Naujausios
Vieni ilsisi lauke, kiti auga sandėliuke
Šiuo metu A. Formaniuko vienkiemio sodyboje Šiaulių rajone, Normančių kaime, išrikiuota 60 dailių ąžuolo rąstelių su įsodinta šitakių grybiena. Didesniąją dalį ūkininkas paliko žiemoti lauke, o apie dvi dešimtis kelmų nunešė į ūkio sandėliuką, kuriame augintiniams sukūrė išskirtines sąlygas – ir šildė iki 10–15 laipsnių šilumos, ir drėkino mažiausiai tris kartus per savaitę, ir apšviesti pilno spektro lempas parūpino. Taip prižiūrimi grybukai greitai ėmė iš rąstelių kišti savo rudas galvas dar prieš Kūčias – metų šventei šeimininkas pagamino skanios užtepėlės.
„Buvau girdėjęs, kad šitakiai labai skanūs termiškai neapdoroti, todėl knietėjo šviežių paragauti. Galvojau, kaip tai padaryti. Gi nesutrinsi vien tik grybų, reikia kažko įmaišyti. Prisiminiau, kad visi į užtepėles įmaišo avokado – gerai, įmaišiau ir aš. Tada pagalvojau, kad avokadas pradės juoduoti, todėl įspaudžiau šiek tiek citrinos, įbėriau druskos, pipiro – visko iš akies: čik čik čik sutryniau, įpyliau alyvuogių aliejaus, šakute išmaišiau. Išėjo, kas išėjo. Ant duonos ar batono – pasaka, o ne skonis“, – šypsosi vyras.
Iki to laiko, kol dvi dešimtys rąstukų su grybiena iš sandėliuko iškeliaus į lauką, šeimininkas tikisi užsiauginti ir dar vieną derlių – planuoja gaminti kažką dar įmantresnio.
Pirmas derlius
O pirmo tikro grybų derliaus A. Formaniukas sulaukė pernai lapkritį – praėjus lygiai pusantrų metų po grybienos įsodinimo į rąstelius. Prisipažįsta, daug vilties neturėjęs – rąsteliai ilgą laiką nerodė jokios gyvybės.
„Su draugais maždaug prieš mėnesį iki grybų pasirodymo rąstus apžiūrėjome – nebuvo nė žymės. Pasijuokėm tada visi, kad malkų tikrai turėsim. O po mėnesio žmona nuėjo ir pamatė grybus išdygusius. Atlėkė manęs vestis ir rodyti. Tai buvo lapkričio 2 diena. Kai pamačiau, kad mano kelmukai nusėti grybais, toks smagumas užėjo, kad sunku nupasakoti“, – skaniai nusikvatoja pašnekovas.
Iš pirmų šitakių Andrius pagamino pietus šeimai ir sodintojams – pakepino svieste, pagardino druska, svogūnais ir česnakais. Persivalgyti niekas nepersivalgė, bet paragauti užteko visiems. Ir, teigia šeimininkas, visi buvo maloniai nustebinti subtilaus skonio.
„Atvirai pasakysiu, jei dabar kas šalia padėtų baravyką ir šitakio grybą ir paprašytų pasakyti, kuris iš jų skanesnis, rimtai pasverčiau, ką sakyti. Keptas šitakis – šilkinio skonio, žalias – kaip koks avokadas, tik gal kiek kietesnis. Standus, gražus, mielas grybas, panašiai kaip ir baravykas. Be to, iš ąžuolo medienos išaugęs išskirtinai storu kotu“, – šypsosi augintojas.
Geriausia – ąžuolo mediena
Pradėti šitakio auginimo verslo A. Formaniukas artimiausiu metu neketina – jam užtenka darbo ir 160 hektarų grūdinių kultūrų laukuose. Bet hobis, sako, labai malonus ir įdomus.
Nors ir hobis, vis dėlto iš savo vienkiemyje nugenėtų ąžuolų šakų pagamintų 60 vienetų vieno metro kelmukų, reikalingų šitakio grybams auginti, jam yra mažoka. Todėl šiems metams ūkininkas jau yra užsisakęs dar du kubinius metrus ąžuolo medienos, į kurią su talkininkais susodins grybieną ir vėl apie pusantrų metų lauks derliaus.
O kitąmet šitakių plantaciją jis planuoja dar labiau išplėsti. Neneigia, kad užsiėmimas vis dėlto kada nors, po kelerių metų, gali tapti nedideliu verslu. Juk tokių grybų auginimas, juokiasi, nėra nei sudėtingas, nei brangus – nereikia jokių chemikalų, jokių trąšų, jokių apsaugų nuo vabzdžių, gal tik nuo stirnų aptverti ir viskas.
Kodėl būtent ąžuolo medienoje šitakius augina, vyras turi paaiškinimą.
„Skaičiau, kad beržiniuose rąsteliuose šitakiai greičiau sudygsta, bet ąžuole yra geriau, nes ši mediena yra kieta ir turi daug maistinių medžiagų. Pasidomėjau ir sužinojau, kad sveikiausi grybai tie, kurie išauga būtent ąžuolo medienoje, nes sukaupia daug antioksidacinių medžiagų, todėl labiausiai tinka kovojantiems su onkologinėmis ligomis arba šių ligų prevencijai. Antroj vietoj šitakiams auginti tinka klevo mediena – kanadiečiai sako, kad klevai taip pat turi daug antioksidantų, bet gali būti, taip sako tik dėl to, kad Kanadoje daug klevų. Trečioje vietoje – kaštono mediena“, – kloja pašnekovas.
