Naujausios
Vienatvės spąstuose
Atokių kaimų ir vienkiemių senoliai gyvena pamiršti giminių, bet nepamiršti vagių, plėšikų ir žudikų. Nusikaltimų suvestinės iliustruoja vienišų žmonių likimus. Seniūnijų darbuotojai lanko vienatvėje paliktus vienkiemių gyventojus, tačiau negali užtikrinti jų saugumo. „Šiaulių kraštas“ pravėrė duris tų, kuriais kada nors galime būti ir mes.
Rūta JUKNEVIČIŪTĖ
redakcija@skrastas.lt
Gyvenimas tamsoje
Lydai iš Viliočių kaimo — septyniasdešimt ketveri. Būdama trylikos su seserimi namo parsinešė darže rastą sprogmenį. Jam sprogus, Lyda ir jos vyresnioji sesuo buvo sužeistos. Po šios nelaimės Lyda tapo nerege.
Per daugiau nei šešiasdešimt metų aklinos tamsos Lyda išmoko pasirūpinti savimi. Į sodybą mus atlydėjo Šakynos seniūnas Algimantas Bronislovas Rudis. Jis rodo senolės daržus: lygiomis eilėmis susodinti burokėliai, morkos, bulvės. Visa tai — pačios Lydos nuopelnas.
Seniūnas dalijasi prisiminimais, kaip atvežus pliauskų žiemai į sodybą, senutė kategoriškai atsisakė socialinių darbuotojų pagalbos. Pati norėjo susinešti visas pliauskas į malkinę. „Ji viską nori daryti pati, — sako seniūnas, — dirbdama užsimiršta, išblaško slegiantį vienatvės jausmą“.
Seniūną stebina, kaip likimo nuskriaustas žmogus sugebėjo išlikti stiprus. „Žmonės nuolat skundžiasi: skauda tai tas, tai anas. Viskas jiems blogai. Lyda, paklausta, kaip gyvena, niekada neatsakys “blogai“. Kitam žmogui lieptum penkioms minutėms užsimerkus pavaikščioti — atrodytų kaip amžinybė. O ši senutė beveik visą gyvenimą nieko nemato“, — susižavėjimo žilagalvės asmenybe neslepia seniūnas.
Penkiolika metų vienatvės
Lydą radome ramiai sėdint prie krosnies. „Kaskart aplankius ją randame būtent čia — sėdi susimąsčiusi, beveik nekrutėdama“, — pasakojo seniūnas.
Kartais ji išeina pasivaikščioti, nors paeiti sunku. Senatvė sukaustė senolės kojas — ji serga sunkia sąnarių liga.
Viena Lyda gyvena penkiolika metų. Ankstyvoje paauglystėje neteko abiejų tėvų. Liko gyventi trise su vyresne seserimi ir jaunesniu broliu. Vaikai išmoko pasirūpinti savimi. Net būdama visiškai akla Lyda prižiūrėjo namų ūkį, brolis dirbo Žarėnų kaime traktorininku.
Vyresnė sesuo išsikraustė į Šiaulius. Čia valstybė abiem seserims paskyrė dviejų kambarių butą, tačiau persikraustyti panoro tik sesuo. „Man gerai ir čia — kiekvienas kampas pažįstamas. Ten nežinočiau, kaip gyvent. Juk nieko nematau“ — sako Lyda. Išsikrausčius seseriai sodyboje liko dviese su broliu. Po brolio mirties, Lyda liko gyventi visiškai viena. Sesuo aplanko labai retai.
Gyvena pavojuje
Lydos kaimynė pasakoja apie neseniai vykusį incidentą. Lyda buvo darže, kai į jos namus bandyta įsilaužti. Kaimynė išgirdo dūžtant langą. Išbėgusi į lauką atpažino ir patį nusikaltėlį — tai buvo sąlyginai iš kalėjimo paleistas kaimo gyventojas. Sudrausmintas jis pasislėpė prie sodybos esančiuose daržuose. Ten tykojo pačios Lydos, norėjo atimti neseniai gautą pensiją. Užpulta nusikaltėlio, ji ėmėsi šauktis pagalbos. Policiją išvietė ponios Lydos kaimynė.
