Naujausios
Teatro Princesė
Šiaulių dramos teatro aktorė Lina Bocytė rugpjūčio 7-ąją tyliai, ramiai ir viena su savimi įžengė į penktąją dešimtį. Apsirengė baltai ir išvažiavo į jai saugią vietą. Parymojo, padūmojo, suprato atvertusi naują gyvenimo lapą ir grįžo ruoštis rugsėjo 5 dieną įvyksiančiam jubiliejiniam vakarui teatre. Tą dieną aktorė 380-ąjį kartą scenoje pasirodys Princese.
Angele MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Virsmas
Grįžusi iš vienumos L. Bocytė žinojo: yra viešas žmogus ir nuo iškilmių neišsisuks. Apie jas pradėjo galvoti kone prieš metus — norėjo, kad viskas vyktų gražiai, sklandžiai. Aktorė palygino: TAI dienai vis artėjan, ji tapo tarsi be odos ir atvirais nervais. Sau nusibrėžė ribą, kad tądien kažkas turi atsitikti, pasikeisti, nes tai yra virsmas.
Apčiuopiamo, atrodo, neatsitiko nieko, bet, pašmaištavo aktorė, kai pasaulio pabaiga atėjo, niekas ir nepastebėjo...
Jubiliejus, dėsto aktorė, turi teigiamų ir neigiamų pusių: pliusas — praėjusius metus surikiuoji ir sudedi lyg į stalčius, pamatai, kur nueita ir kam pasakyti ačiū; minusas — žmogus nemėgsta susitikti su savimi, nes tai pavojinga — vis dėlto pragyventa pusę amžiaus. Peržengusi virsmą, aktorė nori viską gražiai pratęsti, kad likęs gyvenimas būtų mielas pačiai ir šalia esantiems.
Save, sako, suvokia realiai ir veidrodžio nebijo. Ji turi patarimą: jei nori save išvysti gražesne, galima pasiimti ankstesnes nuotraukas; jei nori būti patenkinta šiandiena, pagalvok, kaip į ją pažvelgsi po 20 metų?
Skaudi pradžia
Sutapo, kad į Šiaulių dramos teatrą 1981-aisiais ji atėjo rugpjūtį, po savo gimtadienio.
Atėjo, kaip ir visi jauni aktoriai, trokšdama daug nuveikti ir vaidinti, vaidinti... Tik tada buvo truputį kitokie laikai. Dabar jauni aktoriai (ir apskritai specialistai) iš karto gauna didelius darbus, jais pasitikima. Tuomet reikėjo praeiti ilgą aklimatizacijos periodą. Pradžioje pakeitė išėjusią aktorę, o debiutavo Alisos vaidmeniu spektaklyje „Incidentas“. Po to vaidmenys ateidavo greitai.
Buvo ir kartėlio. Pusantrų metų nevaidino ir tą laiką vadina prastova. Ateiti aktoriui pasiimti tik algos yra baisiausia — moka, bet nedirbi. Taip atsitinka todėl, kad aktoriai sau vaidmenų neskiria, tik nuolankiai laukia ir yra dėkingi, kai juos kviečia vaidmeniui. Yra ir negimęs vaidmuo repetuotame mono spektaklyje...
Profesorės pamokos
L. Bocytė džiaugiasi, kad neatsisakė nė vieno vaidmens, nesirinko partnerių. Tik keletą kartą pasielgė, kaip mokė a. a. profesorė Irena Vaišytė: jei negauni vaidmens, bet matai, kad jį gali vaidinti, turi teisę duoti paraišką. L. Bocytė taip yra pasielgusi.
Dar profesorė sakydavusi: bus vaidmenų, kurių nenorėsi, rask juose ką nors, sudomink, padaryk, kad kitiems būtų įdomu. Taip L. Bocytė pasielgė gavusi Berniūkščio vaidmenį spektaklyje „Miestas be meilės“ (rež. N. Mironščikaitė). Aktorė prisimena nerimavusi, nežinojo, kaip suvaidinti paauglį. Tada ir kolega Antanas Venckus patarė tą patį — imk ir padaryk.
Vaikai neskirstomi
Taip atsako aktorė paklausta, koks vaidmuo iš daugiau kaip šešiasdšimties, jai yra mieliausias — pabandykite išskirti, tarkim, mylimiausią vaiką iš dvylikos vaikų pulko?
Pagrindinių vaidmenų nebuvo labai daug. Aktorei įdomūs vaidmenys, kuriuos repetuojant įdėta daug triūso, širdies, išmokta naujų dalykų. Dar svarbiau, kai režisierius pasitiki aktoriumi ir progą suteikia lyg avansu. O režisierių kūrybiniame gyvenime buvo per dvidešimt.
Įsiminė Eilyn spektaklyje „Luošys iš Ainišmano salos“ (režisierius Peteris Stoičevas). Aktorei buvo 39 metai, o ji vaidino labai augusią moterį. Grimu, sako, gali pasendinti veidą, įvaizdžiui padės tinkami drabužiai. Bet kaip surinkti tai, ko nėra pačioje aktorėje — tokios herojės patirties, skausmo, meilės? Tai vadinama vaidmens kūrimu ir to aktorė mokėsi 4 metus.
