Naujausios
Šventikas — atrastas gyvenimo kelias
Nuo vasario mėnesio Šiaulių stačiatikių cerkvės šventiku paskirtas Olegas Štelmanas prisistatė kiek neįprastai — surengęs fotografijų parodą „Stačiatikių cerkvės Lietuvoje“. Įspūdinga ir šventiko biografija: dirbo suvirintoju, vaidino teatre, išmoko groti gitara, rašo eiles. Buvusios praeities jis nenuvertina. Visko, ko išmoko, pravečia šiandien.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Tikybos pradžiamokslis
O. Štelmanas gimė Minsko srityje (Baltarusija). Baigęs 8 klases įstojo į statybininkų mokyklą mokytis suvirintojo specialybės. Tuo pačiu metu lankė vakarinę mokyklą, sportinės gimnastikos, dviračių sporto, šuolių į vandenį būrelius, rado laiko teatro ir foto studijoms, mokėsi groti gitara. Dirbant suvirintoju, menas O. Štelmaną atvedė į M. Mogilevskio jaunimo teatrą, kuriame tapo aktoriumi mėgėju.
Šventikas prisimena: tėvai buvo darbininkai ir anaiptol ne uolūs cerkvės lankytojai. Tikintys buvo seneliai. Vasaras Olegas leisdavo pas juos, labai stiprioje provoslavų bendruomenėje Michnovo kaime, Šalčininkų rajone. Ten gyveno ir dvi senelio Piotro Tichonovičiaus seserys.
„Atėjus Tarybų valdžiai, benduomenė pasielgė gudriai, pirmoji įstojo į kolūkį. Šia bendruomenę vadindavo šventuoju kolūkiu. Tikrintojams iš Maskvos nepatiko, kad kolūkio pirmininkas Piotras Tichonovičius buvo ne partijos sekretorius, o popas“, — prisiminė šventikas.
Mažam Olegui viešint Michnovo, didelį įspūdį paliko neraštinga kaimo bobulė Anastasija — ji apie Dievą pasakodavo taip, kad jos norėdavosi klausytis.
Kai ji vaikų klausdavo, kuo jie bus suaugę, visi atsakydavo: „Tėveliais, tėveliais“. Olegas tylėdavo. Jis galvojo, kad norint būti šventiku, reikia labai gerai mokytis, o jam mokslai sekėsi šiaip sau. Prisimena: visi, norėję tapti šventikais, jais netapo.
Paieškos
Grįžęs iš senelių, jis nuo tikėjimo atšalo — tėvai į cerkvę neidavo, o mokykloje Minske mokytojai vis kartodavo, kad Dievo nėra.
Prieš išeinant tarnauti į armiją, buvo pasipylusi ekstrasensų banga. Iš smalsumo jis buvo nuėjęs į vieną esktrasensų seansą, skaitė knygas apie hipnotizuotojus. Vis nedavė ramybės mintis: jei hipnotizuotojai fokusus gali daryti, tai Kristui tuo labiau buvo galimybės daryti poveikį žmonėms. Išeinant į armiją, brolio krikšto mama pasakė: „Jei tau bus sunku, persižegnok, Dievulis padės“.
„Tarnavau Baikonure, budėjau prie prekybos sandelių. Kartą, po eilinio budėjimo, persižegnojau ir sieloje tapo taip gera. Vėliau susidraugavau su filosofuoti mėgstančiu civiliu. Matyt, mažai kas suprato jo filosofiją, jam nebuvo su kuo bendrauti ir jis pristojo prie manęs.
Man su juo buvo įdomu, išgirdau apie filosofijos pagrindus. Vieną kartą jis tarė: anksčiau ar vėliau, filosofas prieina išvados, kad gyvenimas neturi prasmės; žmogus save nugali kritiniu momentu pasakęs, kad mirtis neturi prasmės„, — vieną pokalbį prisiminė šventikas.
