Tulpių šventė atšaukta, bet tulpės žydi

Laimos AGANAUSKIENĖS nuotr.
Žvilgsnį prikausto spalvų ir formų jūra.
Šiandien Radviliškio rajone įsikūrusiame Burbiškio dvare nuo pat ryto būtų siautėjusi 20-oji Tulpių šventė, tačiau dėl paskelbto karantino ji yra atšaukta.
Vis tik žydinčių tulpių jūra neliko nepasiekiama lankytojams – dvaras ir jo nuostabioji aplinka laukia jų apsilankymo.

Keturių dienų šventę sugadino karantinas

Automobilių virtinės link Burbiškio dvaro nesidrieks nei šiandien, nei rytoj, nors planuota, jog net keturias dienas turėjusi vykti jubiliejinė, 20-oji Tulpių šventė būtų sukvietusi rekordinį ne tik atlikėjų, tautodailininkų ir prekybininkų, bet ir lankytojų skaičių.

Deja, visus lūkesčius ir planus vienu ypu nubraukė klastingasis virusas.

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus balse girdisi apmaudas: pajamos, iš kurių muziejus gyvena visus metus, šiemet galėjo būti didesnės nei bet kada.

„Mūsų Tulpių šventės populiarėjo kasmet. Kasmet augo ir lankytojų skaičius. Per vieną šventę esame jų sulaukę daugiau nei 20 tūkstančių. O šiemet labiau nei kitais metais ruošėmės – sukome galvas, kokias ekspozicijas pateikti lankytojams, gražinome dvaro rūmų sales, įsigijome naujų baldų ir še tau...“, – liūdna gaida sklando direktoriaus žodžiuose.

Skaičiuojama, jog dėl neįvykusios jubiliejinės šventės muziejus šiemet praras tikrai nemažai pajamų. Kiek? E. Prascevičius nesiima spėlioti.

Didžiausios dvi dienas trukusios vienos šventės pajamos – per 130 tūkstančių eurų. Šiemet šventė būtų užsitęsusi dvigubai ilgiau.

Iš ko muziejui reikės gyventi toliau? Negavus pajamų, muziejaus išlaikymo naštą teks prisiimti Savivaldybei ir neplanuotai patuštinti rajono biudžetą.

Tulpės žydi lyg išprotėjusios

Tačiau ne viskas yra taip liūdna – karantinas ar ne, tulpės, kaip ir kasmet, žydi lyg išprotėjusios, džiugindamos akį įvairiomis spalvomis, formomis bei kvapais.

Už dvaro gėlynus atsakingai gėlininkei Vidai Jonušienei karantino irgi lyg nebūta.

„Šiemet dirbome dar daugiau nei ankstesniais metais, nes dėl karantino turėjome gerokai mažiau pagalbininkų. Kasmet čia darbuodavosi po šešis Darbo biržos siųstus žmones, o šiemet gavome tik du ir tik keturias papildomas rankas, todėl raitojomės rankoves ir stipriau į darbus kibome patys“, – sako V. Jonušienė.

Pasak gėlininkės, šiųmetė Tulpių šventė būtų lyg pagal užsakymą – dabar pats tulpių žydėjimas. Tiesa, kai kurios iš jų šį pavasarį šiek tiek išsigandusios – žiedai mažesni, lapai lyg apvytę – gėlėms trūko drėgmės. Nepadėjo nė gausesnis trąšų kiekis.

Kai kurios tulpės, pavyzdžiui, gražuolės šerkšnotosios, lysvėse dar net neišsiskleidusios, tad gėlių žiedai Burbiškio dvaro lankytojus, anot ponios Vidos, džiugins visą gegužę.

Šiemet lysvėse dar daugiau žiedų – pražydo ir įsigytosios naujosios tulpės, nemažai senųjų teko atsodinti, nes buvo pranykusių veislių.

„Olandiškos veislės ir lepesnės, ir įnoringesnės. Jų svogūnėlius reikia kas dvejus metus kasti, džiovinti, tad priežiūrai reikia daugiau darbo jėgos. Mūsiškės gali pakentėti ir ketverius metus neiškastos, o olandiškųjų kyla svogūnėliai į viršų ir nyksta – jos labiau poniškos.

Dar mums „padeda“ ir stirnos. Labai jau joms patinka pavasarį pradedantys dygti lapeliai, tačiau ir tai mūsų tulpynų nesumažino – jie ūgtelėjo dviem naujomis lysvėmis ir 15 naujų rūšių, tad vis labiau artėjame prie 500 tulpių rūšių.

Per mano darbo Burbiškyje metus nebuvo nė vieno sezono, kad tulpynų pas mus sumažėtų“, – akimis valdas apžiūri dešimtmetį čia dirbanti gėlininkė.

Pasak V. Jonušienės, tulpėms labiausiai reikia papurenimo, drėgmės, persodinimo ir gryninimo, nes kurmiai ar kurkliai besidarbuodami neretai sumaišo vieną šalia kitos augančias veisles.