Šakynos seniūnas taip pat atsimena šį įvykį. Tada jis atvažiavo su darbininku, kuris plėvele užtaisė išdaužtą langą. Seniūnas atvirauja, kad iškviesti policininkai elgėsi nesupratingai: „Klausia neregio žmogaus, ar galėtų atpažinti įsibrovėlį...“
Seniūnija teikia pagalbą
Atvykę matome: Šakynos seniūnas su ponia Lyda bendrauja lyg su sena pažįstama. Seniūnas — vienas iš nedaugelio žmonių, kuriuos senolė prisileidžia ir noriai bendrauja. Todėl dažnai lanko ją pats.
Vieną ar du kartus per savaitę Lydos aplankyti atvažiuoja slaugė. Ji perriša kojų tvarsčius. Taip pat kartą per savaitę atvažiuoja ir lankomosios priežiūros darbuotoja: parūpina senutei maisto produktų, padeda atlikti sunkiausius buities darbus.
Dėmesį atkreipia aptriušusios sodybos sienoje įmontuotas naujas plastikinis langas. Jį po minėtojo įsilaužimo parūpino seniūnas. Telefonu susisiekė su pažįstamu verslininku, kuris sutiko finansuoti šią kuklią Lydos būsto renovaciją.
Ilgisi bendravimo
Kitoje sodyboje sutikome aštuoniasdešimt ketverių Kostę. Ji gyvena Žarėnų kaime. Mus pasitinka su šypsena. Iškart kviečia prisėsti svetainėje. „Esu siaubingai vieniša. Man taip gera, kai mane kažkas aplanko. Jei ateina kokia kaimynė, tai vis prašau, kad pasiliktų dar penkioms minutėms “, — juokiasi Kostė.
Senolė viena gyvena keturioliktus metus. Jai liko tik tolimi giminės — vyro sesers vaikai. Pastarieji Kostę aplanko, atveža maisto produktų, vaistų. Kartais atsiveža ir į Šiaulius — pas gydytojus, į bažnyčią nuveda. Kostei didele pramoga tampa maudynės vyro giminių pirtyje.
Patyrė daug netekčių
Kostei lemiamas gyvenimo lūžis įvyko po mažamečio sūnaus mirties. Sūnus sirgo, net gydytojai negalėjo nustatyti tikslios diagnozės. Mirė nesulaukęs nė devynerių.
Po sūnaus mirties moteriai pašlijo nervai. Per trejetą metų teko palaidoti ne tik sūnų, bet ir abu tėvelius, brolį. Visa Kostės paguoda buvo jos vyras.
Žiūrėdama į ant sienos kabantį jų šeimos portretą, senutė santūriai šypsosi: „Jis buvo nuostabus gyvenimo palydovas. Padėjo iškęsti man visas gyvenimo netektis. Būdavo, atsistodavau prie lango ir galėdavau rymoti taip ištisas valandas. Laukdavau, kada pareis mano sūnelis. Atrodo, lyg ir matydavau — ateina iki kiemo, bet išnyksta. Vyras dirbdavo gretimame kambaryje. Sunerimdavo negirdėdamas jokio bruzdesio. Ateidavo tikrinti, ar man viskas gerai. Jis mokėdavo mane nuramint. Kadangi dirbo pašte, tai ir mane ten atsivesdavo. Duodavo darbo — skaičiuoti, užrašinėti. Suprasdavo, kad darbas padeda nukreipti mintis nuo blogų dalykų“.
Gyvenimo draugas, taip savo vyrą vadina Kostė, mirė prieš keturiolika metų — per Kalėdas. Dabar jai ši šventė kelia tik liūdesį. „Po vyro mirties nebežinojau, kur dėtis. Norėjosi staugt iš skausmo. Likau visiškai viena. Po tiek netekčių net pati mirties nebebijau — pats gyvenimas sunkus“.