Jis ilgai apie tai svarstė. Filosofu net nusivylė, nes neišgirdo atsakymų į savo klausimus apie gyvenimo prasmę. Vėl prisiminė bobulę Anastasiją, krikšto mamą ir pradėjo apie Dievą pagalvoti. Vieną kartą filosofui pasakė: „Žinai, man patinka provoslavų filosofija. Valstiečiai tiki, kad siela nemirtinga, miršta tik kūnas. Mirtis tai yra džiaugsmas, susitikimas su Dievu“. Tai ir buvęs postūmis į dabartinį gyvenimą.
O. Štelmano gyvenime buvo kritinis mometas. Kartą susirgęs pasijautė taip blogai, jog atrodė tuoj mirsiąs. Mama pasiūlė kažkokią tabletę. Savijauta negerėjo, rodėsi, kad siela išeis kūno išeis.
Prisiminė senelio dovanotą seną seną Evangeliją. Ją paskaitinėdavęs ir anksčiau, bet nieko nesuprasdavo. Tą sunkią akimirką ją pasiėmė, užsidėjo ant krūtinės ir tarė: „Dieve, jei tu man nepadėsi, nepadės niekas“.
Pradėjęs ją skaityti pajautė, lyg kažkas sunkaus apleido kūną ir lyg iš naujo būtų gimęs. Kai mamai pasakė, jog Dievas jį išgydė, ji liepusi nekvaršinti galvos. Tada Olegas suprato: Dievas girdi, kai į jį kreipiesi.
Kelionė pas šventą tėvą
Po šio įvykio jis vėl pradėjo važinėti į Michnovo, atgimė vaikystės prisiminimai, bobulės Anastasijos pasakojimas apie jos susitikimą su ypatingų galių turinčiu ir žmonių mintis skaitančiu tėvu Nikolajumi Burjanovu, pas kurį žmonės važiuodavo iš viso pasaulio. Kartą jis atvyko į Michnovo.
„Anastasija pasakojo, kaip žmonės skubėjo pas jį gauti pašventinimo. Bobulė tada pagalvojus: oi, kažkos tėvelis atvažiavo, bėgs ir ji palaiminimo. Palaimindamas žmones, jis kiekvienam kažką pasakydavo. Anastasijai tiksliai atkartojo jos mintis“, — pasakojo šventikas.
Pas N. Burjanovą į Pskovą, Zalito salą, O. Štelmanas išsiruošė 1990-ųjų naujametę naktį. Sako tą vakarą nenorėjęs su visais gerti degtinės ir žiūrėti televizoriaus. Tada Olegui buvo dvidešimt. Senelis davė pinigų kelionei.
Į Pskovą atvyko 5 valandą ryto. Iš traukinio išlipo į šaltį. N. Burjanovo adreso nežinojo. Nežinojo, ar jį ras — juk šventės. Eidamas susižinotu adresu save ramino, kad tėvo neras namuose. Taip save nuteikinėjo nesėkmės atveju. Įžengęs pro vartelius pasijautė, lyg būtų grįžęs namo. Kieme buvo pilna balandžių.
„Pasibeldžiau. Tyla. Beldžiu garsiau. Tylus balsas klausia, kas ten? Prisistatau ir išgirstu, kad tėvelis išvykęs. Ir staiga atsidaro durys. Jis stovi ir šypsosi. Pakvietė užeiti — juk aš taip ilgai važiavęs. Mane palaiminio. Paklausiau patarimo, ką daryti — mėgstu teatrą, muziką, dirbu suvirintoju, bet nežinau savo vietos gyvenime. Kol kas jis patarė užsiiminėti muzika“, — prisiminė prieš devynioliką metų įvykusį susitikimą. Jis tai lygina su grandinine reakcija — bobulės Anastasijos jo gyvenime reikėjo, kad jis rastų kelią į Pskovą.
Tarnystė prasidėjo vienuolyne
1991 metais O. Štelmanas užėjo į Vilniaus Šventosios dvasios vienuolyną. Pabuvo vienose pamaldose, pradėjo lankytis dažniau. Vėliau nusprendė dainuoti vienuolyno chore.
