Naujausios
Į širdį ir rankas įdėti mezginiai
Paroda „Trijų kartų patirtis Sigitos Damanskienės rankdarbiuose“ veikia Šiaulių miesto savivaldybės bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje. Joje eksponuojami tautodailininkės raštuoti mezginiai, vytinės juostos, šiaudiniai sodai, fotografijos.
„Pirmoji karta – mano mama. Mama mezgė ir mezginius įdėjo į mano širdelę ir rankas. Matyt, mamai buvo duota, mezginys iš jos rankų nekrisdavo“, – prisimena S. Damanskienė.
Šviesaus atminimo mama labai mėgo grožį – sodyba buvo laimėjusi trečią vietą Šiaulių gražiausių sodybų apdovanojimuose – dukra yra surengusi mamos gėlių nuotraukų parodą. Itin puošniai ir gausiai padengdavo vaišių stalus. S. Damanskienė šypsosi: pomėgį gėlynams ir maisto gamybai paveldėjo brolis, o jos aistra – rankdarbiai.
Mezgančią save S. Damanskienė pamena nuo pat vaikystės. Ypatingų mamos pamokymų nebuvo – tiesiog kartu susėsdavo ir megzdavo.
„Mama stengėsi megzti viską raštuotai. Atsimenu, einame mieste, pamato kažką megztą, nusižiūri ir grįžusi namo nusimezga. Taip dirbo galva, atmintyje raštą išsaugodavo ir grįžusi atkartodavo. Būdavo, mama numezga, man patinka ir aš nusimezgu mamos darbų kopiją. Mama buvo atvira dūšia visiems. Anūkai, proanūkiai, kaimynų vaikai, giminės – visi buvo apmegzti. Kaip ji suspėdavo – ir daržas, ir namas, ir maistas. Mamos ir tėčio darbštumas perduotas ir man, ir broliui“, – sako tautodailininkė.
O mamą ir dabar primena rankdarbiai – iki šiol S. Damanskienė nešioja mamos megztą suknelę, megztuką.
Juostos ir sodai
Antra parodos pavadinime minima karta – pati S. Damanskienė. Jei mezgimą paveldėjo iš mamos, vyti juostas išmoko jau iš trečiosios giminės kartos – dukterėčios Justės Lipinskienės, MB „Juostė“, kuriančios etnorūbus, įkūrėjos.
Pirmą kartą vyti juostas S. Damanskienė pabandė Justės ir jos sesers Gretos organizuotoje etninėje stovykloje. Amatas pasirodė sudėtingas, bet sudomino, tad mokslus tęsė jau dukterėčios namuose. Dabar S. Damanskienė jau yra nuvijusių daug metrų juostų.
„Justės juostų paskirtis – baltiškiems rūbams papuošti. Man juosta turi simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, giminės susitikimuose apjuosiu švenčiančius santuokų jubiliejus – surišu, kad ir toliau eitų tuo keliu kartu. Jei organizuoju žygius valtimis, juosta apjuosiu kapitoną. Ilgiausia vytinė juosta buvo 13-os metrų, ja apjuosiau kolektyvą, kad būtų darnus, vieningas, stiprus.“
Verti sodus S. Damanskienė pradėjo iš meilės šiaudams. Nors pati gimė, užaugo Šiauliuose, puikiai prisimena savaitgalio keliones su tėvais į jų gimtines Šiaulių rajone. Mama kilusi iš Dauginčių, o tėtis – iš Agailių.
„Man labai patiko grėbti, vežti, minti šieną, šienas man mielas iš vaikystės“, – sako S. Damanskienė. Juokdamasi prisimena istoriją, kaip kartą pakeliui į Šilutę, kur vyras važiuodavo žvejoti, o ji – megzti, pamačiusi šieną grėbiančius žmones neatsispyrė: nuėjo pasisiūlyti į talką. Žmonės akis išpūtė, juk nepažįsta!
„Sakau, ar jums pažįstamo reikia, ar talkos? Man sumokėti nereikia“, – juokiasi tautodailininkė. Pamažu meilė, pagarba šiaudui pastūmėjo kurti sodus.
Verti sodus mokėsi pas tautodailininkę Bronę Gricienę, daug prisidėjusią, kad sodai būtų įrašyti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Pirmoji pamoka vyko kartu su anūku: veikli močiutė ne tik sukūrė originalų advento kalendorių, kuriuo įpareigojo per metus anūką aplankyti visus Šiaulių muziejus, bet pridėjo ir edukaciją.
„Jei anūkas prie stalo, ir močiutė kartu. B. Gricienė turbūt pajuto, koks man šiaudas svarbus. Pradėjome draugauti. Ji negailėjo atverti visų paslapčių skrynią, visą lobį, visą žinojimą, subtilybes“, – džiaugiasi S. Damanskienė.
