, sergantiems spinduline liga, buvo pasakyta, kad jie išgyvens tik šešis mėnesius, ir leista daryti, ką tik nori. Pirmasis mokslininkas, prancūzas, pasirinko vilą prie vandenyno ir gražią moterį. Anglas pageidavo išgerti arbatos su karaliene. Trečiasis mokslininkas buvo žydas. Jis norėjo išgirsti kito gydytojo nuomonę.