Burbiškio dvare auga ir žydi ne vien tulpės. Gėlininkė Vida sako, kad kasmet augina daigelius, kad turėtų ir kitokio grožio, kai nebebus tulpių žiedų.

Todėl dvaro teritoriją puošia ir viendienės, vilkdalgiai, narcizai, kamasijos, bijūnai, hiacintai, astros, serenčiai, jurginai, kanos, gailiardijos, rykštenės, strikės, debesylai, gaurės, lubinai, saulėgrąžos, yra šiek tiek rožių.

Pasak V. Jonušienės, ankstesniais metais Burbiškio dvaras pagyvėjimą pajusdavo vos tik persukus laikrodžius. Dėl paskelbto karantino šiemet lankytojų parke ir tulpyne pradėta laukti tik nuo balandžio pabaigos.

Nors dvaro ekspozicijos, menės kol kas jiems tebėra uždarytos, lankytojai pasigrožėti žydėjimu atvyksta ir be tradicinės šventės.

„Čia tokia ramybė ir tokia gera aura“

20 metų Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje dirbantis vyriausiasis fondų saugotojas Sigitas Senulis sako, jog Burbiškio dvaras lankytojams patrauklus ne tik tulpių žydėjimu, sukviečiančiu minias žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

„Burbiškyje mes turime vienintelį Lietuvoje angliško tipo parką su tiek daug tiltelių, salų, tvenkinių. Čia visada tvyro tokia ramybė, apsupta nuolatinio paukščių čiulbėjimo, čia tokia gera aura, kad norisi būti ir būti“, – sako S. Senulis.

Burbiškio parke priskaičiuojama per 40 paukščių veislių.

„Jau ketvirti metai čia peri dvi poros garnių. Mūsų kraštuose tai pakankamai retas paukštis. Baltieji ir pilkieji garniai – pasakiškai gražūs. Jie tokie slapukai, kad praeisi pro šalį, bet jų nepastebėsi.

Čia peri kelios poros ančių, pelėdos, pernai išmėčiusios savo pelėdžiukus iš lizdų dėl sausros. Paukščiai taip gražiai susidėlioję pagal miško struktūrą: vienoje pusėje – daugiau miško paukščiai, parke – mažiukai: devynbalsės, bukučiai, lipučiai. Pernai teko pamatyti nykštuką – nerealaus grožio, nykščio dydžio.

Didžiausias sparnuotųjų klegesys – balandžio pabaigoje, kai jie sugrįžta, ruošia lizdus, vyksta tuoktuvės. Net sunku būna juos perrėkti. Dabar jie pritilę. Antra vada kai bus, vėl pagyvės“, – įsijautęs pasakoja muziejininkas.

Už muziejaus fondus atsakingas specialistas apgailestauja, kad kol kas lankytojai negali pamatyti papildytos senovinių baldų kolekcijos – vitrinų, komodų, stalų, kėdžių, kitų eksponatų ir tikisi, kad tai svečiams bus prieinama sušvelninus karantino sąlygas.

Daugiau nei prieš dešimtmetį dvaro teritorijoje buvo vykdomi didžiuliai archeologiniai tyrinėjimai, kurių medžiaga sutvarkyta tik dabar, tad lankytojams ruošiamasi pristatyti ir ją.

S. Senulis prisipažįsta: karantinas muziejininkams iš dalies buvo naudingas tuo, kad leido labiau įsigilinti į muziejinį darbą, daugiau laiko skirti archyvams, dokumentams, fondams ir saugykloms bei tobulėjimui.

„O žmones mes kviečiame ir per karantiną nulipti nuo asfalto ir atvykti čia, į 28 hektarų parką pasivaikščioti, pasiklausyti paukščių.

Juk žmogui reikia ne daiktų. Jam reikia medžių, dangaus, spalvų. Ne veltui per 20 mano darbo metų čia nebuvo konfliktų su lankytojais net per didžiausias šventes. Tai reiškia, kad aplinka to neleidžia, ji įpareigoja atsipalaiduoti“, – sako muziejininkas.

Kad dvaras turi savotiškos traukos, patvirtino ir po tulpyną vaikštanti šeima iš Pasvalio. Savo vestuvių trisdešimtmetį kartu su dukra Gintare čia paminėti atvykę Vitalija ir Vytautas sakė, jog Burbiškių dvare atšventė ir 15-os, 20-ies metų vestuvių sukaktis.

„Mėgstame keliauti po Lietuvą. Pasidarai kavos, susitepi sumuštinių ir važiuoji. Ir lėšų tam daug nereikia – tik noro. Čia paminėti vestuvių sukaktį mums nesutrukdė karantinas.

Žinoma, gaila, kad negalėsime patekti į dvaro sales, bet apžiūrėsim aplinką, kuri per dešimtmetį spėjo pasikeisti. Dabar Lietuvoje tiek visko pristatyta, įrengta, kad tik važiuok ir gėrėkis“, – optimizmu tryško viešnia iš Pasvalio.

Susijusios naujienos