Pirmąjį sodą, pavadintą „Giminės“, S. Damanskienė padovanojo tėveliui. Jį vėrė suskaičiuodama visą šeimą: du vaikus, penkis anūkus ir dešimt provaikaičių.
Kiek sukūrė sodų, neskaičiuoja. Vienas sodas sukdavosi ir darbo vietoje, bet dabar iškeliavo į parodą. O parodoje jų kabo dvylika.
Namų miegamajame sodas, pasak tautodailininkės, šventas, nepajudinamas dalykas.
„Tokia ramybė nuo sodo! Dabar toks tempas, kas dirba, tam krauna, kas geba, tam visko reikia. Sako, tokiu atveju reikia auginti vėžlį, kad sulėtintų gyvenimą. Aš nemėgstu gyvūnų, bet sodas man – ramybė. Jis sukasi, sukasi! Jei esi suirzęs, nuotaika bloga, verti sodo nė nesėsk, siūlas mazgysis, šiaudas plyš – nesusitarsi. Reikia geros energijos.“
Prieš kelias naktis S. Damanskienė susapnavo, kokį sodą reikia padaryti ir dabar veria susapnuotąjį.
Atiduotas lobis
Gausioje S. Damanskienės veikloje – ir dainavimas folkloro ansamblyje „Margulis“.
„Margulis“ – vienintelis Lietuvoje tautodailininkų folkloro ansamblis, didžiuokimės! Mūsų vadovas buvo a. a. šiaulietis P. Vaišnoras, bet Savivaldybė vis tiek nei mylėjo, nei lepino. Dabar mūsų vadovė Birutė Poškienė iš Šiaulių rajono, ji važinėja į Šiaulius repetuoti. Vadovė – rajono ir mes į rajoną išėjome, nes mums ir transportą duoda, ir už vadovę moka, ir etatas yra. O čia – nereikalingi.“
„Margulis“, sako S. Damanskienė, – aktyvus kolektyvas. Artimiausias koncertas – per Užgavėnes prie Žaliūkių malūno. Šiemet laukia ir du tarptautiniai festivaliai – birželį Kaune, o liepos 5 dieną Šiauliuose prasidės „Saulės žiedas“. Planuojama ir kelionė į Švediją.
Šiaulių tautodailininkų situacija S. Damanskienei – skaudi tema. 2023 metais, pirmą kartą nuo 1977-ųjų, tradicinė Šiaulių krašto tautodailininkų paroda buvo eksponuota ne Šiaulių dailės galerijoje, o gerokai mažesnė – Radviliškio kultūros centre. Nors buvo svarstyta apie kitas miesto erdves, į Šiaulius didžioji Šiaulių apskrities tautodailininkų paroda taip ir negrįžo.
„Kaip negaila atiduoti Kuršėnams, Radviliškiui, Akmenei aukso luitą, lobį. Bet Šiauliams nereikia folkloro, nereikia tautodailės! Šiauliams nereikia tradicijų – aš neįsivaizduoju! Būdavo paroda vienoje vietoje, centre, Šiaulių dailės galerijoje: ateina mokyklos, mokytojai gali parodyti technikas, medžiagas, visas vaizdinys vienoje vietoje, visi amatai, visi menai. Paskutiniais metais vyko ir edukacijos, ir aš demonstravau amatą – vijau juostas. Koks turtas dalyvauti edukacijoje per parodą! Parodos tradicija visą laiką buvo vertinama, laukiama, suvažiuodavo patys stipriausi, patys geriausi tautodailininkai. Dabar destrukcija – nemiela tautodailė.“
Apie Šiaulių tautodailininkų situaciją S. Damanskienė nepraleidžia progos pakomentuoti ir viešai Šiaulių mero feisbuko paskyroje. Pasidžiaugia, kad jos komentarų bent neištrina.
Tvirtos šaknys
S. Damanskienė džiaugiasi ir didžiuojasi tvirtomis giminės šaknimis, tęsiamomis tradicijomis. Viena iš jų – giminės susitikimai. Pirmuosius susitikimus organizuodavo a. a. Monika Eimontienė, o dabar šį darbą tęsia S. Damanskienė.
„Mūsų giminės susitikimai be proto dideli, į vieną atvyko 130 žmonių. Gausi Staponkų šaka, dar gausesnė – Čepulių. Iš vienuolikos šakų šios šakos gausiausios ir tvirčiausios. Susitikimuose pora šakų atrado savo giminę, buvo atitrūkę“, – pasidžiaugia.
Giminės susitikimai vyksta su programa, įteikiami apdovanojimai. Jei kažkas per 5 metus gimė, gauna giminystės liudijimą, kad atėjo į šią giminę. Auksines, deimantines vestuves švenčiantys apjuosiami vytine juosta, jei sukaktuvės, jubiliejai – būtinai nupinami ąžuolo vainikai.