Kostė gaunama pensija nesiskundžia. Sako pinigų ji užtenkanti. Tik nėra, kur jų išleisti: „Į parduotuvę nueiti sveikatos neturiu — toliausiai iki kiemo vartų nukeliauju. Žmonės skundžiasi, kad neturi pinigų ir todėl yra nelaimingi. Man pensijos net per daug“.
Už saugumą paprašė susimokėti
Kalbėjomės su Šiaulių rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro direktore Laima Batavičienė. Ji pateikė tokius duomenis: šiuo metu centre yra 21 lankomosios priežiūros darbuotojas. Jie dirba vienuolikoje Šiaulių seniūnijų, lanko vienišus senyvo amžiaus žmones, taip pat neįgaliuosius. Lankymo dažnumas priklauso nuo individualaus žmogaus ir jo poreikių — nuo vieno iki trijų kartų per savaitę. Tokių asmenų, kuriems lankyti yra priskirti lankomosios priežiūros darbuotojai, Šiaulių rajone šiuo metu yra 108.
Dar 2004 metų pabaigoje pradėtas prevencinis projektas „Būk saugus su mobiliu“. Jo esmė aprūpinti atokių kaimų ir vienkiemių gyventojus specialiais skubios pagalbos įrenginiais, kurie paprasti naudotis senyvo amžiaus žmonėms. Paspaudus pagalbos mygtuką iškart susisiekiama su pagalbos centru. Taip galima pranešti apie nelaimę: gaisrą, įsilaužimą ar sveikatos būklės pablogėjimą. Iš pradžių projektą planavo finansuoti Policijos departamentas ir savivaldybės. Tačiau paskutiniu Šiaulių rajono savivaldybės nutarimu, tokie prietaisai nemokamai dalijami nebus. Nebent vienkiemių gyventojai juos įsigytų patys. Kol kas nė vienas to nepaprašė.
TAMSA: Daugiau nei šešiasdešimt metų tamsos — tiek Lydai kainavo paauglystėje sugalvotas žaidimas sprogmenimis.
SENIŪNAS: Į ponios Lydos sodybą kaime „Šiaulių krašto“ žurnalistus atlydėjo Šakynos seniūnas Algimantas Bronislovas Rudis.
Jono TAMULIO nuotr.
LIGA: Senatvė sukaustė ponios Lydos kojas. Senolę kankina sunki sąnarių liga.
Jono TAMULIO nuotr.
LANGAS: Ypač kontrastingai atrodo ponios Lydos sodyboje įmontuotas naujas plastikinis langas. Jį parūpino Šakynos seniūnas A. Bronislovas Rudis.
Jono TAMULIO nuotr.
DARŽAS: Seniūnas Algimantas Bronislovas Rudis rodo neregės Lydos daržus. Daržovės susodintos stebėtinai tvarkingai, lygiomis eilėmis.
Jono TAMULIO nuotr.
Jono TAMULIO nuotr.
NAMAI: Šioje niūrioje sodyboje Lyda viena leidžia jau penkioliktus savo gyvenimo metus.
Jono TAMULIO nuotr.
SENATVĖ: senolė Kostė pasiramsčiuodama lazdele toliausiai nueina iki kiemo vartų.
Jono TAMULIO nuotr.
VAISTAI: Ponios Kostės virtuvės stalas nukrautas vaistų pakuotėmis. Senolę pas gydytoją nuveža ir vaistų nuperka mirusio vyro giminaičiai.
Jono TAMULIO nuotr.
SENOLĖ: Kostė Žarėnų kaime esančioje sodyboje viena gyvena jau keturioliktus metus.
Jono TAMULIO nuotr.
VIENATVĖ: Kaimo vienkiemiuose dažnu svečiu tampa nebent vienatvė. Juose gyvenantys senyvo amžiaus žmonės jaučiasi užmiršti ir palikti vieni numirti.
Jono TAMULIO nuotr.
citata: Esu siaubingai vieniša. Man taip gera, kai mane kažkas aplanko. Jei ateina kokia kaimynė, tai vis prašau, kad pasiliktų dar penkioms minutėms„.