Naujausios
Jei rastumėte milijoną dolerių?
Kartais randu anekdotų kitų pasakojamuose istorijose. Mėgstu jų paieškoti senuose laikraščiuose. Kartais patys ano meto įvykiai šiandien atrodo kaip anekdotai.
1971 m. vasario 27 d. „Raudonosios vėliavos“ numeryje anonsuojama, kad kovo 1– 2 d. kultūros namuose koncertuos Tamara Miansarova. Išvardintas visas sąrašas jos laimėtų tarptautinių estrados konkursų: Sopote, Berlyne, Krokuvoje, Helsinkyje, Prahoje, Sofijoje. Kovo 1 d. – vienas koncertas, o kovo 2 d. – net du. Ypač populiarios buvo jos atliekamos dainos „Juodos katės“ ir „Letka-Enka“. O atgaivino šis Miansarovos koncerto prisiminimas Jurgio Kunčino pasakotą istoriją, kuri irgi įvyko Šiauliuose.
Rašytojas neypatingai domėjosi estrada, tad težinojo tik du estrados dainininkus – Tamarą Miansarovą ir Stasį Povilaitį. O toji istorija, kai jaunas rašytojas Jurgis Kunčinas ir kiek vyresnis Vytautas Bubnys, buvo atvykę į susitikimą su J. Janonios mokyklos moksleiviais. Po susitikimo jie dar užsuko į kavinukę „Saulutė“, priešais Gaidžio laikrodį kitoje gatvės pusėje. Toje kavinukėje stovėjo Hi-Fi plokštelių automatas, kuris už 5 kapeikas pagrodavo lenkišką (nes plokštelės į tuos automatus buvo sudedamos Lenkijoje) ar rusišką šlagerį. Dar nebuvo vėlus laikas, bet prie vieno stalelio sėdėjo gerokai apgirtęs rusų karininkas, prisikeitęs 5 kapeikų monetų, kurias vieną paskui kitą metė į automatą ir vis klausėsi tos pačios Tamaros Miansarovos dainos „Teka Volga“. Klausėsi, klausėsi ir apsiverkė.
Prisiminęs šią istoriją, pagalvojau, jog anekdotai gali būti ne tik klausomi, skaitomi, bet ir regimi.
Šiauliai – suaugęs su muzika. Atrodytų, darbininkų miestas, o tiek daug gabių muzikantų iš čia kilo. Dabartiniai koncertų rengėjai pasakoja, jog geriausias lakmusas Lietuvoje yra Šiaulių publika. Jeigu čia į koncertą einama, vadinasi, eis ir visur Lietuvoje.
Bet grįžkime prie tradicinių anekdotų. Kadangi tekstą pradėjau nuo muzikos, tad tebūnie kažkiek su ja ir susietų istorijų. Bičiulis klausia bičiulio, ar neserganti pastarojo žmona, nes vakar ji buvo operos teatre ir taip kosėjo, kad visų žvilgsniai į ją krypo.
– Neserga, – atsakė bičiulis. – Tik buvo su nauja suknele.
Choro vadovo teiraujamasi:
– Kodėl choras vadinasi „mišriu“, nors dainuoja jame tik vyrai?
– Matot, vieni jų dainuoja gerai, o kiti prastokai.
Anekdotuose dažnai daug gyvenimo išminties.
Oligarchas lipa į automobilį, o ten sėdi liūdnas vairuotojas.
– Ko liūdi? – klausia oligarchas. – Aš tau moku 7000 eurų atlyginimą, nupirkau butą, kasmet atostogauji Kanarų salose?
– Galvoju, kad man reiktų susirasti vairuotoją.
Nesišaipykite iš žmogaus, kuris silpnai kalba angliškai, žinokite, jog jis moka dar vieną kalbą.
Sutuoktiniai pirmą kartą apsilankė nudistų paplūdimyje. Išeinant iš jo vyras sako žmonai:
– Ar pastebėjai, jog vyrų beveik nėra, o veik vienos moterys?
Žmona:
– Na, ką tu? Atvirkščiai, vieni vyrai...
Viename iš savo tekstų rašiau, jog anekdotų knygelėse nerandu gerų anekdotų. Bet kolekcininkas Petras Kaminskas paprieštaravo ir net dovanojo kelis tokius leidinėlius. Nustebau, kur Petras šias knygeles radęs. Ypač patiko A. Stenlio Kramerio anekdotų rinktinė „Trys rabinai valtyje“. Autorius rašo, jog jau du tūkstančius metų žydų humoras moko, lavina ir linksmina. Vadinasi, žydai pradėjo juoktis tik atėjus Kristui...
Keli anekdotai iš šios knygutės.
Penktojoje aveniu susitiko skirtingais kosminiais laivais atskridę marsiečiai.
– Kuo tu vardu? – paklausė vienas.
– Penki – du – šeši – septyni – devyni – trys.
Pirmasis sumirksėjo savo trimis akimis:
– Keista: tu nepanašus į žydą.
Pralinksmino ir žydo krautuvininko savo partneriui pasakojama istorija apie į parduotuvę užsukusią moterį, kuri už 8 dolerius nusiperka skanėstų ir susimoka 10 dolerių banknotu. Krautuvininkas eina prie kasos, kad paduotų moteriai grąžą, bet pastebi, jog sulipę du po 10 dolerių banknotai. Iškyla dilema: ar pasakyti tai savo partneriui?
– Misteri Glantcmanai, ką jūs darytumėte, jei gatvėje rastumėte piniginę su milijonu dolerių?
– Jeigu ji priklausytų labai neturtingam žmogui, aš ją grąžinčiau.
