Važiavome padėti armėnams

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Kraupūs žemės drebėjimo vaizdai Turkijoje Gintarui Misevičiui priminė 1988 m. įvykusią tragediją Armėnijoje.
Skaitydamas ir matydamas vaizdus iš žemės drebėjimo Turkijoje – aukas ir sugriovimų padarinius – prisiminiau tolimus 1988 metus, jų pabaigą, kai, būdamas Vilniaus universiteto pirmo kurso studentas, turėjau nepamirštamą kelionę į Armėniją po žemės drebėjimo.

 

Ilga kelionė traukiniu

1988 m. gruodžio pradžioje išgirdome, kad 1988 m. gruodžio 7 d. įvyko galingas žemės drebėjimas Spitako rajone, iš dalies buvo sugriautas už 45 kilometrų į Turkijos pusę buvęs tuometinis Leninakano miestas ( dabar – Giumri ).

Gruodžio viduryje sužinojome, kad organizuojamas studentų būrys padėti atstatyti Leninakano apylinkes. Su manimi kaip tik studijavo bendrakursis armėnas, jis pasiūlė keliolikai kursiokų vykti padėti atstatyti Armėnijos.

Tikslių datų nebeprisiminsiu: gal gruodžio 17–19 d., susibūrę keliolika studentų, išvykome traukiniu iš Vilniaus. Kartu važiavo ir įvairių statybininkų bei kitų profesijų specialistų iš visos Lietuvos.

Kelionė truko apie 11–12 dienų, beveik neišlipant iš traukinio, nes dėl mums nežinomų priežasčių traukinys negalėjo važiuoti tiesiai pro Gruziją (Sakartvelą ), todėl teko sukti aplink – pro Šiaurės Osetiją, Čečėniją, Dagestaną, apvažiuoti visą Azerbaidžaną ir Armėniją.

Šiurpi tragedija

Labai skaudus įvykis nutiko netoli Dagestano sostinės Machačkalos. Vieną vakarą su gerokai vyresniais statybininkais, važiavusiais viename vagone, kalbėjome apie gyvenimą, maistą, ir kalba užėjo apie užsikimšusį ir nevalytą traukinio vagono krosnies dūmtraukį, todėl sunku buvo išsivirti arbatos. Vienas iš statybininkų prašė mūsų, jaunų studentų, užlipti ant traukinio vagono ir išvalyti. Pažadėjome tai padaryti rytą.

Pabudau nuo didelio šurmulio. Traukinys stovėjo, lauke – minia keleivių. Skubiai išėjau į lauką, žmonės stovėjo ratu. Prasibrovęs akies krašteliu pamačiau ant žemės gulintį sudegusio žmogaus kūną. Vėliau sužinojau, jog vienas tų statybininkų, kalbėjusių apie dūmtraukio išvalymą, rytą, prabudęs anksčiau mūsų ir nesulaukęs, kada atsikelsime, pats užlipo ant traukinio vagono, paėmė metalinį strypą ir bandė išvalyti dūmtraukį. Tačiau niekas nebuvo įspėjęs, kad mūsų traukinys buvo prijungtas prie elektrinio lokomotyvo, ir virš traukinio ėjo stiprios elektros srovės laidai. Žmogus pakėlė metalinį strypą ir, prisilietęs prie laidų, akimirksniu sudegė.

Pagalvojau, kad esu antrą kartą gimęs: jei bendrakeleivis būtų laukęs, kol atsibusime mes, studentai, gali būti, jog ir aš būčiau sutikęs lipti į viršų. Likimas mums buvo gailestingas, deja, žuvo žmogus.

„Juos prakeikė Alachas“

Įsiminė paskutinės kelionės traukiniu dienos. Gruodžio 24–26 dienomis, važiuojant Azerbaidžano ir Irano pasieniu šalia Arakso upės, uždegėme žvakutes: stovėdami prie vagono lango atšventėme Kūčias ir Kalėdas. O už lango matėme šalia geležinkelio specialiu taku vaikštančius sovietų pasieniečius, o už 60–80 metrų, jau kitoje Arakso upės ir valstybės sienos pusėje, kabėjo Irano vėliavos, visureigiais važinėjo ginkluoti iraniečiai. Kai kurie jų mums pamojuodavo.