Mylimi ir Linai svarbūs vaidmenys: Zoja („Kurtinio lizdas“), Lolita (“Saldi ištikimybės našta“), Sara (“Žemuogių pievelė“), Sesilė (“Kaip svarbu būti rimtam“), Laima (“Vieną vakarą“), Džein (“Vienaskaitos apsurdo asmuo“), Ceitelė “Tevje pienininkas“), Salė (“Gaisras ant sniego“), Mirtis, Karalaitė spektaklyje (“Iš gyvenimo vėlių“ — po šio spektaklio 1994-aisiais L. Bocytė įvertinta geriausia metų aktore) — visi L. Bocytės įkūnyti personažus yra teatro internetinėje svetainėje.
Likimo dovanos
Daugelis vaidmenų yra labai šviesūs, tačiau aktorei smagiausia vaidinti blogietes. Blogas vaidmuo turi daugiau spalvų, gali mėgautis tuo, nuo ko gyvenime susilaikai.
Gali būti kuo nori — mokinuke, Princese, Ragana, senute. Tiek gyvenimų išgyventi scenoje aktorė vadina likimo dovana. Nes kiekvienas vaidmuo tampa mažyčiu pasauliu, kurį aktorius susikuria iš savęs, aplinkos.
Kartais L. Bocytė eina gatve ir nesupranta, kodėl nei iš šio, nei iš to žiūri į vieną ar kitą žmogų, stebi jo eisieną, manieras ir „įsirašo“. Tai ji sulygina su kompiuterio atmintimi — susikelia failus ir reikiamu momentu juos atsidaro.
380 kartų — nepakeičiamoji
Vienu iš mylimų vaidmenų L. Bocytė laiko Princesę spektaklyje „Skiriama Princesei“ (režisierius Juozas Javaitis). Vien todėl, kad spektaklis teatro repertuare įrašytas nuo 1983-ųjų ir pretenduoja tapti bene trečiuoju spektakliu (po “Amerikos pirtyje“ ir “Žaldokynės“) ilgiausiai rodomu Lietuvoje.
Šiame spektaklyje vaidinę aktoriai yra pasikeitę arba nors kartą pakeisti, išskyrus L. Bocytę, rugsėjo 5-ąją Princese tapsiančią 380-ąjį kartą.
Suknelę Princesei persiuvo vienintelį kartą ir tik todėl, kad ji buvo pageltusi nuo valymo — nuo spektaklio pradžios L. Bocytė nepriaugo nė kilogramo (už gerą figūrą aktorė dėkinga scenai, kurioje ji nuolat juda, o už plastiką — vienuoliką metų atiduotai sportinei gimnastikai — būdama moksleivė, ji tapo kandidate į sporto meistrus).
Per dvidešimt septyneris metus užaugo dvi žiūrovų kartos. Princesė turėjo septynis ar aštuonis princus. Trys iš jų išlėkė į užjūrį, o paskutinysis, aktorius Rolandas Dovydaitis, patyrė rimtą kojos traumą.
L. Bocytė nuramino: jubiliejiniame vakare Princo, sėdinčio invalido vežimėlyje, žiūrovai neišvys, nes jų laukia siurprizas — į sceną sugrįš vienas iš buvusiųjų Princų.
Paslaptis, kodėl spektaklis „Skiriama Princesei“ rodomas taip ilgai, anot aktorės, paprasta — spektaklis yra pavykęs. Todėl, kad “princesė“ yra magiškas žodis — taip vadinamos visos mergaitės, su tuo susiję meilė, grožis, svajonė.
„Princesė yra ta pati teatro klasika. Didžių vaidmenų visą gyvenimą gali laukti ir nesulaukti, o atėjęs į teatrą turi dirbti ir džiaugtis. Didžiausia laimė aktoriui yra matyti savo pavardę įsakyme, skelbiančiame, kas vaidins spektaklyje. Nematyti savo pavardės skelbimų lentoje aktoriui liūdna. Kas besakytų kitaip, yra netiesa.
Nebent esi ne savo vietoje ir džiaugiesi, kad gaudamas atlyginimą esi laisvas„.
CITATA: „Gal ne viskas susiklostė, kaip norėjosi, bet gyvenimas yra toks, koks yra ir ne viskas nuo mūsų priklauso.
LAIKAS: Laikas, lygina Lina Bocytė, yra tarsi vanduo — gali pasisemti delnu, bet ištekės.
PRINCESĖ: Aktorė nesigaili nesuvaidinusi Džiuljetos, Ofelijos — kuo prastesnė jos princesė, kuri miršta, prisikelia ir lieka ne vienos kartos žiūrovų atmintyje.
REALYBĖ: Liną Bocytę kartais erzina, kai jai pasako: atrodai žymiai jauniau. Tada ji pasiūlo pažvelgti į raukšles. Jai aptiko nuoširdus bičiulio pasakymas: „Tau 50? Atrodai, kaip 45-erių“.
Jono TAMULIO ir asmeninio albumo nuotr.