Kai atvažiavo metroplitas Chrizostomas, nuėjo pas jį paklausti, ar priimtų jį į vienuolyną? Šis pasakęs: kaip, matydamas pirmą kartą žmogų, gali priimti? Olegas atsakęs: „Priimkite mane. Bandomajam laikotarpiui“.
Išėjėjęs iš darbo Minske, grįžo į Lietuvą. Pradžia buvo nelengva. Pamaldos atrodė labai ilgos, jas reikėjo ir perprasti. Netrukus pradėjo domėtis vienuolių, šventųjų gyvenimais. Norėjo tapti vienuoliu, bet jį pasiūlė būti įšventintam į diakonus. Prieš priimdamas sprendimą, dar kartą važiavo tartis su tėvu Nikolajumi. Jis pritarė. Diakonu tarnavo beveik aštuonerius metus. Po to tapo šventiku, tarnavo Telšiuose, Tauragėje, Klaipėdoje.
Tarnauja Dievui ir žmonėms
O. Štelmanas laimingas, kad po ilgų svarstymų ir ieškojimų rado savo vietą. Jei būtų tapęs dainininku ar aktoriumi, jam to būtų buvę maža.
„Dabar per pamaldas ir dainuoju, ir pamokslus sakau. Viskas, kuo anksčiau užsiiminėjau, pravertė. Teatre tarnauju žmogui, o čia — ir jiems, ir Dievui. Tai aukščiau, nei būti dainininku ar muzikantu“, — sakė jis.
Cerkvėje turi nė šimto tikinčiųjų nesiekiančią benduomenę. Per Motinos dieną, kuri sutapo su religine šventųjų moterų taikos nešėjų diena, visoms moterims nupirko ir dovanojo gėlių. Jo žodžiais, moteriai skirta nelengva misija tarnauti vyrui, vaikams, lieti ašaras. Savo moters neturi — tebegalvoja apie vienuolystę ir galutinis apsisprendimas yra tik laiko klausimas. Jo moto: jei būsi vienas, daugiau laiko galėsi skirti žmonėms, Dievui.
Šventikas fotografuoja, rašo eiles. Paėmęs kreditą, Klaipėdoje pirko namelį. Ten dabar gyvena jo prižiūrima sena moteris. Apie su tarnyste nesusijusius pomėgius jis turi savo filosofiją.
„Visur norisi save išbandyti. Kiekvienas talentas, kurį Dievas duoda žmogui, yra dovana. Už tai žmogaus nereikia girti. Girti reikia už tai, kaip žmogus su talentu elgiasi. Jei fotografuoji nuogą moterį, gadini ir tvirkini žmones. Jei fotografuoji cerkvę, gamtą, jūrą ar rašai eilėraštį, parodai Dievo pasaulio grožį“, — samprotauja jis.
Jam patinka vakarais išeiti į kiemą, stebėti žydinčius medžius, pasivaikščioti šalia cerkvės esančiose kapinėse. Besiilsinčių mirusiųjų jis nebijo — jiems tereikia mūsų maldų. „Gyvųjų reikia bijoti“, — sako O. Štelmanas ir į kiemą išsineša gitarą. Ankstyvą popietę suskambusi melodija nuteikia raminamai, svajingai.
GITARA: Ir per pamaldas, ir būdamas vienas, šventikas ima gitarą.
PERSILAUŽIMAS: Olegui Štelmanui apsisprendimas tapti šventiku atėjo per ligą: „Kai atrodė, jog tuoj mirsiu, prie krūtinės stipriai prispaudžiau Evangeliją ir tariau: “Dieve, jei tu nepadėsi, nepadės niekas“.
ŠVENTIKAS: Olegas Štelmanas derina tarnystę ir modernų gyvenimą. Jis nesutinka, kad šventikas visą laiką turi būti paniręs į maldą: „Kiekvienas talentas, kurį duoda Dievas, yra dovana. Ją kilniems tikslams naudoti Dievas nedraudžia“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
citata: „Kai mamai pasakė, jog Dievas jį išgydė, ji liepusi nekvaršinti galvos. Tada Olegas suprato: Dievas girdi, kai į jį kreipiesi.“