Jausmas buvo keistas: negalėjome patikėti, kokiame tolimame krašte mes atsidūrėme. Tokios keistos tų metų mūsų Kūčios ir Kalėdos.

Pravažiavome Armėnijos pasienį, po to vėl Azerbaidžano Nachičevanės sritį, tada Irano sieną pakeitė Turkijos siena ir vėl privažiavome Armėniją. Patyrėme, kad Azerbaidžano gyventojai nebuvo geranoriškai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Kai išlipdavome kelioms minutėms iš traukinio, vietiniai rusiškai šaukdavo: „Kodėl važiuojate į Armėniją, kodėl norite jiems padėti, padėti armėnams nereikia, nes juos prakeikė Alachas.“

Stebėjausi ne jų priešiškumu, nes žinojau, kad armėnai ir azerbaidžaniečiai tarpusavyje pykstasi ir kariauja dėl teritorijų, gal ir dėl religijos, bet negalėjau suvokti, kodėl azerbaidžaniečiai galvoja, jog armėnus galėjo prakeikti Alachas, jei armėnai yra ne musulmonai, o krikščionys. Argi gali Alachas prakeikti tuos, kurie jį netiki, kurie turi savo dievą?

Visai kitaip mus priėmė armėnai. Jau pirmoje Armėnijos stotelėje mus draugiškai pasitiko vietiniai gyventojai, vaišindami savo gamybos duona lavašu ir dėkodami mums už pagalbą.

Daugiaaukštis susmego į žemę

Leninakano geležinkelio stoties, deja, net neprisimenu. Buvo gruodžio pabaiga. Mus nuvežė į mažą kaimelį, apie 3 kilometrai nuo miesto. Tai gali būti dabartinis Arapi kaimelis. Apgyvendino didžiulėje palapinėje, kurioje tilpo gal 25–30 žmonių. Viduryje palapinės kūrenosi krosnis.

Kitą dieną prasidėjo darbai. Karučiais vežiojome plytas, o statybininkai mūrijo pastatus. Po darbų kasdien važiuodavome pasidairyti po sugriautą Leninakaną.

Gelbėtojai griovė 12 aukštų, o gal ir kiek didesnį, daugiabutį, kuris nuo žemės drebėjimo buvo stipriai apgadintas. Vėliau vietiniai mums aiškino, jog į to daugiabučio pamatus, pragręžę kelias skyles, įdėjo sprogmenis ir juos susprogdino. Mes iš toliau ir matėme, kaip didžiulis pastatas akimirksniu susmego į žemę.

Kasdien teko matyti sugriautų namų vaizdus, tik nebematėme žuvusių ar gelbėjamų žmonių: tai jau buvo padaryta. Sugriautų daugiabučių vaizdai priminė apokalipsę. Kambariai, perskelti pusiau, atrodė lyg teatro scena: gyventojų daiktai – kėdės, stalai, sofos, paveikslai, nuotraukos ant išlikusių sienų. Pagalvodavau, kad tuoj pamatysiu ten įeinančius žmones. Čia dar neseniai gyveno galbūt jau žuvę žmonės. Baisios tokios mintys. Net ir vaikščioti tarp nuolaužų buvo baisu. Nepamenu, kad sugriauti pastatai būtų aptverti. Žmonių mieste – labai nedaug.

Prie vaisių – ginkluota sargyba

Prisimenu, kad veikė viena keista valgykla, priklausanti Hare Krišna bendruomenei. Iš smalsumo įėję į vidų buvome nemokamai pamaitinti tuo, ką jie turėjo – kažkokia žolelių sriuba – sultiniu ir lavašo gabalėliu. Daugiau nieko jie neturėjo ir nesiūlė.