Be to, pasak jo, skirtumas dar ir tas, kad beržas nesuiręs ant žemės gali išgulėti daugiausiai dvejus metus, o ąžuolas nesupūva penkerius ar šešerius – pasodinai ir lauki derliaus.
„Pastaraisiais metais šitakių auginimas labai populiarėja. Tik, manau, neteisingai elgiasi tie, kurie tuos grybus augina beržo medienoje – ji neperduoda grybui antioksidacinių savybių. Tiesą sakant, nežinau, ar šie Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje populiarūs grybai gali išgydyti onkologinę ligą, bet kad profilaktiškai jie veiksmingi, tai tikrai. Todėl svarbu, kad žmonėms, kurie perka šitakių, norėdami vartoti prevenciškai arba jau bėdoje, grybas būtų užaugintas teisingai – minėtų medžių medienoje.“
A. Formaniukas pasakoja, kad šie azijietiški grybai, kaip papildas, skirtas onkologinių ligų prevencijai, Lietuvoje žinomas neseniai. Bet žmonės jau senų senovėje ieškodavę medžiagų, kurios paveiktų onkologinę ligą – tai būdavusios miško kerpės, kurių į mišką eidavęs ir Andriaus senelis.
Auginimo pradžiamokslis
Pabandyti auginti šitakių A. Formaniuką įkalbėjo draugas.
„Reikia džiaugtis, kad turiu įkyrių draugų. Jų būna visokių: yra draugų, yra draugų melagių, yra, kurie iš tavęs ko nors nori. Bet geriausi draugai – įkyrūs draugai, kurie prie kavos puodelio, prie daug puodelių kavos, įkyriai kalba ir kalba vis tą patį. Man reikėjo dvejų metų įkyraus draugo įkalbinėjimų auginti šitakius, nebeatsilaikiau ir palūžau. Neišgelbėjo mano pasiteisinimai, kad miške turiu labai daug grybų“, – kvatojasi pašnekovas, prisimindamas 2021 metų pavasarį.
Taigi, apgenėjo kiemo ąžuolus, už 360 eurų nupirko šitakių grybienos. Su talkininkais į metrinius rąstukus prigręžiojo 13 milimetrų pločio ir maždaug 2,5 centimetro gylio skylučių – apie keturias dešimtis viename rąstuke – į kiekvieną skylutę įdėjo grybienos ir užkimšo kamštuku.
Sodybą juosiančių medžių paunksnėje rąstukai buvo gražiai surikiuoti ir palikti. Paskaitęs literatūros, šeimininkas sužinojo, kad rąstukus būtinai reikia laistyti – tai ypač aktualu sausą vasarą.
Vėliau suprato, kad per susikaupusius darbus ūkio laukuose savo rąstukus su grybiena laistė aiškiai per retai – greičiausiai dėl to jie, kaip buvo minėjęs, kurį laiką ir stovėjo beveik be gyvybės. Tik rudeniop, kai gamta ėmė neriboti lietaus, grybai sudygo.
„Nieko apie tuos grybus nežinojau, mokėjau tik grybauti miške. Informacijos apie šitakius labai daug internete – jame ir naršiau. Sužinojau, kad nelaistomi grybai auga lėčiau, o palaisčius šaltu šaltu vandeniu gauna stresiuko, todėl auga spėriau – nuo derliaus iki derliaus apie tris savaites“, – pasakoja augintojas.
Prieš pradėdamas auginti prisimena pabendravęs su vienu grybų prekeiviu parodoje „Ką pasėsi“. Ir tas augintojas, pajutęs konkurenciją, o gal ir iš nežinojimo, pareiškė, kad derliaus teks laukti trejus metus.
„Tada pagalvojau: „Jėzus, kiek laukti! Dar ir draugams pranešiau, kad bus tik po trejų metų. Bet pamaniau, aš kantrus, turiu sodyboje ir kitų reikalų. O maniškiai gi sudygo ne po trejų metų, o po pusantrų. Pamatyti pirmus – fantastika. Aš emocionalus žmogus, man tokia laimė užėjo“, – vaizdžiai pasakoja ponas Andrius.
Medieną grybams pataria ruošti pavasarį, kai medžiai lapus beveik pradeda auginti – tada mediena iš žemės turi prigėrusi daugiausiai vandens. Nupjautus rąstukus pravartu dar kelias dienas palaikyti stačius – lai dar šiek tiek pageria.
Grybų grybai
A. Formaniukas su žmona Aukse – prisiekę grybautojai. Grybinguoju laiku – vis į mišką.
Pernai, kai pradėjo augti baravykai, prasidėjo ir javapjūtė – įtemptas laikas ūkininkui, todėl vyras miške – jau nuo penktos valandos ryto, o tik paskui – į laukus. Ūkininkas rodo voveraičių ir baravykų kimšte prikimštą šaldytuvą – pernykščio derliaus dar pilnos lentynos.
„Labai mėgstu grybus, verdu cepelinus su baravykų įdaru, gaminu padažus, ruošiu antruosius patiekalus. Iš šitakių lygiai taip pat galima gaminti viską, ką ir iš baravykų. Juos, kaip ir baravykus bei pievagrybius, galima valgyti žalius, galima džiovinti, galima džiovintus sumalti ir naudoti kaip prieskonius. Virtuvėje grybai kaip prieskonis yra antroje vietoje po druskos“, – gerų žodžių grybams negaili ūkininkas.