Anksčiau S. Damanskienė organizuodavo ir eisenas iš gimtosios Tautgailių žemės į Žarėnus, kur stovi bažnyčia, kurioje tuokėsi, krikštijosi, laidojosi ne viena karta.
„Leisdavome ir laikraštuką, ir knygą apie giminės istoriją išleidau, sudėjau visų susitikimų sąrašus, stengiausi pateikti kuo daugiau statistikos, išjudinti visus, kad parašytų apie savo šaką, šakelę. Turime ir giminės himną.“
Giminė didžiuojasi muzikalumu: Greta Staponkutė, Justės sesuo, su vyru įkūrę duetą „Tutto a Dio“, koncertuoja įvairiose šalyse, groja simfoniniuose orkestruose, Justė Šiauliuose buvo įkūrusi folkloro ansamblį „Rėda“ ir jam vadovavo.
Kelionės įkvepia fotografijai
Dar viena pamėgta tradicija – žygiai. Įvairiausi: pėsčiomis, dviračiais, valtimis, baidarėmis, pažintiniai, naktiniai. S. Damanskienė yra žygių organizatorė, sutelkėja, o vyras braižo maršrutus. Lietuva, šypsosi moteris, iškeliauta skersai ir išilgai.
„Žygių talmudus esu pasidariusi: segtuvus su informacija, nuotraukomis, aprašais, dalyviais, maršruto trasomis. Šeimos tradicija – į Aukštaitijos nacionalinį parką stengiamės bent kas antrus metus ištrūkti trims dienoms. Į valtį susikrauname visą turtą ir išplaukiame. Labai pailsi galva, pabėgame nuo visko.“
Mėgsta keliauti ir dviračiu – viena iš įsiminusių pastarųjų metų kelionių buvo Camino Lituano keliu iš Žagarės į Lazdijus.
Ilgiausias S. Damanskienės įveiktas pėsčiųjų žygis – 43 kilometrai. Šiemet šeima numačiusi tęsti kelionę pėsčiomis Latvijos pajūriu.
S. Damanskienė organizuoja ir pažintinius žygius vaikams – jaunajai kartai itin patiko naktinė kelionė nuo Bijotės, šviečiant mėnesienai, žvaigždėms. Džiaugiasi iš anūko jau sulaukusi klausimo, kada vėl bus naktinis žygis. Metų pradžioje sukvietė į kalėdinę išvyką su siurprizu – Kalėdų Seneliu.
Veikli moteris organizuoja keliones ne tik su artimaisiais, bet suburia ir kolektyvą – keliauja į bendradarbių gimtinių apylinkes – taip kartu pažįsta Lietuvą.
Žygiai, sako S. Damanskienė, įkvepia dar vienai veiklai – fotografijai. Ir ko tik nepamato kelyje! Taip gimsta įvairių temų parodos. Pavyzdžiui, originalių pašto dėžučių – žmonės jas kuria net iš kuprinių, mikrobangų krosnelių.
„Išmokau fotografuoti važiuodama dviračiu. Viena ranka vairuoju, kita fotografuoju, mano nuotraukos yra judesys“, – sako S. Damanskienė. Nuotraukų atrinko ir parodai „Trijų kartų patirtis Sigitos Damanskienės rankdarbiuose“.
Tėvelių dėka
„Kai esi atsakingas, veiklus žmogus, pareigų neišvengsi“, – šypsosi S. Damanskienė, dar ir savo namo bendrijos pirmininkė.
Aktyvios veiklos netrūksta ir darbovietėje – S. Damanskienė yra neformaliojo ugdymo koordinatorė.
„Socialiniams darbuotojams, sveikatos priežiūros darbuotojams yra privalomi kvalifikacijos tobulinimo mokymai. Dirbu aštunti metai. Skubiosios medicinos pagalbos mokymų atvažiuoja iš Šakių, Alytaus, Marijampolės, Rokiškio – matyt, esame patikimi, operatyvūs, lankstūs. Pavyzdžiui, į įžanginius individualios priežiūros darbuotojų, laikinosios priežiūros kursus visa Lietuva atvažiuoja, šitame kabinete yra centras.“
Iš kur tokia energija?
„Tėvelių dėka“, – neabejoja S. Damanskienė.
Ir padeklamuoja Bernardą Brazdžionį: „Sakyk, mamyte, pasaką ilgiausią/ Ir niekur nuo ratelio, niekur nenueik tu,/ O aš gražiai Dievulį paprašysiu, pamaldausiu,/ Kad tavo siūlas niekad nesibaigtų.“
„Mezginys yra siūlas, vytinės juostos yra siūlas ir nematomomis gijomis – siūlu – sodas suvarstytas. Siūlas jungia mano šeimą“, – apibendrina S. Damanskienė.