Gerai prisimenu, kaip prieš pat Naujuosius metus pavakare nuvažiavome į Leninakano turgų – ten vyko bananų, apelsinų ar mandarinų prekyba. Stovėjo kokių 30 žmonių eilė, mes taip pat stovėjome, lyg ir nusipirkome kažko. Labiausiai įsiminiau, kad tą eilę saugojo automatais ginkluoti kareiviai. Jausmas dviprasmiškas: čia pat Naujieji metai, perkame vaisius, bet stovime netoli apgriautų namų, prižiūrimi ginkluotų kareivių. Studentams tai – neišdildoma.

Gruodžio 31 d. vėlai vakare mus palapinėje aplankė vietinės bendruomenės nariai, sveikino mus su Naujaisiais metais: Armėnijoje laikas tuo metu buvo valanda daugiau nei Lietuvoje, todėl pirmą kartą gyvenime Naujuosius sutikome du kartus.

Ant kalno – prie Turkijos

Padirbėjus dar savaitę mums pranešė, kad kitą dieną baigsime pagalbos misiją. Ta proga keli studentai sugalvojome leistis į tokį neatsargų žygį – nueiti iki artimiausių kalnų, už kurių turėjo būti lyg ir Turkijos siena. Nežinojome, kiek kilometrų teks eiti, o vėliau paaiškėjo, kad iki sienos galėjo būti apie 10–14 kilometrų.

Išėjome trise – du vaikinai ir mergina. Galvojome, kad kalnai netoli, nes jie matėsi lyg ant delno. Nuėję kokius 5–7 kilometrus supratome, kad kalnai gerokai toliau, tiesiog optinė apgaulė. Pusiaukelėje du žygeiviai pasuko atgal į stovyklą. Nežinau, kodėl aš buvau toks užsispyręs, tačiau supratau, kad šis žygis prie Armėnijos ir Turkijos sienos gali būti vienintelis mano gyvenime, todėl nusprendžiau eiti vienas.

Pakeliui žemė buvo išsausėjusi, suskilinėjusi, net ėmiau bijoti, kad prasivers ir aš nugarmėsiu. Aplink kelis kilometrus nebuvo nė gyvos dvasios. Priėjau kalnus, kurie neatrodė tokie dideli, kaip iš toli – gal 0,4– 0,5 kilometro aukščio.

Nesunkiai užlipau ant kalno viršūnės. Vaizdas buvo kerintis: į mūsų stovyklos pusę tiesiog plynas laukas, o į Turkijos pusę – panašių kalnų grandinė. Ir tada ant kalno į Turkijos pusę, kuris galėjo būti už kokio puskilometrio ar kilometro, pamačiau einančius du ginkluotus vyrus, kiek sugebėjau įžiūrėti, ten galėjo būti Sovietų Sąjungos arba Turkijos pasieniečiai.

Puoliau nuo kalno žemyn ir nuskubėjau į stovyklą. Vėliau man vietiniai paaiškino, jog kažkur ten ir prasideda Turkijos teritorija. Kurios šalies pasieniečiai ten buvo, taip ir nesužinojau. Tačiau iki šiol gerbiu save už tokį ryžtą įsiamžinti bent savo prisiminimuose.

––

Kitą dieną keliavome į Jerevaną, iš ten lėktuvu parskridome į Vilnių. Namo. Atmintyje liko nelaimingi, bet draugiški armėnai ir labai kraupūs sugriauto Leninakano vaizdai. Tie vaizdai man ir atgimė, stebint žemės drebėjimo padarinius Turkijoje. Iš tų laikų turiu prisiminimui tik keletą laikraščių iškarpų apie kelionę, kuriomis galiu pasidalyti. Vienoje jų, rusų kalba rašyto laikraščio nuotraukoje tarp savo draugų, viduryje, trečias iš kairės, matausi ir aš. Tokių kelionių užmiršti negalima, nors laikas po truputį dildo kai kurias prisiminimų akimirkas.

Jei kas pasakytų, jog gal kur ir suklydau, dalydamasis prisiminimais, atsiprašau: praėjo beveik 35 metai, ne visas smulkmenas įmanoma tiksliai prisiminti.